Likus vos savaitei iki pirmą kartą Lietuvoje rengiamo atviros architektūros savaitgalio „Open House Vilnius“, su A. Ambrasu kalbamės apie šiuolaikinę Vilniaus architektūrą, jos (ne)išskirtinumą, visuomenės požiūrį į ją ir paties architekto projektuotus pastatus.
– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę Vilniaus architektūrą, kokia ji Jums atrodo?
– Po Nepriklausomybės atkūrimo iškilusi architektūra yra labai įvairi. Tačiau vienas dalykas, ko, mano manymu, jai vis dar trūksta yra konceptualumas. Ji yra gana buitiška ir praktiška. Tam, žinoma, didelės įtakos turi ekonomika. Norėtųsi, kad naujai architektūrai būtų skiriama daugiau meilės: tiek ją projektuojant, tiek ją statant. Nes dabar didelė dalis sostinės pastatų atrodo morališkai pasenę, nors iškilo visai neseniai.
– Kiek dabartinė sostinės architektūra turi unikalumo, regionui būdingų bruožų, o kiek yra pasiskolinusi iš kitų tautų, pavyzdžiui, skandinavų?
– Vilnius nėra kažkuo labai unikalus ar pats iš savęs formuojantis tendencijas – jo išskirtinumą didžiąja dalimi sudaro landšaftas. Anksčiau architektūros mados atkeliaudavo iš pietų, pavyzdžiui, Italijos, pokario metais – iš Skandinavijos. O dabar gyvename globaliame pasaulyje, todėl ir įtakos įvairios. Architektūroje nuolat diskutuojama, kas yra „lietuviška“. Anksčiau architektūros tyrinėtojai grynai „lietuviška“ įvardindavo tik kaimo architektūrą. Kalbėti apie miesto architektūrą kaip apie grynai „lietuvišką“ darinį, mano manymu, yra sunku.
– Ko Vilniui trūksta architektūriniu požiūriu?
– Kaip ir minėjau, trūksta meilės pastatams. Nemaža jų dalis – ypač daugiabučiai namai – pastatyti tik dėl ekonominio išskaičiavimo, jų architektūra paviršinė, puošybinė: štai pažiūrėkite, pastatėme brangų ir gražų namą. Sovietmečio daugiabučių rajonų veidą galbūt pakeis įsibėgėjanti renovacija, tačiau ir joje išlenda paviršutiniškumas. Pastatai tarsi aprengiami „kailinukais“, kurie neva taupo energiją.
– Viename interviu minėjote, kad Vilnius – iracionalus miestas. Kuo šis iracionalumas pasireiškia? Ar įmanoma jį suvaldyti, ar reikia?
– Suvaldyti nėra tikslo. Kiekvienas amžius įnešdavo savo architektūrinių sprendimų, nors kardinaliai nieko ir nepakeisdavo. Šis daugiasluoksniškumas ir sukūrė tą iracionalią miesto struktūrą. Pavyzdžiui, šiandien turime dešinįjį Neries krantą, kuris formuojasi kaip naujas sostinės centras, tačiau lengvai patekti į jį galima tik pėsčiomis, o ne transportu. Panašių keistenybių Vilniuje yra ne viena. Tačiau tuo jis ir žavus.
– Kiek dabartinė sostinės architektūra atliepia visuomenės poreikius? Kiek ji artima visuomenei? Esate sakęs, kad pirmiausia architektūra yra kultūros dalis, o ne statybų procesas. Visgi daugumai žmonių atrodytų atvirkščiai.
– Kartais juokaujama, kad lietuviai apie krepšinį ir architektūrą žino viską ir turi nepajudinamą nuomonę. Visgi pritarčiau, kad architektūra dažnai suprantama tik kaip kiautas, paviršius. O iš tiesų ji yra kur kas daugiau – ji gali keisti gyvenimo būdą.
– Būtent šičia visuomenė turėtų tarti žodį, keldama architektams uždavinius. Nekalbu apie tai, kad miestiečiai turėtų sakyti, kaip turėtų būti statomas pastatas. Kalbu apie diskusijas, kurių metu jie išsakytų nuomonę – šios erdvės mums nepatinka, pasiūlykite netikėtų, naujų erdvės formavimo būdų. Deja, visuomenė atrodo nesuinteresuota, kad architektai konkuruotų viešojoje erdvėje savo idėjomis ir projektais. Manau, kad Vilniuje turėtų nuolat vykti architektūriniai konkursai. Netgi statant daugiabutį. Tik tada miesto veidas darysis turtingesnis ir brandesnis.
– O ar yra Vilniuje pakankamai galimybių ir laisvės realizuoti savo sumanymus?
– Jei gerai įvertini, kokioje aplinkoje dirbi, galimybių realizuoti idėjas visada yra. Apskritai, šiandien pasaulyje architektūriniu požiūriu galima įgyvendinti drąsiausius sumanymus. Tačiau tai kainuoja didelius pinigus. O mūsų šalis nėra labai turtinga. Visgi permąstęs realias galimybes, pamatai, kad Vilniuje galima daug ką įgyvendinti, tik išminties daugiau reikia.
– Tiek architektūros ekspertai, tiek miestiečiai puikiai sutiko jūsų suprojektuotą „Swedbank“ centrinės būstinės pastatą su terasomis. Į jį laisvai bus galima užsukti ir „Open House Vilnius“ metu. Įdomu, kokius reikalavimus kėlė šio pastato užsakovai ir kaip kilo idėja sujungti verslą su poilsiu ir pramoga?
– Pagalvojome, kad ši sostinės vieta yra per gera, kad joje būtų tik biurų pastatas. Pasiūlėme projektą, kuris kartu būtų ir viešosios erdvės dalis. Lengva nebuvo, tačiau dabar matome, kad toks sprendimas pasiteisino. Tiek darbuotojams, tiek praeiviams šis pastatas tapo mielas. Mums pavyko sukurti erdvę, kurioje norisi būti, kuri traukia. O architektui tai didžiausias pasiekimas.
– Dar vienas Jūsų projektas, kurį bus galima aplankyti renginyje, yra „Rupert“ meno inkubatorius Valakampiuose. Su kokiais sunkumais susidūrėte jį projektuodamas? Kuo jis išskirtinis?
– Jis buvo gyvas pavyzdys, kad architektūra yra tarsi galvosūkis. Projektuojant jį, mus lydėjo ištisas raizginys apribojmų: turėjom projektuoti pagal šioje vietoje buvusios parduotuvės kontūrus, buvo aukščio reglamentas, reikėjo sutilpti į tikslų plotą ir biudžetą. Dirbdami ieškojome tokios meninės idėjos, kuriai šie apribojimai padėtų, o ne trukdytų. Manau, mes radome tą sprendimo raktą – pastatas yra paprastas, funkcionalus, tačiau turi ir savo architektūrinį veidą.
