Todėl emaliu dengiami įvairūs eksterjero ir interjero elementai, o pastaruoju metu emaliui rasta dar viena paskirtis – juo dengiamos urnos pelenams laikyti. Tokių rankų darbo urnų pirmą kartą galima pamatyti ir Lietuvoje. Kėdainių krematoriume pradėtos eksponuoti urnos, dekoruotos pertvarinio emalio technika.
„Vis daugiau mūsų šalies gyventojų renkasi kremavimą, kaip laidojimo būdą, tad randasi ir naujų tendencijų – pageidaujama ne tik medinių, keraminių, bet ir akmeninių ar metalinių urnų, – pastebi krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT” direktorius Vytenis Labanauskas. – Tikėtina, jog pasirinkimui turi įtakos dar vienas naujas reiškinys Lietuvoje – kolumbariumai, kurių kriptose galima saugoti urnas su visos šeimos mirusiųjų pelenais. Todėl tampa svarbu, kad jos būtų atsparios atmosferos poveikiui.”
Urnomis, dekoruotomis emaliu, susidomėjo dailininkė scenografė Edita Valaitė, apsilankiusi jas gaminančioje Pekino provincijos gamykloje.
„Domiuosi įvairiomis medžiagomis, kurias galiu pasitelkti kūrybai, todėl bet kur nuvažiavusi ieškau medžiagų įdomesniems sprendimams. Iš studijų Menų akademijoje emalį žinojau kaip naudojamą juvelyrikoje arba emalio tapyboje, o kad apgaubęs urnas, jas padaro, galima sakyti, amžinas, sužinojau tik Kinijoje, – pasakoja dailininkė. – Taip ir kilo mintis parodyti Lietuvai, jog yra dar viena emalio galimybė. Juolab, kad Kinija, kaip ir Japonija, garsėja seniausiomis bei giliausiomis pertvarinio emalio technikos tradicijomis.”
Pasak E. Valaitės, šiai technikai jau daugiau kaip 600 m., o didžiausias klestėjimas buvo Bizantijos laikais.
Dailininkės teigimu, gamykloje, iš kurios ji į Lietuvą atvežė pertvarinio emalio urnų, prie kiekvienos jų, gamybos procese, dirba 6 žmonės. Pirmiausia paruošiamas metalinis pagrindas, tada išlankstomos bei pritvirtinamos pertvaros, kurios užpildomos emaliu. Tokios emaliu dengtos urnos statomos į iki 850 °C įkaitintą krosnį. Išimtos atšaldomos, tada šlifuojamos ir poliruojamos.
„Emalis iš tiesų yra papildoma apsauga metalui, iš kurio pagaminta urna: karštyje emaliu apgaubtas metalas tarsi „sustiklėja” ir tampa atsparus atmosferos poveikiui, tad urną galima pažeisti nebent tik mechaniškai, – apie emalio gamybos technologiją pasakoja E. Valaitė. – Tokios urnos išsilaiko tiek kolumbariumuose, tiek ir žemėje.“
Emalis, kaip taikomojo meno technika, pradėta vartoti dar I tūkst. pr. m. e. Jis gaminamas lydant sutrintą stiklą, sumaišius jį su pigmentais, kurie dažniausiai būna metalo oksidai. Dėl savo atsparumo drėgmei ir karščiui emalis buvo naudojamas rūmų bei šventyklų architektūroje. Istoriniuose šaltiniuose minimas dar vienas, kiek netikėtas, emalio panaudojimas. Baroko epochoje aristokratės emaliuota apykakle pridegdavo kaklą ir dekoltė, taip stengdamos paslėpti labiausiai amžių išduodančias kūno vietas.
Žinomiausios naudojamos emalio technikos – skaidraus emalio, pertvarinio emalio, Limožo emalio ant vario. Pasak emalio technikos žinovų, norint dirbti su emaliu reikia ne tik šio amato žinių, bet ir ypač didelio kruopštumo bei kantrybės, nes esant aukštai temperatūrai, emalis dažnai elgiasi „neprognozuojamai” – arba lieka „neiškepęs”, arba „perkepęs”. Taip pat reikia išmanyti ir metalo, kuris dengiamas emaliu, savybes ir, aišku, turėti specialių techninių galimybių.
