Sovietų laikais šis didelis pastatas tapo KGB būstine. Po II pasaulinio karo, 1944–1950 metais, kaip skelbia fasade kabanti lenta, čia buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Namas virto „stribynu“. Dar vėliau jame funkcionavo teismas.
„Vaiduokliaujantis“ turtingos istorijos pastatas patraukė menininkų dėmesį. Nupleišėję tapetai, išbyrėjęs tinkas, trupantys nuo sienų dažai, dar prieš 30 metų sovietmečiu madingom medinėm lentelėm iškaltos sienos ar gipsiniais varvekliais išpuoštos lubos – tokios erdvės šaukte šaukėsi tapybos, nes, anot tapytojo Aleksandro Vozbino, tokios sienos tapybiškesnės už pačią tapybą. Todėl Molėtų krašto muziejaus ir dailės galerijos iniciatyva būtent čia vyko penkiolika tapybos parodų vienu metu.
Pagrindinė iš jų – beveik visą pirmąjį aukštą užėmusi Rūtos Eidukaitytės personalinė tapybos paroda „Peizažai“. Antrasis aukštas ir palėpė buvo skirti sumanymui „Kambarys kaip galerija“. Kiekviename kambarėlyje ar praėjime, laiptinėje į palėpę ir pačioje pastogėje eksponuotos Adasos Skliutauskaitės, Mindaugo Skudučio, Arvydo Kašausko, Miglės Kosinskaitės, Giedrės Riškutės, Aleksandro Vozbino, Vido Poškaus, Kosto Poškaus, Andriaus Makarevičiaus, Skaidros Savicko, Aistės Gabrielės Černiūtės, Astos Baltia, Vaclovo Vilūno ir Jūratės Mitalienės mini solo parodos. Dvi tapytojos – Rūta Eidukaitytė ir Aistė Gabrielė Černiūtė – atvėrė meno dirbtuves.
Taigi, žiūrovai galėjo ne tik aplankyti parodas, bet ir stebėti gyvą tapybos procesą. Parodas aplankė apie 2 tūkstančiai žiūrovų, kurie labai gerai įvertino šią meno akciją. Anot jų, čia vyko tikri ArtMolėtai.
