„Išskirtinis menininkas“ yra tokia nuvalkiota frazė, tačiau ji tuojau pat ateina į galvą, kai susiduri su Erwino Wurmo darbais ir asmeniu. Savo kūriniais ir įvaizdžiu Wurmas yra priešingybė save aukštinantiems meno industrijos atstovams, nors jo serija „Vienos minutės skulptūros“ ir „Red Hot Chilli Peppers“ plokštelių dizainas padarė šį austrą madingu visame pasaulyje. Bet Wurmas nepametė dėl to galvos. Tarptautinius apdovanojimus jis priima su kukliu šypsniu.

 – Jums neseniai įteiktas „Silver Kompturkreuz“ apdovanojimas, vienas aukščiausių apdovanojimų Austrijoje.

 – Taip, tokie dalykai nutinka. Bet kadangi tokie iškilūs mano šalies žmonės kaip Michaelis Haneke ar Arnulfas Reineris nematė problemos priimti šį apdovanojimą, pagalvojau, kad ir aš neturėčiau matyti tame problemos.
"Siauras namas", "Studio Wurm" nuotr.

 – Parodoje jūs pavertėte savo tėvų namą į skulptūrą. Koks vaidmuo teko menui jūsų tėvų namuose?

 – Joks, menas ten neegzistavo. Mano tėvai buvo geri žmonės, rūpestingi ir mylintys. Mano tėvas buvo detektyvas, neturėjo absoliučiai nieko bendro su menu ar literatūra. Tik mokykloje įvyko mano pirmasis kontaktas su menu, ir nusipirkus pirmąjį televizorių, kai mano buvo dvylika. Man tai buvo tarsi plačiai atidarytos durys į stebuklų šalį.

 – Šiandien, regis, iš menininkų būtinai reikalaujama, kad jie būtų kritiški visuomenės atžvilgiu.

 – Taip, menininkai privalo kritikuoti valstybę, kovoti už geresnį pasaulį ir kiek įmanoma daugiau užsiimti labdara. Menininkas tampa atpirkimo ožiu, kad nuramintų visuomenės sąžinės graužimą. Migrantai, Indijos vaikai ir moterys, matyt, yra menininkų problema. Aš galvoju, kodėl mes turėtume būti geresni žmonės nei bankininkai, daktarai ar dviračių gamintojai? Tai jau tapo savotiška išnaudojimo forma.

 – Ar menininkas – tai socialinė funkcija?

 – Sakyčiau, ne. Septintajame dešimtmetyje buvo sakoma, kad visas menas yra politiškas. Tačiau tikroji menininko užduotis yra kurti meną. Nieko daugiau. Visa kita yra tik interpretacijos.

 – Kokį vaidmenį jūsų mene užima kitų kūrinių kritika?

 – Jokio, aš nenoriu kritikuoti kolegų ir jų darbų. Jei norėčiau iš kažko pasityčioti, tai tik iš meno rinkos, kuri yra tikras siaubo pasaulis. Menininkus šiandien valdo rinka su neįsivaizduojamais reikalavimais. Privalai kurti nesustodamas, o tie, kurie nespėja, yra tuojau pat pakeičiami. Ne kokybė, o pripažinimas ir perkamumas tampa pagrindiniais kriterijais. Mano supratimu, menininkas turėtų siekti ne kurti naujas reikšmes, o naikinti įsigalėjusias. Daugybę amžių meną išnaudojo bažnyčia arba monarchai, o dabar jis turi tarnauti filosofinėms srovėms, vienokiai ar kitokiai grupei arba tiesiog rėmėjams, kuratoriams ir pačiai rinkai. Tai tikrai nepakeliama. Menas turėtų išsivaduoti iš viso to ir būti atsidavęs tik pačiam sau.
"Siauras namas", "Studio Wurm" nuotr.

 – Jūsų „Wikipedia“ biografijoje sakoma, kad esate „vienas sėkmingiausių pasaulyje šiuolaikinių menininkų“.

 – Tai ne mano kaltė. Aš net nesu skaitęs tos nesąmonės.

 – Ką laikytumėte svarbiausiais jūsų sėkmės komponentais?

 – Nėra tokio recepto, viskas yra teisinga ir neteisinga tuo pačiu metu. Sėkmė yra joks kriterijus, nes daugybė menininkų yra prasimušę tik dėl to, kad bendradarbiauja su kuratoriais ir kitais galios makleriais, kurie dirbtinai užkelia kainas.

 – Jūsų paties sėkmė prasidėjo nuo „Vienos minutės skulptūrų“. Ar to tikėjotės?

 – Tikrai ne, kurdamas jas jaučiausi gana desperatiškai. Sėkmė mane tiesiog ištiko, kaip atsitiktinumas. Kai manęs studentai klausia, ko reikia, kad tau pasisektų kaip menininkui, aš sakau, kad talento neužtenka, reikia transformuoti tau skirtą kritiką į kažką pozityvaus, iš ko galima pasimokyti. Ir žinoma, gebėti vis iš naujo prisitaikyti. Bet ir visa tai negarantuoja, kad pavyks.

 – Ar menininkui sėkmė yra pavojinga?

 – Būtina turėti prioritetus. Niekada neleidau minčiai apie sėkmę apsigyventi manyje, nes buvo aišku, kad ji gali greitai baigtis. Didžiausias pavojus – tapti oficialiu sėkmės simboliu, reprodukuojamu iš naujo ir iš naujo.

 – Dalis jūsų kūrybos yra efemeriška. Ar tai yra mėginimas išlaikyti kažką prie savęs, apsaugant nuo kitų galimų kontekstų?

 – Tai iš dalies susiję su suvokimu, jog kai kurie kūriniai, pvz. Fluxus, tiesiog prastai sensta. Ar net Marcelio Duchamp‘o. Paimkim kad ir jo garsiąją butelių kabyklą – šiandien ji tėra kažkoks keistas XIX amžiaus objektas, praradęs savo pradinę meninę idėją. Radikalusis kūrinio aspektas išgaravo. Mano „Vienos minutės skulptūros“ įgyvendinamos dažnai ir yra sėkmingai atnaujinamos, nes jas atlieka parodų lankytojai pagal mano instrukcijas. Vėl ir vėl.

 – Ar „Vienos minutės skulptūros“ kinta priklausomai nuo skirtingų vietos kontekstų?

 – Taip, žinoma, pvz. japonai labai mėgsta jas atlikti. Kitur jas priima kitaip. Amerikiečiai yra ekstremaliai atviri, nes jie įpratę veikti, būti žiniasklaidos dėmesyje. Vokietijoje ir Austrijoje iš pradžių buvo sudėtinga, žiūrovams atrodė sunku jas įgyvendinti, todėl jie buvo atsargūs.

 – Dažnai kartojama jūsų citata, kurioje prašote neinterpretuoti jūsų darbų kaip pokšto. Iš kur kyla ši baimė būti neteisingai suprastam?

 – Man tenka būti griežtam šiuo klausimu, kadangi aš naudoju humorą, bet mano menas reiškia kur kas daugiau – jame pilna nuorodų į psichologinius, psichopatologinius, filosofinius reiškinius. Mano kūryboje atsispindi tai, kaip mes matome save šiame pasaulyje, o kartais tai yra neišvengiamai absurdiška, tačiau kūrinių negalima suvesti vien į komizmą, svarbu matyti daugybę juose esančių aspektų.

 – Ačiū už pokalbį.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (11)