Julius Čepėnas (1925-2011) – šiuolaikinei visuomenei nėra gerai žinoma asmenybė. Tačiau gerbiama ir vertinama meninkų ir kolekcininkų rate. Dėl savo santūraus, ganėtinai uždaro gyvenimo būdo, dėl pomėgio kurti sau, tyliai, iš vidinio dvasinio poreikio, o ne dėl noro pasipuikuoti, pasirodyti, sužibėti. Visą savo gyvenimą rūpinęsis labiau pačiu kūrybos procesu, meno gimimu, o ne jo viešinimu, dailininkas 2011-aisiais tyliai užgeso savo darbo kambaryje, žiūrėdamas į už lango dangumi plaukiančius debesis. Jo kūryba taip ir liko daugelio neatrasta. Šiandien dėka menininko dukros ir anūkės, ją įvertins visuomenė, būtent jos įdėjo visą širdį į Juliaus Čepėno parodos organizavimą.
Tie, kurie žinojo meninką, dažniausiai pažino jį pernelyg vienpusiškai: vieni – kaip tapytoją, kiti – kaip grafiką, dar kiti – kaip scenografą, pedagogą, knygų iliustratorių. Šis pažinimas neaprėpė tos kūrybinės įvairovės, kurią menininkas buvo įvaldęs per savo gyvenimą. Jis buvo išties plačių interesų kūrybinga įvairiapusė asmenybė.
Todėl minint 90-ąsias J. Čepėno gimimo metines, vertėtų nupūsti dulkes nuo jo kūrinių bei gyvenimo, ir atskleisti tą neatrastą menininko kūrybos pasaulį. O atrasti tikrai yra ką, mat J. Čepėnas kūrė ir scenografiją, ir tapybą, ir grafiką, ir vitražą, iliustravo knygas ir jų viršelius, kūrė plakatus ir statinių projektus, savo piešiniais ekspedicijose po Lietuvą dokumentavo lietuvių liaudies architektūrą ir baldus, dirbo meniniu redaktoriumi „Šviesos“ leidykloje ir įvairių meno disciplinų mokytoju vidurinėse mokyklose, vaikų piešimo ratelio vadovu, dėstė piešimą, braižybą ir grafinius darbus Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultete.
Kūrėją tapti meninku pastūmėjo dailinkė modernistė
J. Čepėno, kaip menininko, asmenybės susiformavimui daug įtakos turėjo jo gyvenamoji aplinka, gimtojo miesto vaizdai, tėvynės gamtovaizdis, kuris visą gyvenimą išliko jo kūrybos leitmotyvu.
Augo Julius Čepėnas 1925 m. ramioje Šančių gatvelėje, lietuviškos gamtos apsuptyje, iš Utenos apylinkių atvykusių Apolonijos ir Juozo Čepėnų šeimoje.
Paauglystėje susižavėjęs atsitiktinai Vyžuonėliuose pamatytais rusų dailininkės modernistės, intelektualės, „Mėlynojo raitelio“ idėjų liudininkės Marianos Veriovkinos (1860-1938) darbais, iš pirmo žvilgsnio pamilo meną ir, paskatintas šio jausmo, įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą.
Jau studijų metais J. Čepėnas pradėjo tapyti lietuviško peizažo etiudus, perteikiančius metų laikų kaitą, tėvynės gamtovaizdžio savitumus.
Vėlesniais kūrybos metais tapyti gamtos etiudų į Aukštųjų Šančių ąžuolyną, pasisodinęs ant dviračio, veždavosi ir dukrą Rasą. Mokytojaudamas piešti į gamtą vesdavosi savo mokinius. Jaunąją kartą dailininkas mokė mylėti tėvynę, jos grožį, gamtą.
Etiudai
J. Čepėno gamtos etiudai alsuoja ramybe, tyla, pilnatve („Freda“,„Jūros peizažas“, „Kauno botanikos sodas“, „Pavasaris“, „Nemunas ties Pažaisliu“). Jie tapyti realistine maniera, daugiausia natūraliomis gamtos spalvomis. Rudens peizažai kiek ekspresyvesni, ryškių spalvų šėlsmu bei plikų medžio šakų ažūru perteikiantys neišvengiamos metų laikų kaitos nuotaikas. Žiemos peizažai prisodrinti ramybės, mistikos, stebuklo laukimo nuotaikos („Kūčių vakaras“). Pavasario peizažai dvelkia gaiva ir gyvybingumu. Na o vasaros gamtovaizdžiai spinduliuoja jaukumu ir šiluma.
Menininkas neapsiribojo tik gamtos vaizdais. Štai „Petrašiūnų pramoniniam vaizdui“ būdinga miesto kasdienybės romantika, neatmetant nors ir ne itin poetiškų, bet vis tik tokių savų, nuo gimimo miesto vaiko akiai ir širdžiai įprastų pramoninių motyvų: kaminų, fabrikų ir kt.
Architektūros tapymas
Pramoninių ir gamtinių peizažų gretas J. Čepėno kūryboje papildo kiti miesto gyvenimo vaizdai, t. y. architektūriniai, urbanistiniai peizažai, atokesnių miesto gatvelių vaizdai.
Jaukia kasdienybe, neskubriu gyvenimo ritmu alsuoja „Aleksoto gatvelė“. Tarp vargingų medinukų čia vaikštinėja žmonės, krykštauja bežaisdami vaikai, ant suolelio prie namo sėdi vietinis gyventojas. Tiek mažai, o kartu ir viskas, ko reikia gyvenimo pilnatvei.
Urbanistiniai-architektūriniai peizažai dažniausiai tapyti tikroviškai, tačiau kartais, siekiant išryškinti architektūrinius objektus, jie dirbtinai išgryninti, stilizuoti (kai kurie „Benediktinių vienuolyno“ variantai).
Kiek neįprastas J. Čepėno kūrybos kontekste yra jo „Miesto triptikas“. Niūrios kūrinio spalvos, langų kiaurymės sukelia tuštumos, nykumos, žmogui nepavaldaus chaoso pojūtį, primena groteskinę Chaimo Sutino (1893-1943) estetiką.
Kūrė Kryme
J. Čepėno peizažuose vyrauja gimtojo Kauno vaizdai: gamta, bažnyčios ir vienuolynai, namai, kiemai. Greta jų dailininkas taip pat yra nutapęs Šilutės, Palangos, Klaipėdos, Nidos, Šventosios, Sevastopolio, Krymo, Gurzufo peizažų.
1964 m. tapęs Lietuvos dailininkų sąjungos nariu, J. Čepėnas gaudavo kūrybinių komandiruočių į Palangą, iš kur vykdavo į Klaipėdos ir Šventosios uostus tapyti laivų ir uosto krantinių.
1966 m. paskirta komandiruotė į Krymą, Gurzufo kūrybinę bazę. Tai buvo nepakartojami įspūdžiai: visai kito gamtovaizdžio ir klimato kraštas – dienomis nuolatos žydras skaidrus dangus, šviesios gatvelės, saulėje žėrintys iš balto tufo pastatyti mažučiai nameliai, o naktimis tik vienur kitur sumirksintys laivų žiburiai aklinoje tamsoje.
J. Čepėno tapyti Gurzufo vaizdai sužaižaruoja visai kita nuotaika nei tautiniai peizažai. Jie ryškūs, šviesūs, daugiausia melsvo kolorito – skaidraus, bet šaltoko, neįprasto, puikiai išreiškiančio kitoniškumą lietuviškam gamtovaizdžiui.
Peizažai ir paslaptingi mėlyni spalviai
Savotišką atskirą peizažų grupę dailininko kūryboje sudaro lietaus peizažai („Ant tilto“, „Po lietaus“, „Lietinga diena“ ir kt.), kuriuose skėčiais nešinos žmogystos traukia gatvėmis, tiltais. Daugiausia tai keisto tipažo moterys, lyg rytietės („Po lietaus“), lyg vienuolės („Ant tilto“). Šių skėčiais nešinų žmogystų niūri, tarsi laidotuvių, procesija „Lietingoje dienoje“ žadina laikinumo šioje žemėje nuojautą.
Dailininko kūryboje dažni vandens motyvai – tai upės, tvenkiniai, marios, jūra, patvinusi pieva. Atskirą peizažų grupę sudaro uostų peizažai, apimantys nemenką dalį menininko tapybos ir didžiąją dalį grafikos. Šie peizažai tikslūs, grafiški, akademiški.
Dauguma J. Čepėno tapybos darbų nutvieksti kone mistiško mėlio, kuriančio savotišką noktiurno nuotaiką. Dailininkas išgauna daugybę mėlynos atspalvių: žaismingą mėlyną „Palangoje žiemą“, ramų mėlį „Nemune ties Pažaisliu“, šviežią gaivią mėlyną „Pavasario peizaže“, dramatišką mėlį „Vytauto Didžiojo bažnyčioje“, kone sakralų mėlynos švytėjimą „Kūčių vakare“, nykią groteskišką mėlynę „Miesto triptike“, lietuvio akiai neįprastą, kitonišką mėlynumą Gurzufo peizažuose ir dar daug kitokių šios spalvos atspalvių ir nuotaikų.
J. Čepėnui būdingame žalsvai mėlyname kolorite netikėtai tarsi Trakų pilis raudoniu sutviska vienas Kauno senamiesčio vidinių kiemų („Kauno senamiesčio kiemas“). Rudens peizažai kartais sušvinta auksaspalve medžių lapija. Tačiau vyraujančiu koloritu kūrėjo peizažuose išlieka žalsvai mėlyna paletė.
Kūryboje jaučiasi okupuotos Lietuvos nuotaikos
Meno paskirtis nėra tiesiog perteikti tikrovę. Meno kūriniai visuomet būna įkrauti tam tikromis idėjomis, išreikštomis dailininko joms suteiktu pavidalu. Būtent tai ir skiria tikrą menininką nuo tiesiog gerai dailės techniką įvaldžiusio tikrovės imitatoriaus. Ne išimtis ir J. Čepėno kūryba. Pavyzdžiui, akmenimis grįstas jo „Šventosios molas“ yra tarsi aliuzija į sunkią, akmenuotą tėvynės dalią.
Šia prasme minėtas darbas susišaukia su nerimu paženklintais žmonių veidais militaristinėje kompozicijoje „Nerimas“, išreiškiančioje baimę mąstyti, gyventi ir elgtis savo šalyje laisvai. Paveiksle dangų skrodžiantys okupantų lėktuvai yra tarsi ženklas, kad esi nuolat stebimas, kontroliuojamas, priklausomas.
Nidos kurėnų globėjas to paties pavadinimo kūrinyje neša žibintą – kelrodę šviesą kuršių laivams, tarsi kitokio, laisvo, šviesaus gyvenimo viltį. Paveiksle, nors jame tarsi vyrauja krikščioniški motyvai (net kurėnų globėjas įgijęs Kristaus pavidalą), jaučiama senojo baltų tikėjimo dvasia, kuriama ornamentikos, stilizuotų smulkiosios sakralinės architektūros elementų, kryžių, žirgelių vaizdavimu.
Ta pati dvasia išlieka, regis, jau visai krikščioniškos tematikos vitraže „Pieta“. Aureolę aplink Dievo Motinos galvą čia juosia septynios pagoniškos saulutės, kuriose galime įžvelgti ir Perkūno kryžių, ir pagoniškus žaibo, ugnies, žalčio ženklus.
Šie kūriniai, kaip ir Lietuvos peizažai, iliustruoja dailininko meilę gimtajam kraštui, jo praeičiai, šaknims, senovės tikybai, okupuotos tėvynės laisvės viltį.
J. Čepėno kurti portretai santūrūs, be šypsenų, susimąsčiusiais žvilgsniais, tapyti nuosaikiomis, prigesintomis spalvomis realistine maniera. Daugiausia kūrėjas tapė šeimos narius – žmoną, dukrą, uošvę.
Natiurmortai
Menininko natiurmortai itin dekoratyvūs. Jei jo peizažams būdingi įvairūs žalsvai mėlynos atspalviai, tai natiurmortai sutviska teatrališkai ryškiomis raudona ir žalia spalvomis.
J. Čepėno kūrybiniuose ieškojimuose galima apčiuopti ir lengvai siurrealistinę giją, bene ryškiausiai pasireiškiančią jo tapybos darbuose „Natiurmortas po skėčiu“, „Nidos praeitis“ bei grafikos kūrinyje „Siurrealistinis natiurmortas“. Pastarajame regime žmogaus bruožus įgavusius indus: puodelį žmogaus veidu, šakutę, tarsi žmogaus pirštai išskėstais dantimis.
Karvaičių kaimo tragediją primenančioje „Nidos praeityje“ pavaizduoti du mediniai pajūrio stuobriai, panašūs į keistas nežemiškas būtybes į šalis ištiestomis rankomis.
„Natiurmorte po skėčiu“ regime ganėtinai neįprastą tokiam žanrui arklio kaukolę tuščiomis akiduobėmis.
Savotišku siurrealistiškumu dvelkia ir paslaptingų žmogystų išilgintais siluetais tipažas iš pirmo žvilgsnio tarsi ir realistiniuose darbuose.
Grafika
J. Čepėno grafikoje dažni uostų, geležinkelių peizažai, Gurzufo kalnų ir gyvenviečių vaizdai, Kauno gatvių ir krantinių motyvai. Piešiniai realistiški, tikslūs.
Dailininko kūryboje dominuoja realizmas. Gana ryškios dekoratyvumo, teatrališkumo tendencijos. Kai kuriuose kūriniuose jaučiamas impresionistinis šviesos virpėjimas, pastebimi siurrealizmo blykstelėjimai. Žmonių figūros dažnai bizantiškai išilgintos, schematiškos, plokščios, veidai sustingę, tarsi su kaukėmis. Nors daugumoje J. Čepėno kūrinių potėpis ramus, tačiau kai kur jis staigus ir ekspresyvus, perteikiantis greičio, judėjimo pojūtį. Pavyzdžiui, „Lietuvos peizažas“ kuria nuotraukos, nufotografuotos pro važiuojančio automobilio stiklą, įspūdį.
Dominuojantys žanrai – gamtos ir arcitektūriniai peizažai, natiurmortai, portretai. Ramūs, statiški gamtos peizažai dailininko drobėse keičiasi su miesto gyvenimo vaizdais, kurių dažni motyvai yra laivai, automobiliai, geležinkelio tiltai, išreiškiantys laiko tėkmės pojūtį. Aplinkui lyja, sninga, keičiasi metų laikai, o žmonės plaukia, važiuoja, eina su skėčiais, nešini kasdieniais nešuliais ar tiesiog tuščiais žvilgsniais klaidžiodami erdvėje... Tos pačios vietos, bet kiti žmonės, kiti veidai, byrantis laikas...
Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje dailinko J. Čepėno darbų paroda atidaroma 2015 baladžio 10 dieną. Darbai bus eksponuojami iki gegužės 17 dienos.
Parodoje planuojama eksponuoti 14 grafikos darbų ir apie 60 tapybos darbų.
