– Gintare, kaip atsiradote spektaklyje „Mata Hari“?
– Sakyčiau, kad taip buvo lemta. Visada žinojau, kad labai kūrybingi ir charizmatiški žmonės traukia vienas kitą ir, matyt taip aš pritraukiau Jurijų, o jis mane (juokiasi). J. Smoriginas stato šokio spektaklius, kuriuose ne tik šokama, bet ir vaidinama – jis visada susirenka įdomų atlikėjų kolektyvą , man tai labai artima, nes pati panašiai kuriu pasirodymus scenai. Man labai patiko dirbti su Maestro šokių projekte „Aistringi šokiai. J. Smorigino šokių mokykla“ 2008 metais, kur pirmą kartą ir susipažinome bendroje darbinėje aplinkoje. Kuriant šokius gretai pagaudavau jo mintį, idėją. Pasibaigus projektui mano pažintis su J. Smoriginu nenutrūko ir keičiantis šio spektaklio sudėčiai buvau pakviesta sukurti Mata Hari vaidmenį. Taip ir atsiradau „Vilniaus balete“, pas „chamą Smoriginą“ (šypsosi).
– Ar tau, kaip aktorei, sunku atlikti Jurijaus Smorigino pavestą choreografiją? Ar pati esi šokusi?
– Šoku tikriausiai nuo tada kai pradėjau vaikščioti. Klaipėdoje, dar būdama mokinukė baigiau muzikos mokyklą, choreografijos specialybės studijas. Baletas, „Žuvėdra“ ir liaudies šokiai – puikus derinys, bet pasirinkau aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tačiau šokis man visada buvo pirma saviraiškos priemonė. Labai gera orientuotis erdvėje, suprasti ir išmanyti įvairių stilių šokį, choreografiją, todėl kurti vaidmenį šokio kalba man yra ne naujiena. Taip jau nutinka, kad beveik visi mano kūrybiniai darbai yra susiję su muzika ir šokiu, sušokami, kartais tenka ir uždainuoti. Todėl, sakyčiau, Jurijaus pavestą atlikti choreografinę mintį man buvo labai įdomu įgyvendinti. Aš „dievinu“ jo gebėjimą ištraukti iš artisto visa kas geriausia. Mes abu šiek tiek panašūs: nekenčiame paviršutiniškai pigiai atliktų šokio kompozicijų, esame kritiški tiem, kuriem estetika yra paskutinėje vietoje. Kurti kartu yra labai gera – generuoji, repetuoji, ieškai, nebijodamas ar supras, išsakai nuomonę, patobulini ir kažkas gaunasi… Todėl visada Jurijaus statytame šokyje galima pamatyti išraiškingą , sudėtingą ir žaismingą vaidmenį atliekantį šokėją ar aktorių – tokia ir aš visada norėjau būti.
– Gal tam tikra prasme galėtum save laikyti choreografo mūza, nes kaip suprantu buvai pati pirma, apie kurią J.Smoriginas pagalvojo kaip apie būsimo savo spektakli pagrindinę heroję?
– Nedrįsčiau savęs taip aukštai pakylėti, manau, tikresnių mūzų aplink jį yra ir be manęs (šypsosi). Bet reikia pripažinti, aš jį kažkaip įkvepiu, žinau, kad jam gera dirbti su manimi, po repeticijos ar spektaklio jaučiu nuoširdų jo žvilgsnį ir padėką: už darbą, bendrą kūrybiškai įgyvendintą mintį. Ir bara jis mane kažkaip kitaip, tik man suprantamai, sakyčiau su nepaprastu įkvėpimu, kurį, matyt, tik mes abu suprantam. Pamenu, kai šokių projektas jau buvo bepasibaigiantis, Jurijus mestelėjo mintį, kad jam būtų labai smagu sukurti su manimi kokį spektaklį, kuriame galėčiau ne tik šokti, bet suvaidinti kad ir kokią Mata Hari (juokiasi), tačiau tuo metu tai buvo tik idėja, o paskui aš antrą kartą tapau mama, dirbau kituose projektuose. O tuo metu, kai Jurijaus idėjos tūpė ant scenos, kartu nutūpė ir mano mielos kolegės, draugės Inetos Stasiulytės kuriama Mata Hari – nuostabu, ar ne? Todėl sakyti, kad „mūza Čepukonytė įkvėpė kurti Mata Hari“ – būtų labai drąsu ir net truputį įžūloka (juokiasi).
– Ar sunku vaidinti, kai prieš tave Mata Hari suvaidino I. Stasiulytė?
– Ir taip, ir ne. Mes su Ineta esam labai panašios ir kartu skirtingos aktorės, todėl ir vaidmuo scenoje kitoks. Žinoma, choreografiją teko šiek tiek patobulinti ir kai kurias vietas perdaryti , nes mano ir Inetos fizinės galimybės skiriasi. Bet iš esmės šokio kompozicijos ir net pakėlimai (jų visada laukiu su viltimi neišsitėkšti) išliko tokie patys. Tačiau jeigu kalbėtume apie aktorinius prisitaikymus, vaidmens kūrimą ir jo gyvenimą scenoje – tai jau visai kitaip. Mano Mata Hari kitokia. Negaliu lyginti, nes nemoku. Negalėčiau vaidinti kaip kita aktorė, nemoku kopijuoti. Žinau aplinkybes, kuriose turiu veikti, žinau istoriją, tekstus, mizanscenas – tačiau išgyvenu kitaip. Žinoma, labai sunku sukurti kažką naujo, kai prieš tave tą patį vaidmenį labai gerai sukūrė kita aktorė, visada truputį jaudiniesi, ar pavyks taip pat puikiai prisijaukinti vaidmenį. Tačiau, kai pradedi dirbti, kurti savaip suprantamą veikėjo charakterį , judesį, pamiršti tai kas buvo įgyvendinta ir viskas tarsi gimsta iš naujo. Aš, kiekvieną kartą eidama į sceną einu į ją tarsi pirmą ir paskutinį kartą, todėl man nesunku – man gera.
– Kokia yra tavo Mata Hari?
– Ji labai įdomi moteris, pasimetusi ir pakibusi tarp prisiminimų ir realybės, tarp melo ir tiesos, tarp meilės ir skausmo. Mano Mata Hari yra įsitikinusi, kad viskas, kas vyksta šią akimirką – tai tik labai blogas sapnas ir tuoj ji prabus ir viskas pasikeis: tamsą ir drėgmę pakeis saulė ir šiluma, o priešais save matys ne perkreiptą paniekos ir geidulio, o mylinčio žmogaus šypseną. Meilė – štai kas padaro žmogų laimingą, net ir paskutinę akimirką.
– Ar apskritai tau, kaip moteriai, šis personažas yra artimas?
– Kiekviena moteris savyje turi keletą personažų, kuriuos tam tikrais gyvenimo momentais „pasimatuoja“: naivios mergaitės, namų šeimininkės, mamos, karjeristės, viliokės ir panašiai. Net neabejoju, kad ne tik aš , bet ir kiekviena kita moteris savyje nešiojasi Mata Hari personažą ir bent kartą gyvenime jį tikrai pasimatuoja. O man jis tikrai labai artimas meniška prigimtimi, aistra šokiui , idėjai, užsispyrimui ką nors pasiekti ir didžiule meile vaikams , bet tai, ką išgyvenau kurdama šį vaidmenį, galvodama apie jį – neatskleisiu – tai tegu lieka mano mintyse.
– Kas buvo sunkiausia kuriant šį vaidmenį?
– Sunkiausia tai, kad šiame spektaklyje susipina draminis veiksmas ir choreografinis pastatymas. Man reikia ir šokti ir vaidinti, kalbėti. Tai labai įdomu, bet aš scenoje ne viena , yra partneriai šokėjai, o svarbiausia , kad yra Mata Hari – pagrindinė šokėja Giedrė Stankevičiūtė, kurianti šį vaidmenį šokio kalba. Aš turiu vienu metu įsikūnyti ir į savo ir į jos vaidmenį , savotiškai viską sujungti. Spektaklis pastatytas tarsi kino filmas iš tarpusavyje siužetine prasme atskirų scenelių, todėl turi paleisti fantaziją, kuri gali nunešti labai toli – iki pat Indonezijos, to linkiu ir žiūrovams (šypsosi). Ir labai sunku grįžti į profesionalaus teatro sceną, kurioje nesu dirbusi 10 metų, kurti vaidmenį ne koncertui, renginiui ar projektui, o teatrui, ir kartu tai yra nepaprastai geras jausmas – scenoje „čia ir dabar“ kartu su Mata Hari.
