Atėjęs dirbti su atlikėjais, prisipažįsta A. Šenderovas, jis atsineša savo viziją, kuri gali keistis išgirdus atlikimą – tik tada atsiranda jausmas, kuris pasako, ko trūksta: „Tai tikriausiai mano liga. Bet manau, kad tai yra tam tikras muzikos gyvybingumo momentas, o gal ir šaltinis. Nes, kol esi gyvas, ir muzika yra gyva, tu gali jai suteikti daugiau šios dienos spalvų. Matai, kaip yra geriau, o muzika dėl to darosi tik gyvesnė.“
– Tikrasis Jūsų jubiliejus rugpjūčio 21-ąją. Prieš penkerius metus jubiliejų pradėjote švęsti žiemą, o šiais metais – pavasarį. Ką tai reiškia?
– Gimtadienis man – tiesiog gera proga susitikti su draugais, atlikėjais, suruošti koncertą. Tai yra tikras gimtadienis. Koncerto, kuris įvyks, idėja priklauso kvartetui „Art Vio“ ir jo primarijui Ingridai Rupaitei. Su jubiliejumi tai galima susieti, o gal ir ne. Tai tiesiog mano eilinis autorinis koncertas.
– Ne visai eilinis, nes skambės kūrinio premjera – „Styginių kvartetas Nr. 3“.
– „Eilinis“ gal ir nėra tikslu, nes turėjau daug autorinių koncertų. Tiesiog – dar vienas, kitas. Bet aš džiaugiuosi, kad patys atlikėjai inspiruoja tokius koncertus. Man svarbiausia, kad atlikėjai nori groti mano muziką.
– Tačiau muzikams koncertas yra darbas, kokia tai gimtadienio šventė?
– Muzika nėra darbas. Tai, kuo užsiimu, irgi nėra darbas. Kas yra muzikos kūrimas, aš nežinau, bet man pirmiausia tai yra džiaugsmas. Kalbant apie kvartetą, atliktą koncerte, buvo nuveiktas didelis darbas jau po to, kai parodžiau kūrinį atlikėjams. Pasakiau, kad atsinešiau savo viziją, kuri gali keistis, kai išgirsiu atlikimą. Tik tada pajunti, atsiranda kažkoks jausmas, kuris pasako, ko trūksta. Su tuo kūriniu gyvenu. Daug kas sako – nustok keisti, geriau parašyk naują kūrinį. Bet taip jau yra...
– Muzikos informacijos centre mačiau po kelis tų pačių kūrinių variantus.
– Keli įrašai, keli variantai ir net sudėtys. Bet nė vieno kūrinio nesu parašęs, jei to neprašė atlikėjai. Kartais atlikėjai pasiūlo – kūrinys labai gerai skambėtų trio. Iš karto sakau – ne, bet paskui galvoju – o kodėl ne? Davidas Geringas kartą man pasakė, kad jam nepatinka tokie variantai, tačiau prisipažino, kad kiekvienas kūrinys turi kažką savito, geresnio. Tai įprasmina mano darbą.
– Iš kur atsirado tokia metodika? Jūs mokėtės pas vieną garsiausių kompozitorių Eduardą Balsį. Ar tai pedagogo įtaka? Ką Jums davė mokykla, nes vaikystėje norėjote būti smuikininku.
– Ne aš norėjau, o šeima.
– Esate iš garsių muzikų šeimos.
– Mano tėvas buvo violončelininkas, mama pianistė, senelis kontrabosininkas, o senelio tėvas grojo fleita.
– Taigi neturėjote pasirinkimo, kuo būti?
– Buvo tik pasirinkimas, kokiu instrumentu groti. Tėvas sakydavo, kad dainuoti pradėjau anksčiau, negu kalbėti. Aš esu laimingas, kad galėjau penkerius metus dirbti su profesoriumi E. Balsiu. Ir dar laimingesnis, kad, kai baigiau mokslus, mes dar labiau susidraugavome. Gal netiksliai pasakiau dėl draugystės, nes buvo didelis amžiaus skirtumas. Bet atsirado dviejų kolegų šilti santykiai, kartais jis prašydavo ateiti į repeticiją paklausyti, jam buvo įdomu, kas ir ką pasakys. Jis buvo labai jautrus žmogus – kiekvienas žodis palikdavo jam įspūdį, turėjo prasmę.
– Ar Jums taip pat svarbi kitų žmonių nuomonė, ar esate jautrus kritikai?
– Nuomonė tų žmonių, kurie kuria ir atlieka muziką, man labai svarbi. Pirmiausia – atlikėjų, nes visada su jais labai susidraugauju, kitaip nemoku. Ir kiekvienas jų žodis, žvilgsnis man svarbus. Jie kažkaip ne taip pasižiūri, ir aš iš karto sėdu prie fortepijono, taisau. O vieną fragmentą susapnavau. Visada juokiausi, kai filmuose rodydavo, kaip kompozitorius kažkur eina ir girdi muziką. Tai netiesa. Viskas atsiranda tik tada, jei tu dirbi, kuri. Eidamas gatve muzikos negirdžiu. O kartą, po kelių repeticijų, kažkas man pasakė, kad vienoje vietoje ne viskas gerai. Niekaip nesisekė rasti sprendimo. Ir staiga ketvirtą valandą ryto pabudau ir žinojau, kaip reikia tą vietą sutvarkyti. Kadangi gyvenu name ir kaimynai man nestuksena į sieną, nulėkiau prie fortepijono ir viską užrašiau. Kai ryte atnešiau atlikėjams, visi supratome, kad dabar jau gerai.
– Jūs labai įdomiai dirbate ir bendraujate su atlikėjais. Todėl norėtųsi paklausti, kodėl nesate pedagogas?
– Kai manęs klausia, kodėl parašiau muziką tik vienam filmui, atsakau „nes nepakvietė“. Kodėl nedėstau? Nes nepakvietė. Nors buvo toks momentas, kai norėjau pasidalinti tuo, ką sukaupiau, su jaunesne karta, nes turiu patyrimą visuose žanruose ir galėjau būti naudingas. Taip ir pasakiau vienam iš rektorių. Labai gera idėja, atsakė, reikia pamąstyti. Paskui kitas rektorius mąstė. O dabar aš jau ir pats nenoriu. Džiaugiuosi, kad visą gyvenimą užsiėmiau tuo, ką mėgstu, kas man artima. Nebuvo taip, kad muziką kurčiau laisvalaikiu. Tai buvo ir mano hobis, ir džiaugsmas, ir darbas, bet ne tas, kuris alina.
– Pakalbėkime apie Jūsų džiaugsmą-darbą. Jūsų kūriniai dažnai skamba šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Dažnai moderni muzika suvokiama kaip sukonstruota pagal formules, ją sunku suprasti. Tačiau, kiek man teko skaityti muzikologų recenzijų apie Jūsų muziką, visur kalbama apie jausmus, apie ištikimybę kūrybos principams, kurie skatina ne nustebinti, o prabilti į klausytojo širdį ir protą. Taigi kas Jums svarbu muzikoje? Kokie tie pagrindiniai principai?
– Muzika yra kalba. Jei tu kalbi, tave turi suprasti. Turi kalbėti prasmingai, įdomiai. Aš prioritetą teikiu natūraliems žmogaus jausmams ir prigimčiai. Ne madingiems, o amžiniems dalykams: meilei, gyvenimo pabaigai ir pradžiai. Kartais man atrodo, kad visą gyvenimą rašiau vieną kūrinį. Kiekviename iš jų yra tie bendrieji dalykai, nors kartais kalba gali būti labai skirtinga. Paties kūrinio dramaturgija, konstrukcija, emocijos kartais yra kraštutinės: garsiai – tyliai, greitai – lėtai. Kaip ir gyvenime, kartais greta gali būti patys skirtingiausi dalykai, juoda ir balta kartu.
– Yra ir tokios muzikos, kurioje tik pilka, pilka, pilka...
– Nėra blogų priemonių. Aš visada buvau alkanas, man buvo labai įdomu pažinti naujus dalykus. Buvo labai geri kompozitoriams laikai – 8-asis dešimtmetis. Tai buvo naujos kalbos įvaldymo metai. Gyvenome šalia Lenkijos, kur vyko festivalis „Varšuvos ruduo“, į jį mes jau važiavome. Ten buvo naujas požiūris, pamatėme dalykų, kurie dar ir dabar pas mus egzistuoja kaip nauji. E. Balsys labai skatino tokias keliones. Mes atsiveždavome partitūras, viską atidėdavome į šalį ir kartu studijuodavome. Atsirado galimybė pažinti grafinę muziką, minimalizmą. Kodėl egzistuoja tokie kūriniai, buvo įdomu mums. E. Balsiui buvo svarbu, kad studentas supratų, kaip ir dėl ko daromi tokie dalykai. O „patinka – nepatinka“ nėra svarbu. Tai, kas šiandien nepatinka, rytoj staiga gali patikti. Stalius turi dėžutę, kurioje tūkstantis vinių, bet ne visada visas panaudoja. Taip ir kompozitorius turi turėti tą lagaminą. Prisimenu, kaip E. Balsys, Druskininkų kūrybos namuose rašydamas operą, atvažiavo su lagaminu, kur buvo operos fragmentai. Tai buvo labai modernus kūrinys, kurio pastatymas, esu įsitikinęs, dar laukia.
– Su D. Geringu Jus sieja ilgametė draugystė. Pavyzdžiui, „Concerto in Do“ yra dedikuotas būtent šiam atlikėjui. Už šį kūrinį Jums buvo skirta Europos kompozitoriaus premija. Kokia tai istorija?
– D. Geringas buvo mano tėvo mokinys. Davidą mama atvedė mažą ir paklausė, kokiu instrumentu jis galėtų groti. Mano tėvas pažiūrėjo į ilgus pirštus ir pasakė: „Tik violončele, vienareikšmiškai.“ Ir šešerius metus jis dirbo su Davidu. Tarp kitko, tik Davidui aš dėkingas, kad netapau violončelininku, nes dabar sėdėčiau ir gročiau. O tai jau darbas iš tikrųjų, labai sunkus darbas. Visą laiką reikia būti „formoje“. Kompozitorius irgi turi būti „formoje“, bet kitaip. Taigi aš taip pat pradėjau mokytis groti violončele, ne tik smuiku, bet buvau tinginys. Tėvas paėmė mane į koncertą, kad pažiūrėčiau, kaip groja mano vienmečiai. Aš išgirdau D. Geringą ir man prasidėjo isterija. Man tebuvo septyneri metai, bet aš aiškiai supratau, kad niekada taip negrosiu violončele. Taip violončelę ir mečiau.
– Nors sakėte, kad visą gyvenimą rašote vieną kūrinį, tačiau, pasižiūrėję į Jūsų kūrinių sąrašą, pamatytume labai didelę žanrų įvairovę: trys simfonijos, septyni koncertai, trys baletai, muzika kino filmui „Getas“. Norėčiau paklausti apie baletus „Mergaitė ir Mirtis“ (1982 m.), Estijoje pastatytą „Mary Stuart“ ( 1987 m.) ir „Dezdemona“ (2005 m.). Pastarasis baletas tapo geriausiu sezono sceniniu kūriniu. Ar tai yra kitokia kūryba, ar kompozitoriui tai iššūkis?
– Tam tikru etapu tai ta pati veikla. Tu sukuri baleto viziją, matai visą baletą. Tada gali rašyti. Visa iliuzija baigiasi tada, kai su muzika susipažįsta choreografas, kuris mato visiškai kitą vaizdą. Tas vaizdas gali būti visai priešingas. Tai konfliktinė situacija. Pas mus dažnai afišose rašoma kompozitoriaus pavardė, o choreografas – tarp kitų. Tačiau iš tikrųjų tai – choreografo spektaklis, jis yra baleto režisierius ir tik panaudoja kompozitoriaus muziką.
– Tačiau muzika balete – labai svarbus komponentas.
– Čia tik mes taip galvojame. Choreografai kartais sako, kad gali sukurti baletą be muzikos. Yra tokių baletų. Tačiau palaipsniui vyksta suartėjimas ir susitaikymas. Tai ir pagimdo spektaklį, kurį žiūrovas mato ir girdi.
– Kuriuo spektakliu labiausiai džiaugiatės?
– Sunku pasakyti. Niekada nereiškia, kad naujas spektaklis bus geresnis. Kiekvienas tuo metu yra svarbus. Tai didelio formato kūrinys, sintetinis, kur viskas susilieja. Praleidau turbūt tik vieną baleto „Dezdemona“ spektaklį. Ne todėl, kad pasidžiaugčiau, o tam, kad šiek tiek pakoreguočiau. Tai tikriausiai mano liga. Bet manau, kad tai yra tam tikras muzikos gyvybingumo momentas, o gal ir šaltinis. Nes, kol esi gyvas, ir muzika yra gyva, tu gali jai suteikti daugiau šios dienos spalvų. Matai, kaip yra geriau, o muzika dėl to darosi tik gyvesnė.
