Savo darbais Sh. Tanas išsiskyrė iš visų kitų autorių kūrinių, taigi ir interviu dienraščiui „Der Spiegel“ jis duoda kitaip – piešiniais.
– Jūs gavote Astridos Lindgren apdovanojimą, tai lyg ir Nobelio prizas vaikų literatūros kūrėjams. Jūsų, kaip autoriaus ir dailininko, sėkmė dabar švenčiama visame pasaulyje, bet Jūs, kaip žmogus, dar nesate visiems pažįstamas. Kaip galėtumėte save pristatyti?
– Knygą „Prarastas daiktas“ kartu su režisieriumi Andrew Ruhermannu pavertėte į trumpametražį animacinį filmą, kuris laimėjo netgi „Oskaro“ apdovanojimą – sveikinu! O kaip Jums, australui, pasirodė tas Holivudas?
– Jūsų knygos vaikams yra lygiai taip pat mėgstamos ir suaugusiųjų. Kaip Jūs įsivaizduojate savo skaitytojus?
– Kuo skiriasi gera iliustracija nuo blogos?
– Kaip atrodo Jūsų darbo vieta?
– Būdamas 37 m. jau gavote svarbiausią literatūrinį apdovanojimą, kas toliau?
– Kokį gebėjimą dar norėtumėte įgyti?
– Koks yra sėkmės jausmas?
– Dažniausiai Jūsų knygų veikėjai yra įvairios paklydusios sielos keistuose pasauliuose. Ar kūrėjui reikia vienatvės?
– Jūsų darbai dažniausiai neturi daug teksto. Ar ir gyvenime naudojate tiek nedaug žodžių?
– Kur ieškote įkvėpimo savo istorijoms?
– Kai buvote vaikas, kuo norėjote tapti užaugęs?
– Esate sakęs, kad Jūsų istorijos gimsta ir išsivysto iš visokių mažų keverzonių, kurių sukuriate šimtus. O kas nutinka su tais eskizais, kurie nevirsta istorijomis?
– Jūsų istorijos dažnai paliečia tokias temas, kaip depresija, vienišumas, susvetimėjimas. O kaip nupieštumėte meilę?
– Ar yra kas nors, ką vis stengiatės ir stengiatės nupiešti, bet nesiseka taip, kaip turėtų?
– Kiek Shaunas Tanas pats yra panašus į istorijų herojus?
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją