Anot Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato aktoriaus Kosto Smorigino, tokių parazitų, koks yra jo kuriamas personažas Šu Fu, daugybė, o baisiausia, kad niekas nesikeičia: „Pasakiau ir pats išsigandau. Galvoju – nejaugi nepasikeis... Kaip tada, taip ir dabar teatras, jeigu jis yra gyvas, kovoja su tais, kurie vadinami parazitais.“

– Spektaklyje vaidins beveik 25 žmonės. Taigi susiduria skirtingi požiūriai, skirtingos patirtys, skirtingos aktorinės mokyklos, pavyzdžiui, Kostas Smoriginas vadinamas vienu iš Dalios Tamulevičiūtės kurso pažibų. Kaip rasti bendrą kalbą?

V. Bareikis: Man atrodo, kad ir kokį spektaklį kurtum, tai yra naujas etapas. Ar susitiktume šiame darbe, ar kas nors dirbtų pas Krystianą Lupą, kuris statė Nacionaliniame dramos teatre, žmonės atrodytų kardinaliai kitaip. Ir tada jų mokyklos ne tiek svarbios. Be to, tai žmonės, turintys didelę patirtį, per tiek metų sukūrę daug vaidmenų. Mokyklos etapas trunka 4–5 metus, o paskui žmogus 20 metų veikia visai ką kita – tai jo gyvenimo mokykla. [...] Šiuo atveju stengiamės sukurti visumą, pajusti bendras žaidimo taisykles, pagal kurias norime „žaisti“ „Gerą žmogų“.

– Pone Smoriginai, esate dirbęs su gausiu būriu iškilių Lietuvos režisierių, pats esate ragavęs režisieriaus duonos, todėl Jūsų apgauti teatre būtų neįmanoma. Taigi koks tas kūrybinis procesas dabar Jaunimo teatro scenoje?

K. Smoriginas: Vidas labai gerą medžiagą pasiėmė. Jūs kalbėjote apie mokyklas – aš visiškai palaikau jo nuomonę. Būtų tragedija, jei aš visą laiką būčiau D. Tamulevičiūtės mokinys Bebenčiukas. Būtų tragedija, jei būčiau kalinys iš E. Nekrošiaus „Kvadrato“. Ir būtų tragedija, jei būčiau daktaras Rankas iš J. Vaitkaus pastatyto spektaklio. O ši medžiaga leidžia visoms toms mokykloms susilieti. Iš tikrųjų nėra mokyklos. Kiekvieną mokyklą žmogus per daugelį metų susikuria pats. O čia – tarsi aikštelė, kurioje telpa viskas: ir kabaretas, ir improvizacija, ir juodasis humoras, ir baltasis humoras. Dėl to man žingeidu, ką Vidas Bareikis padarys su šia pjese.

Aš turiu savo požiūrį. Labai daug kas žino, kas yra B. Brechtas teoriškai. O praktiškai niekas nežino. Mačiau daugybę pastatymų. Tagankoje mačiau „Gerą žmogų iš Sezuano“. Tada man atrodė, kad tai – aukščiausias lygis. Bet tada ir Pugačiovas man atrodė aukščiausias lygis, o dabar žiūrėčiau į jį labai skeptiškai. [...] Matau, kaip dirba mano kolegos, kurių ilgą laiką nemačiau scenoje. Tai yra svarbu. Matau, kaip jie dirba „pilna koja“, nes Vido darbo metodai yra pakankamai sunkūs, taip žmonės nepripratę dirbti. Dėl to, kaip visa komanda, sergu už rezultatą. Ką čia daugiau pasakyti.

– Kokie tie sunkūs darbo metodai ir kodėl jie sunkūs?

K. Smoriginas: Nes jis negaili savęs. Lygiai taip pat, kaip E. Nekrošius negailėjo nei savęs, nei aktorių. Kai jis negaili savęs, tau irgi gėda savęs gailėtis. [...] Ilgai stebėjau iš šalies, mačiau, kad jiems tikrai nelengva, sunku, bet pripranta, grįžta atgal į tą vagą, kurioje turi gyventi, ir tiek.

– Vidai, kodėl pasirinkote statyti būtent šią pjesę?

V. Bareikis: [...] Pirmas dalykas, kuris ją įtraukė į norimų pjesių sąrašą, tas, kad aš sakiau „tokia Lietuva, taip atpažįstama“... Mes tikrai fokusuojamės ne į tai, kas buvo tuo metu, ne į B. Brechto reformas. Labiau telkiamės į pačią medžiagą, į pjesę, kurioje matome, kaip žmogų, kuris gauna viltį šiek tiek geriau verstis, iškart apspinta veltėdžiai, parazitai, „chaliavščikai“...

K. Smoriginas: Jei žmogus nesiprausia, užpuola parazitai. Jei prausiasi, irgi užpuola odos grybeliai. Taigi...

V. Bareikis: Pjesės veiksmas vyksta Sezuane, pusiau sueuropėjusiame mieste. Iš to „pusiau sueuropėjimo“, manau, kyla labai daug problemų. Mes net nesistengiame to aktualizuoti. Bet tai jau tiek užkoduota... Tai mane kabino labiausiai.

– Pone Smoriginai, ar Jūs irgi šioje pjesėje atpažįstate Lietuvą?

K. Smoriginas: Pradžioje sakėte, kad šiais laikais mes griebiamės kaukių, ironijos ir kt. Bet ir tais laikais, kai vaidinau „Kvadratą“ arba „Dėdę Vanią“, mes griebėmės kaukių, ironijos, autoironijos ir slėpėmės už visokių perdėjimų.

– Bet ezopinė kalba buvo kitokia.

K. Smoriginas: Baisiausia, kad niekas nepasikeitė. Dabar mes vėl priversti kalbėti ezopine kalba. Vidas džiaugiasi, kad toje pjesėje randa Lietuvą. O kokia Lietuva? Aš irgi savotiškai randu čia Lietuvą. Bet ne tik Lietuvą, o visą globalizuotą pasaulį. [...] Nežinau, kas išeis. Visko bus, bus visokių problemų ir žmonės neadekvačiai priims, ne kiekvienas supras. Dabartiniam žmogui sunku suvokti perkeltinę prasmę, alegoriją ir t. t., kai toks informacijos srautas. Daugelis nenori galvoti, nes viskas yra internete. Bet baisiausia, kad niekas nesikeičia. Pasakiau ir pats išsigandau. Galvoju – nejaugi nepasikeis... Kaip tada, taip ir dabar teatras, jeigu jis yra gyvas, kovoja su tais, kurie vadinami parazitais.

– O kaip Jūs apibūdintumėte savo personažą kirpėją Šu Fu?

K. Smoriginas: Parazitų parazitas. Bet tokių „šufu“ pilna. Pradėkime nuo Seimo. Turbūt kokie trys ten aiškūs „šufu“. Kiti – „šufiukai“. Yra ir padorių žmonių, be abejonės, negali būti kitaip.

– Jums turbūt nėra sudėtinga kurti šį personažą, nes atrandate daug prototipų?

K. Smoriginas: Man apskritai nėra sunku kurti personažą, nes aš piktas. Kuo toliau gyvenu, tuo piktesnis darausi. Saviems žmonėms – atlaidus ir meilus, bet viskam kitam esu piktas.

V. Bareikis: Dėl to įdomu dirbti su Kostu, nes tas pyktis jaučiasi.

K. Smoriginas: Pyktis kabutėse...

V. Bareikis: Bet kai jis nukreipiamas tiksliai, tai yra energija. Marius Repšys, Ainis Storpirštis ir visas mano kursas yra tikri akiplėšos, o su tais akiplėšomis labai įdomu, nes nežinai kito jų žingsnio. Šiuo atveju visa trupė, man atrodo, dabar yra tokiame pagauliame momente, kad atsiranda kūrybinis alkis, geras akiplėšiškumas.

– Akcentuojate akiplėšiškumą, pyktį, bet Šen Tė, kurią įkūnija Jurga Šeduikytė, neturi nė lašo pykčio, akiplėšiškumo, parazitiškumo. Skaitydama pjesę vienu metu pamaniau, kad tokių žmonių iš viso nėra. O paskui irgi sukilo pyktis pagalvojus, kaip žmogus gali leistis taip žeminamas, taip niekinamas, kaip gali būti tokiam aklam.

V. Bareikis: Bet apie ką mes kalbame? Tai ir yra vadinamasis idealas – žmogus, kuris remiasi visomis moralinėmis normomis. [...]

K. Smoriginas: Yra du personažai – pusbrolis Šui Ta ir Šan Tė. Šan Tė – kaip idealas, kurio aš praktiškai nematęs, o Šui Ta – kita pusė. Kuri pusė geresnė, čia, kaip sakoma, Dievas turi spręsti. Nors šioje pjesėje ateizmo daug. B. Brechtas labai polemizuoja, labai ginčijasi su Dievu. Yra rusiškas (gal ir lietuviškas) posakis „geras žmogus – ne specialybė“. Žiūrėdamas, beskaitinėdamas šią pjesę, aš pirmą kartą susimąsčiau, ką reiškia „geras žmogus – ne specialybė“. Kas drįso sugalvoti šitą mėšlą? Tai baisus nuosprendis. Juk atvirkščiai, mes turėtume sakyti – tas geras, tas geras, o šitas blogas, šitas labai blogas, bet tikimės, kad jie išaugs iki gero. O dabar pasako „geras žmogus – ne specialybė“ ir uždaro vartus. Vadinasi, elkis taip, kaip tau patogu? Taip, kaip tau naudinga? Štai kur mes ritamės. Dėl to ši pjesė labai aktuali.

– Šioje pjesėje Trečiasis dievas sako: „Iš mūsų ieškojimo nelabai kas gero. Vienur kitur randame gerų poelgių, džiaugsmingų paskatų, daug kilnių principų, bet viso to vargu ar pakanka, kad galėtum žmogų laikyti geru. Jei ir sutinkame gerų žmonių, tai jų gyvenimas nevertas žmogaus.“ Kas šiandien yra geras žmogus?

K. Smoriginas: Krikščionys pasakytų vienaip, musulmonai – kitaip, budistai lengviau pasakytų, nes budizmas – lengviausia, turbūt pati demokratiškiausia religija. Krikščionys pasakytų „laikykis dešimties Dievo įsakymų ir tu – geras žmogus“. Ir viskas. Nors paskui kitą užmušęs gali gauti atleidimą. Čia labai sudėtinga. Mes ir bandome atsakyti, kas tai yra.