Gerai žinomą dainininkę retai sutiksi Vilniuje – neseniai ji buvo Eseno operos (Vokietija) vedančioji solistė, o šiandien žengia nauju, ir azartiškesniu keliu, tapdama laisvai samdoma kūrėja. Mes visi stebimės Asmik Grigorian kelionių maršrutais ir jos nesuvokiamai įtemptu spektaklių grafiku, tačiau tai - daugelio kūrėjų, pasirinkusių laisvo menininko kelią, gyvenimo būdas.
Prieš trylika metų pirmą kartą susitikusios Dalia Ibelhauptaitė ir Sandra Janušaitė šiandien kalbasi apie nugalėtas baimes ir naujus gyvenimo etapus.
Dalia Ibelhauptaitė: Papasakok apie savo paskutinę savaitę prieš „Trubadūrus“. Atrodo, kad tau ten kliuvo pabėgioti po Europą ne ką mažiau nei Asmik (juokiasi).
Sandra Janušaitė: Tai buvo lyg gyvenimas degančiose šachtose! Sekmadienį buvau Esene, vaidinau Baterflai, o paskui keliavau į Hanoverį atlikti Undinės. Pusę dvylikos nakties sėdžiu autobuse, nes nėra jokių lėktuvų skrydžių, o man vietoje reikia būti kitos dienos pietums. Jau antrą grimuojuosi, o ketvirtą valandą lipu ant scenos. Todėl ir važiuoju autobusu. Hanoveryje atsirandu trečią valandą nakties. Miegu. Paskui dainuoju...
D.I. O spėjai parepetuoti? Papasakok plačiau apie tai, kaip atrodo laisvai samdomo solisto gyvenimas.
S.J. Hanoveryje buvo jau antras mano pasirodymas tame pastatyme. Pirmasis buvo pries savaitę. Spalio 7d. vakarą man paskambino ir pasakė, kad yra problema – solistė susirgo. Aš tame teatre jau esu dainavusi dvylika spektaklių, jie mane žinojo. Spalio 8d. ryte nusipirkau bilietą į Hanoverį, o jau popiet skridau. 9-10 dienomis buvo labai intensyvios „Undinės“ repeticijos. Mano tikslas buvo išpildyti tai, ko nori režisierius, ir, neduok Dieve, padarysiu ne taip.
Taigi intensyviai kaupiau žinias, o jau 11d. dainavau ir 12 d. grįžau į Vilnių. Po to skubiai pradėjau mokytis Margaritą, nes manęs laukia Arrigo Boito operos „Faustas“ premjera Freiburge, kur dainuosiu ne tik Margaritos, bet ir Elenos partiją. Premjerinis spektaklis vyks lapkričio 30 d.
Iš pradžių nenorėjau Elenos vaidmens – dainuoti dviejų personažų roles vienoje operoje nėra taip lengva, bet yra tokių superinių dainininkių, kurios padainuoja du personažus. Paskui puoliau pasikartoti „Trubadūrą“, nes spalio 17d skridau į Eseną, kur manęs laukė pasirodymas kaip Čio Čio San („Madam Baterflai“), ir visai netikėtai gavau skambutį iš Hanoverio – vėl serga solistė – tai džiaugiausi, kad tu mane paleidai nuo repeticijos ir aš galėjau 18 dieną vėl Undinę Hanoveryje padainuoti. Tada 19 dieną ankstyvas lėktuvas į Vilnių – neduok Dieve praleisi, o 19 dieną popiet iš karto iš lėktuvo į repeticiją Vilniuje. Kitą dieną buvo kelios „Trubadūro“ repeticijos, o dabar beveik kasdien trys spektakliai.
Pagaliau šiandien jau pamiegojau... Miegas man - vitaminai ir vaistai nuo visko.
D.I. Kiek valandų tau reikia pamiegoti?
S.J. Bent septynias. Svetimoje vietoje kartais neišeina tiek pamiegoti, net penkių žvaigždučių viešbutyje, man vis viena trukdo ne ta pagalvė, ne ta lova, ne ta antklodė... Miegu, kaip princesė ant žirnių. Negaliu miegoti ne savo lovoje, ne toje vietoje.
D.I. Dabar esi naujame etape, kuriame prieš 10 metų net nebūtum pagalvojusi, kad atsidursi. Tai yra 3-4 skirtingi pastatymai per savaitę, skrydžiai iš vienos vietos į kitą... Kaip tau atrodo, kai jau esi šiame etape, tave jis „veža“? Tau jis kelią stresą? Kaip orientuojiesi? Kokia dabar yra tavo emocinė būsena?
S.J. Smagu, kai esi kažkam reikalingas. Žmogus yra gyvas ne vien tik duona. Neslėpsiu, kiekvienas žmogus nori būti pripažintas. Nesakau, kad susireikšminęs, tačiau mes norime pripažinimo. Ir aš džiaugiuosi, kad atėjo šis laikas ir esu kažkam reikalinga. Tai yra svarbiausia. Aišku, yra ir streso, ir malonumo – viskas kartu.
D.I. Ką darai, kad to streso nebūtų? Save reikia labai kontroliuoti, kai miegi vos kelias valandas ir keliauji iš vieno spektaklio į kita...
S.J. Aš ir anksčiau gyvenau tokiu režimu. Pavyzdžiui, žinau, kad man reikia išsimiegoti, mano kūnas to reikalauja, todėl vengiu vakarėlių, daugiau būnu šeimoje. Kai man artėja baisios savaitės, prašau visų: “eikime anksčiau miegoti tuo laiku, kaip ir aš, nors gal jums ir norisi vėliau”... Turiu būti kaip agurkėlis, nes kitaip pačiai prieš save nesmagu. Mano tikslas yra ateiti dirbti, aš turiu žydėti. Kai mane mokė įvairūs dėstytojai, jie sakė, kad tu ateini ir tu ari. Tu turi būti geriausioje profesionalumo formoje.
Niekam neįdomu ar aš išsimiegojau, ar ką tik išlipau iš lėktuvo...
D.I. Dabar Esene gyvenai metus...
S.J. Ne metus - dvejus ir man buvo pažėrę labai daug pagrindinių vaidmenų, įgavau daug patirties. Lietuvoje pagrindinį vaidmenį dažniausiai atlieka du solistai, o ten po vieną. Pavyzdžiui, Leošo Janáčeko „Jenufoje“ buvau viena, dainavau dvylikoje spektaklių. Savo laiką reikia planuoti taip, kad nepervargtum, dar galėtum kažką parodyti ir liktum gyvas. Taip pat buvo su Antonino Dvoržako opera „Undinė“, kurią pirmąkart padainavau Esene. Joje Undinės ariją dainavau būdama vonioje. Buvau šlapia, ir ką? Bet pasakiau režisierei, kad rizikuojame. Kai pusvalandį ar 40 min. visaip judu vonioje pilnoje vandens, tai neišvengiamai rizikuoju susirgti, o kitos dainininkės kuri mane dubliuotų nėra. Tada vandens atsisakė. Bet džiaugiuosi tuo pastatymu, nes jau kišenėje turėjau vaidmenį ir jį dabar atlikau Hanoveryje, kur pasiruošimui laiko buvo vos dvi dienos.
D.I. Ką dar dainavai Hanoveryje?
S.J. Dar buvo Džiuzepės Verdžio „Luizos Miler“ premjera. Ten dainavau kartu su dabartiniu trubadūru Gastonu Rivero. Kartu pasirodėme 3 spektaklius. Praėjusį rudenį Lietuvoje buvo „Ernanis“, „Trubadūras“, o ten „Luiza Miler“. Į kišenę įsidėjau dar tris partijas. Paskui teko vienintelį mažą vaidmenį padainuoti Ričardo Vagnerio operoje „Valkirija“. Ir man visai patiko! Dabar daugiau harmonijos žinau. Iš pradžių sakiau, kad tikrai ne, šitos šalutinės partijos tai tikrai nedainuosiu, aš buvau labai išdidi sakiau, kad dainuosiu tik pagrindines partijas. Bet toks kaifas buvo!
Beje, pamiršau paminėti, kad „Luizoje Miler“ buvo mūsų lietuviškas tercetas. Blogietis buvo Almas Švilpa, aš ir Ieva Prudnikovaitė. Tai buvo fantastika. Tas pats ir „Undinėje“ buvo, kur Almas vaidino mano tėtį, Vandenį, turime puikią nuotrauką, kur kaip balandžiukai susiglaudę lietuviai sėdime. Labai gerai, kai esi kažkur, o šalia savas kraujas.
O! Pamiršau paminėti, kad paskutinė Baterflai buvo kartu su Ieva, kuri dainavo Suzuki. Mes net nerepetavome, praktiškai susitikome tik scenoje. Tai buvo jau šeštas mano pasirodymas kaip Baterflai Esene.
D.I. Bet tu jau esi dainavusi Baterflai...
S.J. Ojėj, čia jau ketvirtas pastatymas! Taigi ir „Bohemos“ buvo jau antras pastatymas, tai buvo lyg mano debiutas Esene. Buvo trys „Bohemos“: su „bohemiečiais“ dar prieš septynerius metus pradėjome Vilniuje, po to jau Rygoje ir Esene.
D.I. Žiūrint atgal į Eseną, kokie prisiminimai kyla?
S.J. Geri. Aišku buvo sunku dėl to, kad buvau pirmą kartą išvažiavusi viena, kalbos nemokėjau – tamsus miškas...
D.I. Ten praleidai du metus, kokie jie tau buvo?
S.J. Sakyčiau visokeriopai vaisingi. Tiek savyje, tiek vaidmenų prasme, ir ištvermės, ir profesionalumo. Tarp kitko, teko sutikti labai daug įdomių žmonių, solistų, dirigentų. Muzikine prasme aš labai daug gavau, nes pirmą kartą sau gyvenau. Reikia ir sau pagyventi, baterijas įkrauti. Reikia kartais ir sau leisti knygą paskaityti, pasilepinti. Iš pradžių buvo šioks toks šokas būti vienai, o paskui pamačiau, kad visai fainai. Visada buvau individualistė, namie šeimai sakydavau, kad man reikia pabūti vienai. Mane net vaikai mėgdžiodavo, kai sakydavau, kad man reikia vienai pabūti!
D.I. Ko išmokai? Nes dabar grįžusi iš Eseno tu esi tokia subrendusi ir išaugusi įtaigi aktorė, solistė...
S.J. Galiu pasakyti, kad ariau. Įsivaizduokite, kai duoda vieną po kito vaidmenį, visur reikia atidainuoti. Jiems tai nebuvo premjeros, o man - taip. O mano devizas yra toks, kad aš turiu maksimaliai išpildyti, ką reikia. Juokingai gi atrodys, jeigu ne taip suprasiu ar ne taip išpildysiu koncepciją. Kaip aš sakau, neužtenka vien decibelų. Kaip ir dabar „Undinėje“, aš nuo pat pradžių buvau zombis, lavonas. Aš negaliu ateiti tokia apsisaldinusi, kaip kitos, aš turiu atsikelti kaip zombis! Tiesiog tokia koncepcija buvo.
D.I. Kas tau dabar yra režisierius teatre?
S.J. Kartais buvo, kad aš režisieriaus net nemačiau, taip buvo, pavyzdžiui, per „Jenufos“ premjerą - dirbo asistentai, bet galiu pasakyti, kad ne ką prasčiau dirba ir jie. Bet pavyzdžiui „Undinės“ režisierę mačiau gyvai. Aš jai sakiau, kad ji nuostabi ir kad ji pati turėtų dainuoti Undinę. Jos plaukai labai ilgi iki juosmens!
Spektaklyje buvo judanti vonia. Man streso buvo, o režisierė tokia rami! Galvojau, Dieve, iš kur pas ją tiek kantrybės! Aš jos vietoje būčiau jau seniai šaukusi. Ten buvo žmogus, kuris tą vonią atveždavo ir užfiksuodavo stabdžius, bet kažkas su ja nutiko, gal tų stabdžių neužfiksavo ir vonia judėjo. O šiaip tai ant manęs du kartus krito dekoracijos. Tai vyko Esene. Vykstant scenai aš gulėjau lovoje. Fone skambėjo emocinga, veržli muzika ir visos dekoracijos tik ba-bam! Prie manęs pribėga ir klausia: kaip jūs tokia rami, jums ant galvos kasdieną dekoracijos krenta? O aš atsakiau: kokia rami? Aš vaidmeny!
D.I. Tu po dviejų metų Esene pati išėjai. Man atrodo, kad padarei labai teisingą sprendimą, ką dažnas solistas bijo padaryti. Svarbu paminėti, jog kai solistas turi etatą, jis turi garantijų, kad bus atlyginimas, teatras, rolės ir visa kita. Kai tu išeini, tavo vienintele garantija tampa tavo talentas ir pakvietimai dainuoti. Tai bet kokiam žmogui yra tarsi šuolis į kitą erdvę. Kaip tu tokį šuolį sugalvojai, kaip jam pasiryžai?
S.J. Aš visada planavau ten būti du metus. Nors man sakė, kad galiu būti tiek, kiek noriu, tik mūsų įstatymai tokie, kad mes sudarome sutartį dviem metams, o paskui ją pratęsiame. Iš pradžių ten važiavau kaip kviestinė solistė. Norėjau Vilniuje turėti etatą. Tuomet gavau tokį pakvietimą, suabejojau, gal dar gausiu kokį kitą pasiūlymą, o gal nebekvies. Jau buvau taip dirbusi dvyliką metų, dabar penkiolikti eina...Tada man irgi buvo šiek tiek baisu, bet vis tiek ryžausi. Ir labai baisu, bet ir labai norisi.
D.I. Ir labai daug išmokai...
S.J. Nereikia bijoti, reikia apgalvoti savo žingsnius. Šis žingsnis, aišku, buvo kažkiek rizikingas. Nesijaučiu aš ypatinga, bet jau šį tą galiu. Pavyzdžiui, prieš dešimt metų buvau kaip nupešiotas žvirbliukas, ką tik išsiritęs iš kiaušinio. O dabar jau kitaip jaučiuosi, kai šiek tiek pradygusios plunksnos, pakietėjusios.
D.I. Tai tas šuolis į laisvę buvo apgalvotas.
S.J. Žinoma, nebūtų kitaip. Kiekvieno gyvenimą veikia įvairios situacijos, kažkas kažkur pakviečia dainuoti, bet tikrai nebuvo, kad staiga atėjo mintis ir bakst – aš ją jau darau.
D.I. Ir dabar tu laisva jau kelis mėnesius
S.J. Taip, nuo rugpjūčio aš jau esu laisvėje.
D. I. Nesigaili?
S.J. Ne. Kiekvienas laikotarpis duoda savo džiaugsmo ir kažkokios išminties ir galima išmokti kažko naujo. Nes vykstant vis tam pačiam galima surambėti.
D.I. Dabar jau krauniesi vaidmenis į ateitį. Kas dabar tavęs laukia?
S.J. Man reikia labai gerai pasiruošti Margaritos vaidmeniui. Man tai bus didelė garbė.
D.I. Tai bus gruodžio mėnesį?
S.J. Taip, išvažiuosiu lapkričio trisdešimtą ir tik sausio 17-ą galėsiu grįžti namo... Kartu ir vėl Undinę dainuosiu Esene...
D.I. Tikimės, kad „Toską“ dainuosi su mumis...
S.J. Su didžiausiu džiaugsmu. Jau seniai galvojau, kad labai norėčiau.
D.I. Bet tu jau dainavai pas mus Kongresų rūmuose arijas labdaros koncerte...
S.J. Abi arijas moku! Galiu nors ir dabar sudainuoti!
D.I. Ką pasakytum tai mergaitei, kuri prieš penkiolika metų stovėjo be plunksnų...
S.J. Drąsos! Drąsos ir dirbti. Yra tokia pasaka – kas nugali slibiną, tam visas pasaulis po kojomis. Pas mus viduje yra geros ir blogos baimės. Blogąsias reikia nugalėti. Jos labai trukdo kūrybiniam išsiskleidimui. Tai mergaitei aš linkiu drąsos, tegul nugali savo baimes ir siekia savo svajonės. Kai žmogus neturi svajonės, jis yra miręs. Kai žmogus turi svajonę, jis turi viltį. O kai jis turi viltį, jis atranda ryžto, ieško išeičių ir tada yra stiprus. Tada jis eina kaip jautis. Aria, eina tik pirmyn.
D.I. Ar dabar Sandrutė išmoko pamoką Esene, kad reikia skirti laiko sau?
S.J. Būtina. Ne vien tik Sandrutė, bet ir apskritai žmogus. Jeigu nemoki ilsėtis, nemoki ir dirbti.
D.I. Kada labiausiai pailsi? Koks tavo idealiausias poilsis? Jeigu iš viso pasaulio galėtum išsirinkti ką nori, kas tai būtų?
S.J. Aš mėgstu su savimi pabūti, kad nusėstų visos nuosėdos. Kodėl upelio vanduo skaidrus? Nes nusėda visi dumbliai. Mūsų protas visada tarška: vaidmenys, vieni partneriai, kiti partneriai, kažkas suserga, vėl kitos situacijos. Mes dainininkai turime būti stiprūs. Taigi svarbiausia, kad nusėstų tos nuosėdos, kad vanduo būtų skaidrus. Man patinka medituoti, man patinka tiesiog pabūti su savimi.
D.I. Tau patinka būti gamtoje?
S.J. Taip, aš kaimo vaikas, nesigėdiju. Man patinka erdvė. Pavyzdžiui, kai būnu kokiame nors viešbutyje, pasileidžiu paukščiukų balsų įrašą, jūros ošimą. Kiti man sako, kad jiems reikia televizoriaus, o aš esu gamtos vaikas. Labai dažnai Esene po mišką vaikščiodavau. Yra Mauglis, o aš kaip jo draugė. Aš galvodavau, kad tuo metu man yra per daug informacijos, negaliu mokintis, man reikia, kad viskas nusėstų. Aš gyvenau aukštai prie miško, o žemumoje buvo ežeras. Tiek gražių peizažų prisižiūrėjau!
D.I. Tavo darbas toks, kad kiekvieną dieną yra nauja meilė, naujas partneris. Štai, kad ir „Trubadūre“ Vilniuje.
S.J. O ką, blogai?
D.I. Tu esi žmogus, kuris labai myli savo profesiją. Viską imi giliai į širdį. Yra solistai, kurie viską atlieka labai formaliai, o yra tikri aktoriai ir tu tikra aktore tapai. Ar turi nors šiek tiek mylėti tuos žmones, kuriuos matai scenoje?
S.J. Meluočiau, jei sakyčiau, kad neturi reikšmės. Buvo atvejų, kai pamačiau ir galvojau sau „ech, jei tik būčiau neženota...“! (juokiasi) Turi reikšmės ir net labai. Sako, kad vyrui užtenka būti šiek tiek gražesniam už velnią, bet yra buvęs toks vienas nemalonus partneris, kad buvo net atgrasu. O aš jį turėjau mylėti, vaidinti, kad „kaifuoju“ nuo jo. Buvo labai sunku vaidinti ne veidmainiškai. Vienintelis partneris buvo toks nemalonus.
D.I. Tavęs šį savaitgalį laukia net du vyrai iš Lotynų Amerikos... Argentinietis ir urugvajietis, čia matyt karčiausi įmanomi vyrai.
S.J. Su vienu mes jau dainavome „Luizą Miler“. Gaston Rivero - puikus žmogus.
D.I. Tai šis savaitgalis tau tikrai fantastiškas.
S.J. Smagu, kai esi kažkam reikalingas.
D.I. Žinok „bohemiečiams“ tu visada esi reikalinga! Čia tavo namai.
