Vietoj tradicinių kūrybinių dirbtuvių ar darbo studijoje, operos kūrėjos – tarsi dvi pabėgusios nuotakos – nusprendė leistis į naujų patirčių ir nuotykių kupiną medaus mėnesio kelionę, kitaip sakant, šiuolaikinės barokinės operos paieškas Europoje. Važiuodamos ten, kur veža pakeleivingi automobiliai, jos – tarsi pačios atklydusios iš baroko – ieško savo vietos šiandieninėje Europoje, kurioje naujai gimstanti istorija, barokiškai persipynusi su skirtingų tautybių žmonėmis ir patirtimis, pasiūlo netikėtas idėjas ir naujas galimybes „revizuojant“ praėjusios epochos operą.
Tikrasis medaus mėnuo „nuotakų“ laukia ateinančią vasarą, o šį rugpjūtį G. Labanauskaitė-Diena ir M. Zālīte leidosi į bandomąją dešimties dienų būsimo „Honey Moon“ tyrimo išvyką, kurioje, kaip tikra pora, jos viena kitą „pasitikrino“ kelionėje lydėjusiais netikėtumais ir išbandymais. Šie tapo nauja inspiracija kūrinio koncepcijos paieškose. Per dešimt dienų kūrėjos „peršoko“ visą Italiją – nuo šiaurinėje dalyje esančio Milano iki Kalabrijos regiono pačiuose šalies Pietuose, pakeliui aplankydamos Romą, Florenciją, Padują ir Veneciją. Pastarasis miestas – puoselėjantis senąsias karnavalo ir kaukių tradicijas – atviriausiai priėmė barokinės „nuotakos“ rengiamus naktinius pasirodymus aikštėse ir gatvėse, – kaip šiam miestui itin derančią atrakciją. Šioji buvo užfiksuota tokia gausybe praeivių fotografuotų ir filmuotų vaizdų, kad net sunku įsivaizduoti, kaip plačiai medaus mėnesio „repeticija“ pasklido socialiniuose tinkluose.
Kelionėje kūrėjos susidūrė su iššūkiu, jog Italijoje keliauti autostopu – draudžiama, todėl dalį maršruto teko įveikti ne pakeleivingomis mašinomis, o traukiniais, kuriuose lydėjo ne ką mažesni iššūkiai. Po bandomosios kelionės kūrybinei komandai tapo aiškiau, kaip toliau dėlioti būsimo medaus mėnesio maršrutą, varijuojant keliavimą autostopu ir traukiniais, autobusais bei kitomis transporto priemonėmis, – taip siekiant kuo įvairesnės patirties. Anksčiau pakeleivingais automobiliais aktyviai keliaudavusi dramaturgė G. Labanauskaitė-Diena pastebėjo, kad „prieš keliolika metų italų vairuotojai atrodė atviresni netikėtoms situacijoms – automobiliai lengviau stodavo, vaišindavo pakelės kavinėse, kartais pasiūlydavo ir savo namų prieglobstį, – dabar gi, emigracijos temai tampant vis aktualesne, jie darosi atsargesni ir uždaresni, nors į mus reaguodavo labai pozityviai: signalizuodavo, šypsodavosi, kai kurie geranoriškai sustodavo pasisiūlydami pavežti bent iki stoties“.
„Honey Moon“ komanda, prie kurios netrukus prisijungs ir kompozitorius bei būsimos operos vizualiųjų sprendimų kūrėjai, ateinančius metus ketina toliau tyrinėti baroką bei jo šiuolaikinių interpretacijų galimybes. Kūrybinė grupė planuoja apsilankyti autentiškuose ir vis dar veikiančiuose baroko laikų teatruose, kuriuose puikiai išlikusi ir tebenaudojama anų laikų scenos mašinerija, pavyzdžiui, Drottningholms Slottsteater Švedijoje. Taip pat užmegzti ryšiai su Stokholmo universiteto mokslininkų vykdomo tyrimo „Performing Premodernity“ komanda, tyrinėjančia XVIII a. teatro ir muzikos praktikas ir jų sąryšius bei aktualumą šiuolaikiniuose meniniuose istorinių operų, baletų ir dramų pastatymuose. 2016-ųjų vasarą tikimasi išvykti į didžiąją „Honey Moon“ kelionę po Europą, o galbūt net ir už jos ribų, o 2017-aisiai – publikai pristatyti naujos šiuolaikinės baroko inspiruotos operos premjerą.
Siūlome susipažinti su ištraukomis iš dramaturgės G. Labanauskaitės-Dienos kelionės dienoraščio:
Rugpjūčio 6 diena.
Nusileidus Milano (Bergamo) oro uoste, nukėblinau prie info langelio, pasiklausti, kaip nutranzuoti iki Venecijos. Jaunutė mergina apskritai net nežinojo, į kurią pusę yra šis nuostabus miestas. Turizmo centre, kuris buvo mano antroji opcija, informavo, kad tranzuoti Italijoje yra draudžiama. Nuostabu. Korsetas įsirėžė į pilvą jau pirmą dieną, termometro stulpelis rodė karščio aukštumas. Pagalvojau nusigauti bent iki Brescia miestelio, pakeliui į Veneciją, o po to jau bus matyti.
Prie kasos langelio paprašau bilieto.
- Tik vieno?, - pasitikslina romantikė kasininkė.
- Taip, - tvirtai atsakau nepakeldama savo akinių nuo saulės.
- Prašau, gražuole, - šiek tiek nusivylusiai prakiša kelionės bilietą pro langelį.
Tuo tarpu vairuotojas, pamatęs pro duris bandančią įplaukti vienišą baltą gulbę, tarstelėjo:
- Išsiskyrei?
- Ne, tiesiog pabėgo jaunikis nuo altoriaus, - tarstelėjau pasikeldama suknelę lipdama į autobusą.
Aikštelėje stoviniuojantys laisvi vairuotojai buvo aplieti vandeniu pokštininko kolegos:
– Ei, ko užsižiopsojote!
Rugpjūčio 11 diena.
Kalabrijoje pataikome tiesiai į Conflenti kaimelio picos šventę, subūrusią svečius ir iš artimų apylinkių. Į lauką ištemptose krosnyse kepa neapolietiškos, aštrios, sūrio lava užlietos picos. Ant scenos vyksta gražiausios italės rinkimai, vyrams balsuojant ir komentuojant dalyvių šypsenas bei kojas. Netoliese, kitoje scenoje, DJ irgi daugiau rėkia, negu groja. Conflenti mus ištiko šventė pilvui ir tragedija ausims.
Dalyvaujame abipusėje nužiūrinėjimo ir susipažinimo šventėje.
- Gerai, kad nesivilkai suknelės, - tarsteli Margo. – O tai būtumei nušlavusi visą festivalį.
Rugpjūčio 12 diena.
Suknelė pradėjo plyšti dar net neprasidėjus tranzavimo kelionei. Kvarbatkas teko nukirpti dar Vilniuje, nes pusė jų jau plevėsavo ore, išnirusios iš gražaus ir harmoningo tinklo kilpų. Korsetas beprotiškai badėsi savo vielutėmis, kurias dar kartais būdavo įmanoma apkarpyti, tačiau, po kažkiek laiko, vieną galvą nukirtus, vėl išlysdavo nauja gyvatė ir kąsdavo į kurį nors šoną. Jaunamartė vis tiek buvo pasiryžusi nepasiduoti ir toliau keliavo su veržiančia vestuvine suknele deginančiame karštyje ir keliais pasijoniais, nes vis tik, nuplėšus kvarbatkas, pernelyg intymiai pūpsojo… na, žinote, kas.
Tačiau galų gale, atvykus į Brescia traukinių stotį jai teko pasiduoti, nes užmynus keletą kartų ant sijono, dabar jau visas per pusę plyšęs tortas atsivėrė visu savo grožiu smalsioms vietinių akims.
Lydima ant asfalto besikaitinančių juodaodžių šūksnių, ji nukulniavo į tualetą persirengti. Ir koks palengvėjimas ištiko jaunamartę užsivilkus vasarinę suknelę!
Tačiau dabar istorija vėl kartojasi. Paremontuotas tortas vėl apdraskytas. Prieš kelionę į sostinę [Roma] tenka vėl slėpti įtrūkius. Toks jausmas, kad vestuvių sukneles siuva iš popieriaus. Suprask – vieną kartą apsivilkus, antrąsyk į upę nebeįbrisi. Tad kitąsyk tikriausiai reikės kreiptis į ekstremalių nuotakų parduotuvę, jeigu tokių iš viso yra.
Rugpjūčio 13 diena.
Per 5 min. susitranzavome automobilį sekantiems 550 km, beveik iki Romos. Maža to – gavome White Circus kvietimą sudalyvauti jų organizuojamame festivalyje Pietų Italijoje. Sėkmė šypsojosi pro langus, lekiant įprastu italams 170 kilometrų per valandą greičiu.
Naktį atvykus į Romą radome ištuštėjusias gatves, gražius apatinius vitrinose ir beveik nesidominčius keista mūsų išvaizda žmones.
- Tikras megapolis. Aš tau sakau – Berlyne galėtumei nuoga vaikščioti, niekas tavęs nepastebėtų, - tarsteli apsidairydama Margo.
Ir vis tik tenka būti pastebėtoms, nes tyčia ar netyčia, kaip juokaujame, tapome Queer aktyvistėmis, kurias iš karto suporuoja: balta suknelė + juoda apranga = jaunieji.
Na, gal ir pravartu tokioje religingoje šalyje bastytis sau gatvėmis, lyg niekur nieko su jaunavedžių kostiumais. Kad išėjusiam parūkyti į balkoną senukui iškristų cigaretė iš rankos. Kad kas nors susimąstytų, jog gyvenimas būna ne tik toks, kokį esame įpratę matyti.
