Šiais žodžiais Anatolijus Šenderovas šių metų spalio dešimtą pakvietė Lietuvos Nacionalinės filharmonijos publiką klausytis jo kūrybos. Tai jau ketvirtasis kompozitoriaus autorinis koncertas filharmonijos publikai Vilniuje, ir, kaip kiekvienas ankstesnių šio kūrėjo koncertų – ypatingas.
Šis ypatingas, nes jubiliejinis, Anatolijui Šenderovui šiemet sukako 70 metų. Nors nelengva susieti tokį solidų amžių su nepaprasta kompozitoriaus energija, vidiniu džiugesiu persmelktu žvilgsniu, skubia, veržlia eisena, patikime, kad kompozitoriui tikrai tiek metų peržvelgę jo muzikinę karjerą ar įvertinę jo kūrinių brandą ir gilumą.
Gimęs 1945 m. Vilniuje, Anatolijus Šenderovas 1967 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos Muzikos ir teatro akademija), profesoriaus Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Čia įgytą išsilavinimą vėliau papildė studijomis Sankt Peterburgo N. Rimskio Korsakovo valstybinėje konservatorijoje bei Tel Avivo S. Rubino muzikos akademijoje.
Kompozitoriaus karjera tikrai įspūdinga – dešimtys tarptautinių konkursų, autorinių koncertų, apdovanojimų. 1997 m. kūrėjas tapo Lietuvos Nacionalinės premijos laureatu, 2002 m. kompozitoriui buvo suteikta Europos kompozitoriaus premija, 2008 m. pelnytas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos apdovanojimas. Šiemet, garbingo jubiliejaus proga Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis Anatolijui Šenderovui įteikė aukščiausią Lietuvos kultūros ministerijos apdovanojimą – Garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“.
Lietuvos nacionalinės filharmonijos publikai jubiliatas pristatė ne tik tarptautinio pripažinimo sulaukusius garsiausius savo kūrinius „Concerto in Do“, „Paratum cor meum“ „...ad Astra“ (tai premjera Lietuvoje, pirmą kartą šis kūrinys buvo atliktas Olandijoje, 2008 m.), bet ir visiškai naują kūrinį – „Šokis“.
Nors pats kompozitorius save apibūdino kaip šiuolaikinės muzikos kūrėją, sunku jo kūrybą priskirti kažkuriam žanrui ar įžvelgti joje kažkokių kanonų laikymosi. Tai tiesiog muzika. Muzika, kurios klausantis supranti, kad kompozitoriaus siekiamybė ugdyti gėrį, žadinti teigiamas klausytojų emocijas realizuojasi.
Anatolijaus Šenderovo kūryba šiuolaikiška ir moderni tuo, kad sulaužo tradicinį muzikinį pasakojimą, sukurptą savotišku linijiniu siužetu , kuriame net mažiausią muzikinį išsilavinimą turintis klausytojas įžvelgia įžangą, kulminaciją, pabaigą. Į tokią muziką publika panyra be didesnės rizikos sulaukti kažko netikėto, kažko nesuprantamo. Tai patogi, saugi muzika. Čia visada gali sąmoningai kontroliuoti savo buvimą muzikos tėkmėje, visada jauti artėjančią kūrinio pabaigą, žinai, kada laikas sugrįžti iš klausymosi į plojimų pasaulį.
A. Šenderovas pasirenka kitą klausytojo įtraukos į muziką kelią. Jo muzika – tai tarytum sąmonės srautas literatūroje, bet išliejamas ne tiek paties kūrėjo ir atlikėjų, kiek sužadinamas klausytojui. Tai muzika, kurios skambėjime tu negali atrasti taško, kuris būtų pradžia ar pabaiga. Tai muzika, persmelkta neišpasakytos harmonijos tarp kiekvieno instrumento, kiekvieno atlikėjo.
Visas Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas orkestro vyriausio dirigento ir meno vadovo Modesto Pitrėno, violončelės genijus, laikomas vienu iš penkių geriausių planetos violončelininkų Davidas Geringas (jam dedikuotas ir pirmasis kompozitoriaus kūrinys), pasaulinio garso bajano virtuozas Geir Draugsvoll, pianistė Indrė Baikštytė, choras „Jauna muzika“ (vadovas Vaclovas Augustinas), netikėtai salės balkone pasigirdusi saksofono melodija – visas šis gausus atlikėjų būrys susitelkė į besiritančias garsų kaskadas, neleidusias ištrūkti iš muzikos srauto nė akimirkai.
Unikalus kompozitoriaus talentas atsiskleidžia jo gebėjime naudojant modernias technologijas, pasitelkiant instrumentų, balsų sąskambius išgauti neišpasakytai stiprų, galingą garsų gausmą. Melodijos skamba jėga, pajėgiančia nunešti klausytoją iki muzikinės sąmonės paribio, už kurio, atrodo, jau nebegali būti šio pasaulio, nebegali būti nieko daugiau, tik tyla.
Bet kompozitorius nepalieka savo klausytojo šioje rizikos zonoje – meistriškai įterpdamas solines partijas, jis saugiai sugrąžina klausytoją atgal į jam pakeliamą, suprantamą, atpažįstamą pasaulį, išreikštą subtiliomis vieno instrumento melodijomis, pastiprinamomis švelniu orkestro pritarimu. Vis dėl to, energinga, dinamiška kompozitoriaus asmenybė negali susitaikyti su publikos užsibuvimu komforto zonoje.
Visada netikėtai, visada nelauktai, bet visada efektyviai klausytojas vėl įtraukiamas į naujus emocinius melodijų vandenynus. Jie pripildyti kažko ilgesingo, kažko mistiško, kažko fantastiško. Kritikai akcentuoja, kad nemaža dalimi A. Šenderovo kūrybą įkvepia Senasis ir Naujasis Testamentai. Nuskambėjus „Šokio“ premjerai, reiktų pridėti, kad kompozitorius kūryboje naudoja ir senąsias žydų melodijas.
Sumaniai įpintos į kūrinį, jos stiprėja pakopomis, pamažu įsukdamos klausytojo sąmonėje vaizdus, atrodo, jau kažkada matytus. Matytus ir sustabdytus kito genijaus – Marko Šagalo – darbuose. Ta pati linksma, audringa nuotaika, tas pats užsukantis šėlsmas, kurio antrame plane tūno sunkiai apčiuopiamas, bet nesileidžiantis būti nejaučiamu, ilgesys.
Ilgesys, kylantis iš noro skraidyti virš stogų apšnerkštame, bet mėlynai, raudonai spalvingame prieškario Vitebsko miestelyje ir iš suvokimo, kad vis dėl to tu negali skristi. Ilgesys, atplaukiantis į tave iš vienišo Vitebsko gatvių smuikininko povyzos ar tiesiog kažkuriame kitame paveiksle pamiršto smuiko. Ilgesys, kurį tu pajunti žiūrėdamas į gilaus liūdesio persmelktas avelės, gaidžio ar arklio akis. Ir šiam ilgesiui neleidžia laimėti tik viltingas, džiugus spalvų mirgėjimas M. Šagalo darbuose ir garsų galia A. Šenderovo kūryboje. Ilgesys sugeba pavirsti geismu skristi, kilti aukštis – pasidaryti truputį labiau šelmišku, truputį labiau išdykusiu ir, neginčijama, pasidaryti žymiai geresniu.
Akivaizdu, kad Anatolijų Šenderovą ir Marką Šagalą jungia ne tik ta pati pasaulio pajauta ir galia ją išreikšti, bet ir stebėtinas talentas įtraukti į tą raišką bet kurį, stabtelėjusį prie jų kūrybos. Mes sakome, kad verta ne tik stabtelti, verta ir sustoti. Anatolijus Šenderovas – neabejotinai vienas iškiliausių ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio šiuolaikinių kompozitorių, menininkas, gebantis praturtinti mūsų pačių jausmus stipresne, gilesne raiška. Gebantis įtikinti mus būti geresniais. Bent tam laikui, kol mumyse skamba jo muzika. O, patikėkite, po koncerto, išpildyto neeilinių atlikėjų, muzika skamba tikrai ilgai.
