Menininko kelionė yra ilgas procesas, kurio metu svarbus savęs ir aplinkos tyrinėjimas, santykis su „kita“ erdve ir „kitu“ laiku bei laiko ir erdvės kontinuumu. Apie parodą, kūrybą ir profesionalias įžvalgas apie dabarties kultūrą bei meną kalbėjausi su kūrėju pakeliui iš Berlyno į Vilnių.

Prieš pradėdama pokalbį paminėsiu R. Venckaus gyvenimo faktus.

Menininkas gimė 1981 m. Šiaulių rajone, Vijolių kaime. 2004 m. Šiaulių universitete baigė dailininko grafiko specialybę, 2006 m. įgijo meno istoriko humanitarinių mokslų magistro laipsnį. 2014 m. Vilniaus dailės akademijoje apgynė menotyros daktaro disertaciją tema „Jacques’o Derrida dekonstrukcijos taikymas videomeno tyrimui“. Šiuo metu R. Venckus yra Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos instituto direktorius, docentas ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto Šiuolaikinių menų katedros docentas.

R. Venckus yra 14–os mokslo straipsnių, 3–jų mokslo pranešimų skelbtų tarptautinėse konferencijose ir 14–os – skelbtų respublikinėse mokslo konferencijose autorius. 2007 – 2014 m. paskelbė 106 kritines recenzijas apie pasaulyje garsių lietuvių ir užsienio kūrėjų meną. Yra 139 straipsnių apie meną ir kultūrą autorius. R. Venckaus rengtos recenzijos apie šiuolaikinį meną lydi žymių menininkų parodas ir kultūros renginius ne tik Lietuvoje, bet ir Danijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Latvijoje. Nuo 2008 m. R. Venckus yra Tarptautinio vaizduojamųjų menų festivalio „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ meno kritikas. Jau 11 metų skaito paskaitas apie videomeną, fotografiją, kūrybines industrijas ir vizualumo teorijas Lietuvos ir užsienio universitetuose. Dėstė Vilniaus universiteto, Vilniaus dailės akademijos, Vytauto Didžiojo universiteto, Šiaulių universiteto ir Centrinio Lankašyro universiteto (UCLAN, Didžioji Britanija) studijų programose. R. Venckus taip pat dalyvavo 26–iose tarptautinėse parodose ir 17–oje respublikinių. Surengė 25 autorines parodas Lietuvoje ir 2 – Lenkijoje.

Gabrielė Kuizinaitė: Kas paskatino sukurti fotografijų seriją apie Berlyną ir kodėl šią parodą pristatėte Berlyno mieste?

Remigijus Venckus: Meno kūrinių idėjos kartais gimsta labai spontaniškai. Dažnai net negaliu įvardinti kas konkrečiai lemia vienos ar kitos koncepcijos atsiradimą. Berlyno mieste lankiausi ne vieną kartą. Nuo pat pirmojo vizito, kuris įvyko 2010 m. šis miestas paliko didžiulį įspūdį. Labiausiai mane žavėjo šiuolaikiškas ir išskirtinai profesionalus požiūris į konceptualiuosius menus bei jų vadybą. Lankantis skirtingose kultūrose dažnai mane apninka noras kažką savito iš jų parsigabenti.

Vieni perka albumus, kiti suvenyrus, tokius kaip neva Berlyno sienos atplaišos, o aš fotografuoju ir rašau. Tad po pirmojo vizito parašiau fotografijomis lydimą esė „Berlyno dienoraštis“. Tąkart labai norėjau, kad mano kūriniais susidomėtų vokiečiai. Nors didelio atgarsio iš jų pusės nesulaukiau, tačiau mano esė išspausdino kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“.

2014 m. Panevėžio fotografijos galerija (Panevėžio miesto dailės galerijos padalinyje, (Vasario 16-osios g. 11, Panevėžys) organizavo parodas, kuriose didelis dėmesys buvo skiriamas skirtingiems Europos miestams ir šalims. Rugsėjis, buvo paskelbtas Vokietijos mėnesiu. Tad rugsėjo 24 d. – spalio 12 d.d. surengiau autorinę parodą apie Berlyną. Specialiai sukūriau naują seriją „Potsdamer Platz“, kuri susilaukė ne tik lietuvių meno kūrėjų bet ir kuratorių didžiulio dėmesio. Mano paroda susidomėjote ir Jūs, Gabriele, ir LR Ambasados Berlyne kultūros atašė dr. Gabrielė Žaidytė. Tad vos tik Jums užsiminiau apie tai, kad norėčiau vokiečiams parodyti fotografijų kolekciją apie Berlyną, ši paroda buvo pradėta iš karto planuoti.

Šiandien galiu teigti, kad ne tik pavieniais vizitais, pasimėgavimu Berlyno meno pasauliu ir nuostabia vokiečių literatūra, kinu ir filosofija, bet ir meno kūrybos procesu tapau „suvarstytas“ su nuostabiu miestu ir jo kultūriniu fonu.

G. K.: Jūs rašote meno parodų recenzijas, fotografuojate, kuriate videomeną, dėstote ir vadovaujate mokslo įstaigos padaliniui, ar visos profesijos ir meno sritys viena kitai netrukdo, ar jos papildo viena kitą?

R. V.: Dar studijuodamas dailininko grafiko specialybės bakalauro studijų programoje, berods 2000 m. pedagogikos istorijos paskaitoje girdėjau dėstytoją akcentuojant, kad dabarties laikas, XX a. pabaiga – XXI a. pradžia, verčia mus mokytis visą gyvenimą, kad žinių visuomenė yra ateities visuomenė, kad žinios yra papildomos ir koreguojamos dalyvaujanti vis kitose ir net naujesnėse praktikose. Kai pradedu svarstyti apie platų savo veiklos ir interesų ratą aš visada prisimenu šiuos teiginius. Šiandien suprantu, kad kelias kurį einu yra neįprastai vingiuotas ir pilnas siurprizų. Maža to siurprizų tikriausiai bus dar daugiau. Kai bandau nusipurtyti prievolių užsiimti viena ar kita veikla, kuri šiuo metu man atrodo neaktuali ir su kuria niekaip nesusidorosiu, vis tik gyvenimiška situacija pakoreguoja mano norus ir tenka imtis to, apie ką anksčiau net galvoti vengdavau.

Šiuo atveju dažnai iš mano lūpų išsprūsta šmaikštus posakis: „Dievas tikrai turi tobulą jumoro jausmą“. Nuoširdžiai ir kritiškai žvelgdamas į savo veiklų diapazoną vis tik manau, kad esu lankstus. Šis mano lankstumas leidžia priimti net pačius netikėčiausius iššūkius, pradėti naujas veiklas ir net siekiant kokybės tapti bet kurios veiklos ir sferos „architektu – inžinieriumi“. Pavyzdžiui, visai neseniai pradėjau vadovauti Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui naujame, veržliame, drąsiame ir besikuriančiame Kazimiero Simonavičiaus universitete. Nors ilgai klausiau savęs, kodėl priėmiau šį gyvenimo iššūkį, tačiau atsigręžęs į neseną praeitį, regiu sunkius, bet įveiktus menotyros daktaro disertacijos rengimo metus. Tad galiu daryti išvadą, kurią įvardinu ne tik savuoju vidiniu balsu, bet ir konstatuoju Jums – visiems kurie manęs klausiate bei mane girdite: visas mano veiklas vienija kūryba. Manau, kad kitaip ir negali būti, nes aš ir pats esu lyg daugiabriaunė, kintanti figūra.

G. K.: Kuravote ne vieną parodą – festivalį, parodų atidarymuose viešai kritikuojate meną, dalyvaujate apskrito stalo diskusijose. Gal galite išskirti isimintiniausius ir geriausiai pavykusius renginius?

R. V.: Aš nemėgstu kuratoriaus darbo. Jis man neteikia didžiulio malonumo. Kuruodamas jaučiu neapsakomai didelę įtampą, nes ant mano pečių gula atsakomybė už visus darbe dalyvaujančius asmenis ir visas veiklas. Nors šiandien, kai tenka rengti savo autorines parodas, kuratoriaus darbas lieka neišvengiamas, tačiau vis tik labiau esu linkęs perleisti šį darbą kitam asmeniui (pavyzdžiui Jums), kuris jaučia didesnį malonumą ir kuravimą iš visų savo veiklų išskiria kaip pagrindinę.

Vis tik imtis kuratoriaus vaidmens dažniausiai tekdavo dirbant akademinėje sferoje, reprezentuojant šiuolaikinius medijų menus ir jų pasiekimus ne tik Lietuvos aukštojo mokslo, bet ir užsienio institucijose. Įsimintiniausi kuratoriaus veiklos rezultatai tikriausiai yra susiję su Vytauto Didžiojo universiteto vardu. 2011 – 2014 m. kartu su kolega doc. dr. Rimantu Plunge ir padedant kitiems dėstytojams bei studentams „vairavome“ tarptautines „Medijų meno dienas“. Vieną jų, 2012 m. birželio 26 – 29 d. surengėme net Palangoje, Antano Mončio namuose – muziejuje. Šiandien mane stebina, kaip turėdami beveik nulinį biudžetą, pasikliovę koleginiais santykiais su užsienio akademinių bendruomenių atstovais sukūrėme festivalius anuomet trukusius net pusę mėnesio. Gal atrodysiu per daug įžūlus, bet paminėsiu, kad turėdami beveik nulinį biudžetą, ypač ribotą padėjėjų skaičių ir intelektualinius resursus kartu su R. Plunge sugebėjome padaryti festivalį ne ką prastesnį nei kiti festivaliai organizuojami Kauno ir Vilniaus miestuose. Neabejotinai viskas anuomet atrodė truputį kukliau, bet norisi garsiai ištarti – skirkite mums didesnį biudžetą ir mūsų veiklos rezultatas Jūsų nenuvils.

Lietuvoje jau aštuonerius metus aktyviai veikia šiuolaikinę tapybą pristatantis festivalis „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“. Beveik nuo pat pirmųjų festivalio žingsnių rašau festivalio recenzijas, katalogų tekstus, bei pažintinius – tiriamuosius straipsnius. Parengiau ne vieną tiriamąjį straipsnį Všį „Artkomas“ išleistuose meno albumuose (Saukos šeimos – kūrinių, Aliaus Berdenkovo – skulptūrų, Jono Daniliausko – tapybos). Rašytojo – kritiko veikla man patinka. Tapyba mane domina. Vykdydamas kritiką jaučiu teigiamą adrenalino proveržį. Šiandien mano parašytų tekstų apie tapybą apimtis tikriausiai sudarytų per 350 puslapių.

Kartais jaučiu pakankamą malonumą dėstydamas studentams. Jei skaitant paskaitą auditorija suklūsta, dalyvauja diskusijoje, reiškia nuomonę ir motyvuotai gilinasi bei ruošiasi paskaitoms, tuomet visą mano pasirengimo paskaitai triūsą atperka šios reakcijos ir verčia mane siekti dar didesnio profesionalumo. Būtent taip nutiko šiais metais skaitant Mados fotografijos kursą Kazimiero Simonavičiaus universitete. Anksčiau net nebūčiau pagalvojęs, kad suknelių ir išraiškingų moters krūtinių fotografijos gali mane sudominti ir versti atlikti išsamias analizes brėžiant paraleles su bendru vizualiosios kultūros diskursu bei viešoje socialinėje erdvėje plėtojamais ritualais.

G. K.: Kada susidomėjote fotografijos menu? Kokie menininkai ir dėstytojai buvo Jūsų mokytojai? Glaustai apibūdinkite savo menininko kelią?

R. V.: Fotografijos menu labiausiai susidomėjau prieš vienuolika metų. Tuomet mane labiausiai domino tapyba ir grafika. Anksčiau save įsivaizdavau gyvenime žengiant profesionalaus dailininko keliu. Kai mokiausi dailininko specialybėje, antrame kurse mane draugai paskatino nusipirkti rusišką „Zenit“ (Зенит) fotoaparatą. Po kelių nevykusių fotobandymų aparatą padėjau į lentyną ilgam poilsiui. Neužilgo susidomėjau kinu ir videomenu. Pradėjau kurti videofilmus ir eksperimentuojant aiškintis technologinius niuansus. Dar vėliau, po truputį fotografuodamas ėmiau puoselėti analoginės juostos ir skaitmeninio atvaizdo sintezę. Mano keistus eksperimentus pastebėjo jauna fotografė, tuomet buvusi mano studentė Edita Voverytė. Ji labai operatyviai susitarė su Panevėžio mieste esančios „Galerijos XX“ vadovais dėl mano autorinės parodos rengimo. 2007 gegužės 4 – 15 d. surengta paroda „Nieko įprasto neturinti diena“ sulaukė fotomenininkų dėmesio.

Po to susipažinau su fotomenininku Gyčiu Skudžinsku, kuris anuomet gyvenęs Palangoje surengė mano antrąją autorinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje. Dar po kelių metų draugai paprašė sukurti jų aktų fotografiją. Dėl išraiškingesnės anatomijos kurti vyrišką aktą man tapo įdomiau nei moters. Keletą aktų išeksponavau grupinėje dėstytojų ir studentų parodoje bei surengiau autorinę fotografijų parodą Panevėžio fotografijos galerijoje ir Kelmės krašto muziejuje.

Paroda sulaukė didžiulio ir įvairaus dėmesio bei lenkų kuratoriaus skambučio. Jis mane pakvietė dalyvauti „Ars Homoerotica“ tarptautinėje parodoje Varšuvoje (2010 m. Nacionalinis Lenkijos muziejus). Taip pelniau vyrų aktų fotografo titulą, nors po šio įvykio surengiau tik dvi aktų parodas: „Aš esu kitas“ ir „AnOther“. Susidurdamas su siauru ir iškreiptu lietuvių meno kritikų, kuratorių, muziejininkų ir galeristų požiūriu į nuogo vyriško kūno demonstravimą, šiuo metu pristabdžiau aktų fotografijos projektus. Nuo 2013 m. ryžausi šturmuoti Lietuvos meno erdves. Pradėjau kurti labiau eksperimentinę, abstrakčią fotografiją, kurios centrinė ašis – atmintis, erdvėlaikis, individuali patirtis. Dabar kūryboje labiau tyrinėju technologiją, kuri ne tik praplečia mano pirminį įsivaizdavimą kaip galima vizualiai reikšti minti, bet ir suformuoja tam tikrą raiškos gramatiką. Per 2013 – 2014 m. surengiau 12 autorinių parodų.

Negaliu įvardinti kas mano mokytojai. Man gyvenime darė daug kas įtaką, bet tikriausiai netiesiogiai. Pirma – mano tėvai, kurie mane dar mažą vaikigalį laisvalaikiu tampydavo po muziejus ir galerijas; antra – Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytojai, kurie pastebėdami mano nepaklusnumą akademinėms taisyklėms stiprino laisvo kūrybingumo programą; trečia – mane daug ko išmokė disertacijos rašymo metai, konkrečiai mano vadovas prof. dr. Gintautas Mažeikis ir anksčiau buvęs konsultantas doc. dr. Arūnas Gelūnas, dabar LR ambasadorius Paryžiuje prie UNESCO komisijos. Jie išmokė mane kūrybingai derinti atidumą fundamentalioms tiesoms ir laisvą kūrybingumą. Visi jie darė įtaką man kaip žmogui ir todėl numanoma, jog lėmė ir mano estetinį skonį, ir fotografijos raišką. Tačiau negaliu išskirti konkretaus fotografo, kuris lėmė mano meninės kalbos kryptį. Nors visada žavėjausi Annie Leibovitz, Robert'u Mapplethorpe’u, Pierre et Gilles, bet nieko panašaus į jų stilistiką aš nesukūriau ir neplanuoju kurti.

G.K.: Ar galite išskirti šiuolaikinės fotografijos tendencijos, kokios Jos? Kokią Lietuvos fotografiją regite šiandien?

R.V.: Bandydamas atsakyti į tokį klausimą labai greitai galiu nusikalbėti, nes labai griežtai neseku pasaulinių ir Lietuviškų fotomeno tendencijų. Taip pat analizuodamas fotomenininkų kūrybą nesiekiu savo analizės sujungti su plačiu ir daugiakrypčiu pasauliniu kontekstu. Tačiau pabandysiu atsakyti.
Labai dažnai studentams pateikiu tokią schemą apie vizualųjį, šiuolaikinį meną. Mano manymu ši schema taip pat gali būti taikoma analizuojant fotografijos kūrybą. Vizualusis menas išvien žengia keturiomis kryptimis. Pirma – komercinis ir taikomasis; dauguma jo rezultatų nesusilauks didelio istorijos dėmesio. Antra – pramoginis, atrakcioninis arba nuotykio menas; jis vartojamas kaip greitas maistas; malonu jį stebėti, „faina jame būti“ – šiais epitetais labai dažnai įvardinu Žilvino Kempino kūrybą. Trečia – technologijų tyrimo menas, kai realizuojant idėją nemažas kūrėjo dėmesys yra skiriamas technologiniam sprendimui, kai tiriamos priemonės ir ieškomas tinkamas raiškos rezultatas; paskutiniuosius tris metus aš pats žengiu būtent šiuo keliu. Ketvirta – politinis menas; tai konceptualios refleksijos ir vizualūs sprendiniai, kuriuos lemia socialinės, ekonominės, seksualinės ir kitokios, labai aktualios bei galvos skausmą sukeliančios tikrovės problemos. Nors aš vis tik manau, kad visi šie meno išskirti tipai yra aktualūs ir turi lygiavertę teisę egzistuoti, tačiau didžiausią dėmesį aš skiriu paskutiniesiems dviems.

Iš pirmo žvilgsnio Lietuvos fotografija man atrodo ir įdomi, ir nuobodi. Vis tik dabarties kartose dar yra gajos ir įsirėžusios mūsų stiprios, ankstyvosios Lietuvos fotomokyklos tendencijos. Tokia fotografija man atrodo lyg užgniaužta suspenduotame laike. Visi męs pritardami šios fotografijos dominavimui, bent Europiniame kontekste, atrodome lyg gyvenantys prieš 30 – 50 m. Aš nemėgstu per ne lyg didelių ir ypač sureikšmintų jaunųjų Lietuvos fotografų pretenzijų į perdėtą konceptualumą. Mane ypač siutina, kai regiu negrabiai sukibusią teoriją ir praktiką.

Dažnai tokia fotografija man atrodo lyg konceptualizmo iškamša, labai formali ir neva nurodanti į kažkokį psicho-socio-kultūrinį be galo probleminį ir neišsprendžiamą lauką. Man įdomiausia ta fotografija, kurioje gausu eksperimento, kurioje gal ir nevisada sklandžiai, bet organiškai dera turinys ir netikėta jo išraiška. Ypatingai vertinu du gerai pažįstamus kūrėjus. Jų meną nuolat stebiu. Tai Gytis Skudžinskas ir Rimantas Plungė.

G. K.: Kokie Jūsų ateities planai?

R. V.: Kai man užduodamas šis klausimas, visada pajuokauju: gal geriau paklauskime Dievo, kokie jo planai? Kartais net abejoju ar jo planus suvokti iš vis yra įmanoma.

Šiuo metu aš rengiu naujus kūrinius dviem autorinėms parodoms: „Amnezija. Tušti ekranai“ ir rugsėjo mėnesį įvyksiančiai parodai, skirtai Šiaulių miesto gimtadienio minėjimui.

Ateityje tikriausiai ir toliau dirbsiu dėstytoju dviejuose universitetuose. Manęs laukia labai karšta vasara nes pradėjau vadovauti Kazimiero Simonavičiaus universiteto Kūrybos visuomenės ir ekonomikos institutui. Tad turiu pasitelkti kūrybingumą, racionalumą ir objektyvumą bei spręsti daugybę naujai kylančių klausimų. Bet mano ryžtą palaiko ir mano smalsumas, ir šauni, aktyvi bei labai progresyviai mąstanti universiteto komanda: rektorius – prof. dr. Arūnas Augustinaitis, prorektorė – doc. dr. Aistė Kiškienė ir kancleris – lekt. Darius Verbyla.

Kadangi mano archyve susikaupė begalė tekstų apie tapyba, todėl aš jau keletą metų svajoju parengti ir išleisti knygą apie šiuolaikinę tapybą. Tad ką veikti aš turiu, tik svarbu kar viskam užtektų jėgų ir laiko.

G. K. : Tikiuosi Jūsų planai bus įgyvendinti. Linkiu sėkmės. Labai dėkoju už Jūsų pokalbį.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (20)