Net dvi premjeras – „Joną ir Gretą“ bei „Trubadūrą“ pristačiusią komandą ir Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą visą sezoną lydėjo tik patys geriausi šiandienos operos pasaulio balsai: AsmikGrigorian, Sandra Janušaitė, Maria Nazarova, Laimonas Pautienius, VladislavasSulimskis, Sergėjus Poliakovas, MuratasKarahanas, Jurgita Adamonytė, Justina Gringytė, Jovita Vaškevičiūtė, MziaNioradze, Rafailas Karpis, Tadas Girininkas ir daugelis kitų.

Šią savaitę rodomi paskutiniai J. Massenet operos „Verteris“ spektakliai prie šio ilgo sąrašo visų pirma pridės ryškiausią lietuvių tenorą Edgarą Montvidą, šiemet švenčiantį 40-metį ir jo proga dovanojantį sau ir publikai tris vakarus su Auksinį scenos kryžių jam atnešusiu Verterio vaidmeniu.

„Verteryje“ taip pat išvysime senokai Lietuvoje viešėjusią Lauryną Bendžiunaitę. Jai šis sezonas buvo pirmasis Štutgarto operoje, kur ji jau spėjo sukurti ne vieną įsimintiną vaidmenį. Tadas Girininkas, ankstesniuose spektakliuose dainavęs nedidukę Johano rolę, šiemet užaugo iki Tėvo vaidmens, kurį premjerose dainavo jo mokytojas Vladimiras Prudnikovas. Išduosime mažą paslaptį: Tadas scenoje iš tiesų būna tikru tėvu, - su vaikų choro studija rampų šviesose pasirodys ir mažasis jo sūnus!

Verterio mylimoji Šarlotė šį kartą bus iš Naujosios Zelandijos kilusi WendyDawnThompson, o Alberas – danų baritonas LarsMøller. Abu solistai nemažai keliauja ir savo roles žino kuo puikiausiai, todėl įsilieti į šį pastatymą jiems sunku nebuvo, ypatingai padedant skrupulingai pasiruošusiai komandai.

Minėtas indėlis į jaunąją kartą šį sezoną, žinoma buvo pirmoji VCO opera vaikams ir jaunimui„Jonas ir Greta“. Nors, pasak kolektyvo meno vadovės Dalios Ibelhauptaitės, šis projektas paliko didžiules skyles jų biudžete, jo imtis buvo verta. „Abu su Gintaru Rinkevičiumi matėme, jog ir Gediminas ir Ričardas jau subrendo imtis savo projektų. Džiaugiamės, jog galėjome suteikti jiems šansą būtent čia, mūsų namuose.“

Gedimino Šeduikio ir Ričardo Šumilos duetas neliko nepastebėtas ir Auksinių scenos kryžių komisijos, paskelbusios juos Metų jaunaisiais menininkais. Kaip tikina visa VCO komanda, šis projektas jiems tapo ne tik didžiuliu iššūkiu, bet ir dar viena nauja mokykla, susidūrimu su dar nepažinta auditorija ir jos pomėgiais.

„Trubadūro“ premjera įrodė neblėstančią Lietuvos publikos meilę Verdžiui. Į šį spektaklį patekti pasisekė ne kiekvienam, - bilietai tiesiog tirpo kasose. Kiekvienas „Trubadūro“ spektaklis buvo aukščiausio lygio profesionalų suvažiavimas tikrąja šio žodžio prasme. Šiuo pastatymu ir jo muzikine kokybe D. Ibelhauptaitė ir G. Rinkevičius iš tiesų priartėjo prie savo pačių svajonių.

Vis dėlto spaudos konferenciją režisierė užbaigė ne tokiu linksmu atviru klausimu. Pasak jos, šiandien Lietuvos kultūros sektoriuje tvyro nežinios nuotaikos. Esama tvarka bei finansavimui skirtos programos vis dar skatina kiekybę, o ne kokybę. Kūrėjai, gaunantys valstybės paramą dažnai vis dar yra priversti tenkintis didžiuliais kompromisais ir žiūrovui siūlyti ne aukščiausios, o vidutinės kokybės reginius. Tokiu būdu šiandien šalyje aukščiausios kokybės kultūros renginius galima skaičiuoti ant rankos pirštų, o kombinacija „profesionalus ir atsiperkantis“ vis dar atrodo utopija.