Susitikimas su lektoriumi ir paskaita apie kolekcionavimą kaip investiciją vyks balandžio 8 d., viešbučio „Radisson Blu Royal Astorija“ konferencijų salėje, Vilniuje.

– Eugenijau, ar galima kažką rinkti galvojant tik apie investiciją ir piniginę kolekcijos vertę, tačiau nejaučiant kolekcionuojamam objektui aistros ar bent susidomėjimo?

– O kodėl gi ne? Žinoma! Manyčiau, rizikuodamas nuosavais finansais kolekcininkas-investuotojas į kolekcionavimą ir žvelgia būtent taip: kaip į investiciją, iš kurios tikimasi įdėtas lėšas vėliau atgauti ir dar su kaupu. Natūralu, kad esant pelno, tai yra investicijų grąžos ir prieaugio, tikslui, gilaus domėjimosi pačiais objektais, pavyzdžiui, kolekcionuojamų daiktų kilmės istorijomis, būna mažiau, o aistra – ir visai nebūtina. Nes šiuo atveju kolekcijos tikslas yra ne galimybė per ją kažką pažint ar patirti (tarkim, gėrėtis ja), o uždirbti, todėl kolekcionuojama vadovaujantis principu „kada nors pabrangs“.

– Kaip nustatyti kolekcijos vertę ir kas galėtų apdrausti nuo rizikingų investicijų?

– Kolekcijos vertės nustatymas – pamatinis klausimas ir sykiu esminė problema. Pavyzdžiui, kodėl kolekcija įvertinama 12 tūkst. eurų o ne 12 tūkst. 980 eurų? Į ką kreiptis siekiant nustatyti kolekcijos vertę? Šios problemos ypač opios ne tik kolekcionuojantiems privačiai, bet ir muziejininkams, paveldėtojams. Vertinant kūrinį nepakanka vien kliautis autoritetu, tą vertę reikia ne atspėti, bet įrodyti, todėl vartomi katalogai – ieškoma atitikmenų, žiūrima, ar darbas nepažeistas, ar jis nėra per daug ar neteisingai restauruotas, dėl ko kartais prarandamas autentiškumo statusas, ieškoma autoriaus signatūros ir t. t. Tai gana ilgas ir sudėtingas procesas, o jo baigtis gali būti labai netikėta – kolekcininkas pasijunta arba permokėjęs ir nusivilia, arba aptinka išties kažką labai vertinga, nes gana dažnai žmonės atsikrato daiktų nežinodami, ką iš tikrųjų jie išmeta.

– Kur laikyti kolekcijas yra saugiausia? Nes jei nenuvertės, tai gali būti pavogta...

– Patikimiausias būdas saugoti vertybes – patikėti jas solidžiai, gerą reputaciją turinčiai finansų įstaigai. O dėl nuvertėjimo - jokių garantijų nėra.

– Laikai dabar neramūs, spaudos antraštės informuoja, kad priešas už tvoros - kokios kolekcijos atsparios, neduokdie, karams?

– Mano vaizduotės „panoramoje“ tokio įvykio nėra. Tikrai neįsivaizduoju, kad taip galėtų atsitikti. Vis dėlto jei remtumėmės ankstesnėmis žmonijos patirtimis - karų akivaizdoje viskas, kas materialu, praranda prasmę. Žinoma, kolekcijos vertė išlieka, tačiau beliktų tik spėlioti: kam, kokiomis aplinkybėmis atitektų vadinamieji trofėjai. Tikiuosi, likimas bus mums bus palankus, todėl imtis kolekcionavimo veiklos šiandien – optimizmu pagrįsto asmeninio apsisprendimo dalykas.

– Kokių įspūdingiausių, brangiausių privačių kolekcijų esate matęs Lietuvoje?

– Negaliu įvardinti konkrečiai - būtų neetiška. Bet tikrai ne kartą būta aplinkybių, kuomet stovėjau, žiūrėjau ir savomis akimis tikėti nenorėjau. Tai tapybos, grafikos darbai, porcelianas, marmuro dirbiniai, laikrodžiai, pypkės – matytų įspūdingiausių kolekcijų profiliai labai įvairūs.

– Ar yra tokių kolekcijų, kurių vertei laikas visiškai neturi įtakos?

– Tikrai taip! Tikiu, viliuosi, kad mums visiems yra tekę arba dar pasitaikys laimė apsilankyti garsiausiuose pasaulio muziejuose, kuriuose eksponuojami neįkainojami, visai žmonijai brangūs rinkiniai, suformuoti iš kadaise būtent privačių kolekcininkų sukauptų vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinių.

– Kokie tikrieji ir dažniausiai įvardijami meno kūrinių rinkinių formavimo tikslai?

– Jie visuomet slapti, nes jų atskleisti niekas neįpareigoja. Norėtųsi tikėti, kad šie tikslai visuomet tik kilnūs, ypač kai išsaugomas retas kultūrinis paveldas. Tačiau ir tikėtis išlošti investuojant yra visiškai normalu, nes juk visiems be išimties vieną gražią dieną viską, kas surinkta gyvenant šioje žemėje, deja, teks palikti amžiams: galbūt sava valia surašant palikimą kitiems, o gal viskas bus tvarkoma pagal galiojančius įstatymus.

Manyčiau, visiškai teisingos būtų tokios kuklios išvados: geriau palikti nei nepalikti, geriau išsaugoti nei palikti likimo valiai ar netgi suniokoti. Vertėtų prisiminti, kad viskas priklauso nuo mūsų meilės Tėvynei, kurioje formuojami socialiniai-kultūriniai poreikiai, tradicijos, tolerancija kitaip gyvenantiems ir kitkuo besidomintiems.

– Ką pats kolekcionuojate?

– Visiškai nieko.

– O į ką investuojate?

– Ko gero, daugiausia – į savišvietą. (Šypsosi.)