Bene nuosekliausiai jį dėsto Redas Diržys iš Alytaus – nei Kaunas, nei Klaipėda neplėtoja tokio specifinio kryptingai angažuoto diskurso. Dzūkijos sostinės, proletarų miesto, atstovas šalia „psichodarbininkiškos“ laikysenos yra (bent jau buvo) užėmęs ir kritinę regionalistinę poziciją Vilniaus dailės, apskritai meno ir edukacinės sistemos atžvilgiu. Antai prieš dešimtmetį Pirmosios Alytaus bienalės „Atsargiai! Politika“ (2005) atsišaukime Diržys rašė: „Pastaruoju metu vis dažniau susiduriu su tolydžio vis aiškesnį vaizdą įgaunančiu fenomenu „žmogus iš Vilniaus“ (ŽIV). Šiam fenomenui labai būdingas egocentrizmas. Praktiškai ŽIV – tai kokybės rodiklis. Visa, kas kokybiška, sukurta arba ŽIV dalyvaujant, arba jam skirta. Intelektualinį ŽIV išskirtinumą prieš kelerius metus Alytuje apsakė p. Bėkšta (vėliau jis buvo dar ir kultūros ministras): „Tik didmiesčio žmogus gali suvokti Hamletą, – kalbėjo jis vietinei auditorijai. – Mažesniuose miesteliuose žmonėms reikia primityvesnių dalykų, gal Žemaitės. O kaimais tegul pasirūpina mažesni miesteliai, kaip patys išmano, – tai ir yra decentralizavimo esmė.“ […] Ir ką Jums dar galėčiau bepridurti? Nebent tai, kad:
Aš netikiu pilietine visuomene!
Aš netikiu šiuolaikiniu politiniu menu!
Aš netikiu nacionaline galerija!
Aš netikiu x-nalėmis!
Aš netikiu ŠMC!
Aš netikiu meno istorija!
Aš netikiu Donskiu!
Aš netikiu Dailininkų sąjunga!
Aš netikiu Adamkumi!
Aš netikiu Paksu!
Aš netikiu žiniasklaida!
Aš netikiu Konstituciniu Teismu!
Aš netikiu ŽIV!
Aš netikiu AICA!
Aš tikiu menininku, ištrūkusiu iš institucijų kontrolės!
Aš tikiu menininku, išėjusiu į viešąją erdvę savo noru sutikti žmonių.
Aš tikiu menininku, suvaldžiusiu savo ego!“
Šiaulietis dailininkas Arūnas Uogintas, nuosekliai rašantis savaitraščiui Literatūra ir menas, „anticentriškai“ įvertino parodą „Idealios perspektyvos triukai“, į Šiaulių Virus festivalį 2010 m. atvežtą iš Vilniaus (beje, pačių šiauliečių prašymu). Uoginto manymu, šios parodos kuratorius tiesiog iš viršaus į apačią nuleido „vilnietiško meno“ standartus, patį vilnietiškumą pristatė kaip „savaime vertingą ir svarbų“. Tai, kas Vilniaus kontekste laikoma (ne)sistemine trintimi, Šiauliuose neaktualu, nes pats vilnietiškumas čia suprantamas kaip arogancija: „Dialogas tarp dailininkų iš sostinės ir kitų Lietuvos miestų vyksta, bet vangiai, visi nori kalbėti tik apie save. Nėra jungiamosios grandies. Tai iš dalies parodos atidarymo metu iliustravo K. Šapokos sakyta kalba (tik apie Vilniaus menininkų intrigas). Ji, nors įgarsinta per mikrofoną, virto neišgirstu, tyliu monologu, linksmai šurmuliuojant gausiai miniai. R. Diržys bus teisus, cituodamas Stewartą Home’ą, kad meno irimas, destrukcija prasidėjo, ir tiktai tie, kurie išdrįsta pasilikti avangardo mirtyje, kurie liaujasi trikdyti mirties tylą naujosios kritikos triukšmu, – tik jie dar turi vilties išgirsti, ką ta mirtis jiems šnabžda.“ Beje, nors šis „išpuolis“ yra atskiras atvejis, jis primena Šiauliuose kadaise, nuo XX a. 10-ojo dešimtmečio maždaug iki 2005 m., klestėjusią labai stiprią, savitą vietinę šiuolaikinio meno ir kritinio/teorinio diskurso terpę, daugiausia susijusią su Virginijumi Kinčinaičiu.
Be regionalizmo versijų, nesisteminė kritika dažnai pasireiškia įvairiais lokaliais, mikrokontekstualiais pavidalais. Net priklausydama profesiniam kritikos cechui, ji gali būti iš dalies marginali.
Vienas iš tokių paradoksalių pavyzdžių – dailės kritiko/kuratoriaus Evaldo Dirgėlos principinė antikarjeristinė pozicija, savo noru pasirinktas autsaiderio vaidmuo: „Būti nepriklausomam pirmiausia reiškia iš tiesų „spjauti į visa, kas žiba“, be pozos, rimtai. Bet spjauti ir į vieninteliu gyvenimo tikslu grasantį tapti pramoginį „laiko stūmimą“, visas jo formas: bohemą, buitinį alkoholizmą, narkomaniją, „meną menui“, meno „eksperčių“ ir vadybininkų institucinę kontrolę, visokius meno „streikus“ ir kitokių formų meno kolchozą. […] Nematau prasmės ginčytis su globaliomis Galios institucijomis (ir akademine industrija, intelektualiai jas aptarnaujančia). […] Vien faktas, kad 99 atvejais iš 100 jaunų ir senų institucinių, „etatinių“ rašeivų produkcija tėra masinės gamybos intelektinis užpildas, margarinas, brukamas jauniems žmonėms vietoj sviesto, kelia man tikrą desperaciją, tiesiog fizinį skausmą.“ Paradoksali ir kita Dirgėlos nuostata – beveik visus tekstus jis rašo apie vieną menininką (Justiną Vaitiekūną), tarsi išjuokdamas nusistovėjusią savo profesinio cecho praktiką rašyti apie draugus.
Vis dėlto sąmoningai parodijuoti klišes, būdingas kritikai, dažniau bando ne šio profesinio cecho atstovai, o tie, kurie jam tiesiogiai nepriklauso. Dalinis marginalo statusas leidžia jiems nepaisyti „svetimo“ profesinio cecho nustatytų gero tono taisyklių, o kultūrinė spauda, šiaip ar taip, yra pusiau laisva erdvė, kurioje gali reikštis ir nesisteminė kritika, „rimto kritinio“ teksto logiką kartais apverčianti aukštyn kojomis, sąmoningai kurdama tekstinę absurdo terpę.
Pavyzdžiui, Eglė Pukytė rašo: „Štai aš vieną kartą ir pasiūlysiu, kaip išgelbėti Lietuvos Venecijoje projektą, nekrentant veidu į purvą. […] Mikšys savo ruožtu turėtų kviesti į Lietuvos paviljoną ne „visą Lietuvą“, o tik vieną menininkę – mane (jau girdžiu protesto šūksnius „o kodėl tave?!“, bet nesinervinkite, čia dar ne viskas), nes aš turiu geresnę idėją. Aš, savo ruožtu, pakviesčiau, arba, tiksliau, aproprijuočiau puikų Maksimo Tyminko kūrinį, rodytą baltarusių meno parodoje Vilniuje […] nesavanaudiškai siūlau pinigus už projektą padalyti mums trims po lygiai. Katalogas jau išleistas. Lietuvių kūrinių vežti nebereikės – sutaupysime lėšų. O ką laikyti už baltosios užuolaidos? […] Už baltosios užuolaidos sustatysime baltarusių dailininkų chorą (į Veneciją juos nuvešime sunkvežimiu, kuriuo turėjo vykti lietuvių šedevrai, taigi parodos biudžetas neišaugs). Kai tik Lietuvos paviljono Venecijos bienalėje lankytoja(s) užsimanys pažvelgti už užuolaidos (o kad visi užsukusieji to norės, jokių abejonių man nekyla), Darius iškart ją atskleis, o ten – gyvas choras! Ir uždainuoja apie fiziką.“
Benigna Kasparavičiūtė svarsto: „Kas gali būti geriau už didelį nuobodų dailės kūrinių albumą“, – klausiate tamstos? „Nieko, absoliučiai nieko“, – atsakau aš jums daug nelaukusi. Išvynioji, tarkim, kalėdinę dovaną – o ten, žiū, kokia nors „Lietuvos tapyba“ begulinti. Spokso tomis savo Gečo-Surgailio akutėmis ir tyli, tyli. Taip ir nubėga šiurpas per nugarą.“
Žinoma, tokio daugiau ar mažiau nuoseklaus požiūrio, „marginalios“ pozicijos vieta, vertė, taigi ir kritiškumo laipsnis priklauso nuo to, kaip į ją (ne)reaguoja sisteminė konjunktūra. Todėl neretai tokia tekstinė dailės kritikos praktika funkcionuoja tiek meno sistemos išorėje, tiek viduje.
Tam tikrais atvejais „marginalų“ tekstai priskiriami netgi iš dalies profesionaliai kritikai, tačiau „nesistemiškumo“ prieskonis išlieka. Štai autorė, pasirašanti „anonime“, yra paskelbusi keletą nesisteminės kritikos tekstų, galima sakyti, beveik telpančių į sisteminės kritikos rėmus.
„Dvi dienas buvau įsižeidusi ir kikenau iš to, kad man menotyrininkės užsakė tekstą jaunosios kartos parodos katalogui. Įsižeidžiau, nes: jos man užkrovė atsakomybę. Juokiausi, nes: teoretikės šios kartos nesupranta, kaip pačios sakė, ir į mano tekstą bet kokiu atveju žvelgs rimtai. Cituos. […] Modernistų karta turėjo sovietų valdžios suteiktas dirbtuves... Na, sutikit, kad atskiras butas Vilniuje tik tapybai skamba ir vėliau parduodamas puikiai. Taigi, jų karta turėjo miesto centre dirbtuves, Emisijos karta – nekuklius butus senamiestyje (atsiverskit „Butas’99“ katalogą-žemėlapį ir nustebkit). Mums liko mūsų kartos Personal Jesus = Personal Computer. Jūs turtingesni, mes abejingi. Jūsų geri ryšiai, mums px. Lietuvai mūsų nereikia. Mums reikia Lietuvos, nes savam kontekste lengviau.“
Taigi nors dailės kritika čia parodijuojama, ironija iš dalies atliepia šio cecho diskursą. Kartais bandoma „egzaminuoti“ pačią kritiką, pasitelkiant dailės „įrankius“, pavyzdžiui, Marta Vosyliūtė sudarė ir vizualiai pristatė menotyrinink(i)ų „top dvyliktuką“. Toks veiksmas skatina kritiką nuo Vosyliūtės parodos recenzavimo pereiti prie (savi)analizės.
Anonimiškumas primena vieną iš būdų, kaip su kritikos konjunktūra žaisti surežisuotą „katės ir pelės“ žaidimą, tačiau kartais įsislaptinama, norint pareikšti radikaliai kritišką nuomonę. Nesistemine dailės kritika iš dalies galima laikyti net (ne)anoniminius internetinius straipsnių, paskelbtų kultūros leidiniuose, komentarus. Pradėjo formuotis internetinė (laukinio) pliur(p)alizmo subkultūra, parazituojanti ir ant sisteminės kritikos „kūno“. Atsirado būriai nuolatinių anoniminių komentatorių, siejamų su tam tikrais nikneimais (pseudonimais), kaip antai „kiaulė“, „kiškis p“, „hudožnik“ ir pan., turinčių savitą komentavimo stilių – šmaikštų, sarkastišką arba kandų, įgaunantį institucinės arba „parazituojančios“ kritikos bruožų. Šioje erdvėje gali laisvai reikštis tiek jokio kultūrinio statuso neturintys komentatoriai, „liaudies balsas“, tiek tą statusą turintys, tačiau norintys reikštis (arba plūstis) ne savo, bet išgalvoto asmens vardu.
Vienas žinomesnių anoniminių komentatorių, pasirašinėjęs slapyvardžiu hudožnik, kandžiais komentarais dažnai išjuokdavo meno sistemą, palaidydavo strėlių ir į dailės kritiką: „49013. Hudoznik. Labas vakaras. Apie meno kūrinį spręsti intuityvios kompetencijos turi kiekvienas, skiriasi tik vadinamasis skonis, kuris atspindi bendrą kultūrinį individo išsilavinimą. Rodos, „Lina“ įsižeidė ir bando prieštarauti, teigdama, kad menotyrininkai skonį meno atžvilgiu ugdo profesionaliai, bet daug intensyviau už menininkus. […] neslėpkim fakto, kad su teorija lt [lietuvių – K. Š.] menotyros mokykloje draugauti neprivaloma, užtenka aa [Alfonso Andriuškevičiaus – K. Š.] pavyzdžiu slidžiai suimprovizuoti naratyvo struktūrėlę, priklijavus keletą filosofijos štampukų, ir recenzijos pyragas jau garuoja viename iš savaitraščių. Taip pat pritariu kritikai, kad institucijos kuratorių nurodymai paralyžiuoja menininko, ypač iš akademinių įtakų trokštančio išsivaduoti jaunimo, kūrybinę valią. […] manau, diskusiją verta tęsti ir patiems menotyros atstovams pasisakyti, kad menotyrininkas nerašo apie menotyrininką, kuris nerašo apie menotyrininką, kuris... galite ir tylėti, nes apie meno teoriją pradeda pasisakyti siuvėjai […] tai dar vienas kritikos vertas aspektas – jaunimas, pasitrynęs apie instituciją, iškart pajaučia, kad susibičiuliavus ir kam reikia pabučiavus į subinę, karjerą daryti smagiau nei patį meną.“
Kai buvo sugriežtinta atsakomybė už (ne)anoniminių internetinių komentarų turinį, ši subkultūra jei ne sunyko, tai gerokai apnyko.
Pirmoje šio straipsnio dalyje minėjau trisluoksnę polemiką – Monika Krikštopaitytė parašė kritišką recenziją apie vieno iš konjunktūrinių šiuolaikinių menininkų parodą, dailės kritikė Dovilė Tumpytė paskelbė atsakomąjį straipsnį, o po juo pasipylė komentarai.
Krikštopaitytė, nevyniodama savo požiūrio į vatą, sukritikavo menininką, kuris dažniausiai aklai liaupsinamas, tada Dovilė Tumpytė išaiškino, kad visos liaupsės to asmens atžvilgiu pelnytos, nes jo statusas itin aukštas.
Čia išryškėja principinis nesutarimas. Vienu atveju dailės kritikos funkcijos suprantamos tiesiogiai kaip kritinės, remiantis, galima sakyti, bodleriškąja tradicija. Todėl nesvarbu, kiek medalių švarko atlape turi prisisegęs menininkas, nes vertinamas ne švarkas, o konkretūs kūriniai. Juk vieša paslaptis, kad karjera, (nacionalinės) premijos, aukštas (vienos ar kitos konjunktūros viduje) statusas nėra arba ne visada yra tiesiogiai proporcingi menininko ar menininkės gabumams, kūrybos vertei, idėjų gyliui.
Kitu atveju elgiamasi priešingai, – „gabumus“ ar „aktualumą“ kritika matuoja griežtai pagal konjunktūros reitingus, CV „svorį“ ir „prestižą“. Ko nors vertas yra tik tas simbolinis „kapitalas“, kurį pripažįsta sistema.
Būtų pravartu vėl trumpam grįžti į 2005 m., nes maždaug nuo tada dailės kritika skilo į „naująją (ne LDS) sisteminę konjunktūrą“ ir „institucinę kritiką“. Tumpytę galima priskirti prie „institucinės kritikos“ atstovių, tačiau būtent „tradicionalizmo“ ir „šiuolaikiškumo“, t. y. LDS ir ŠMC, konflikto fone. Pirmąją kvadrienalę, Lietuvos dailininkų sąjungos surengtą 2005 m., ji aprašė kaip ideologinę visumą, stodama „šiuolaikiškumo“ arba „pažangos“ pusėn ir (saikingai) kritikuodama LDS konjunktūrą, „ignoruojančią šiuolaikinio meno pulsą“.
Krikštopaitytė, vos po mėnesio kito rašydama apie bienalę, surengtą ŠMC, kuris tą „pulsą“ neva jaučia, paradoksaliai nubrėžė naują liniją, nemažai ideologinio tapatumo problemų įžvelgusi pačių „šiuolaikiškumo“ apologetų stovykloje. „Vertybinę“ ŠMC ir LDS konfrontaciją kritikė tarsi pastūmė į šoną, nes esminės priešpriešos nebėra. „Šiuolaikinis“ menas (ir dailės kritika) jau turi savo „sisteminę konjunktūrą“, savo „institucinę kritiką“.
Taigi šios dvi kritikės polemizuoja tarpusavyje (ir ne tik) jau ištisą dešimtmetį… 2014 m. pabaigoje Tumpytės paskelbtas straipsnis „Kai imame matuotis šlovę“ – tai kita nuomonė apie Deimanto Narkevičiaus parodą NDG, o kartu reakcija į aukšto reitingo menininkui „nepalankų“ Krikštopaitytės tekstą „Kaip pamatuoti šlovės kokybę?“ Tiek šie du straipsniai, tiek internetiniai jų komentarai yra tarsi mikromodelis, rodantis sisteminės dailės kritikos kaktomušą su nesistemine. Svarbu ir tai, kad diskusiją apie šlovės matavimo kokybę komentavo išimtinai „profesionalios“ dailėtyrininkės/kritikės/kuratorės.
„Netinkamai“ parodą įvertinusi kolegė buvo kaltinama „refleksijos“ stoka, nes kuo aukštesnis menininko statusas, tuo natūraliai (?) didesnis turėtų būti kritikos susidomėjimas, nes kritika turi aptarnauti sisteminę konjunktūrą, palaikydama jos kuriamą meno sistemos hierarchiją su atitinkama dailės istorijos versija.
„Priešinga“ stovykla laikosi požiūrio, kad kultūrinės spaudos tylėjimas šiuo atveju anaiptol nereiškia „refleksijos“ stygiaus, nes tai sąmoninga ir adekvati reakcija į konjunktūros pučiamą „burbulą“.
Simptomiška tai, kad „prasikaltusią“ dailės kritikę (Krikštopaitytę) tiek atsakomajame straipsnyje, tiek internetiniuose komentaruose labiausiai „barė“ būtent „profesionalės“ iš dviejų stambiausių institucijų, atstovaujančių sisteminei konjunktūrai, – NDG (Dovilė Tumpytė) ir ŠMC (Julija Fomina). Nors nuspręsta, kad kolegė nepataikė į bendrą toną, su ja vis dėlto teiktasi (tiesa, neslepiant arogancijos) „diskutuoti“, nes ji, šiaip ar taip, priklauso „elitiniam (profesiniam) klubui“.
Kad „elitinis klubas“ pats yra muilo burbulas, apibendrina ir iliustruoja komentatorius hudožnik, šį kartą pasirašęs jau savo – Roberto Gritėno – vardu ir pavarde: „Jokio nuoseklaus vadinamojo šiuolaikinio meno diskurso nėra ir negali būti. Menininkas praktiškai siekia individualios kognityvinės satisfakcijos, menotyrininkas teoretizuoja šią praktiką platesniam sisteminiam kontekste. Tokia būtų paprasta schema, kurioje menotyrininkas tėra parazituojantis analitikas, tiesiogiai menininko gyvenimui nedarantis jokios įtakos. Tačiau, kai schemą reguliuoja centralizuotos kultūros politika, veikianti komercinės rinkodaros principu, situacija apsiverčia. Tada menininkas tampa priklausomas nuo menotyrinės kritikos, kuri garantuoja konjunktūrinius santykius su institucijomis, savo ruožtu garantuojančiomis privilegijas. Menotyros lt [Lietuvoje – K. Š.] padėtis dažnu atveju dviprasmiška – viena vertus, ji aptarnauja meno mecenatus ir komersantus, antra vertus, laisvesniu nuo konjunktūrinių įsipareigojimų laiku imasi ir meno teorijos reikalų. Tai ir linkėčiau išsamiau reflektuoti šios situacijos ypatybes. […] Gerb. teoretikės, kur komentarai? Tyla prieš audrą?“
