„Teoriškai labai lengva atskirti masinę kultūrą nuo elitinės, bet praktiškai tai padaryti daug sunkiau. Jos labai glaudžiai susijusios tarpusavyje. Dažnai masinėje kultūroje galima rasti elitinės kultūros pradmenų ir atvirkščiai. Masinė kultūra gali suvienyti žmones“, – sako V. Bartusevičius. Be to, pasak jo, masinė kultūra padeda žmogui atsipalaiduoti.
– „Masinė kultūra“ – viešojoje erdvėje šį žodžių junginį girdime labai dažnai. Kaip galėtume įvardyti, kas tai?
– Turbūt reikėtų pradėti nuo kultūros apibūdinimo. Kultūra – tai žmogaus pastangos keisti save, nukreipiant savo galias į patį save ir išorę. Iš pastangų keitimo, santykio su mus supančiu pasauliu ir išplaukia kultūros esmės sampratos. Jos – nevienodos. Tai – elitinė ir masinė kultūra.
Masinė kultūra yra lengvai prieinama, nereikalauja ypatingų intelektualinių pastangų. Prie tokių masinės kultūros šakų priskirtina žiniasklaida, kinas, televizija, radijas. Masinės kultūros ištakos yra gilioje senovėje: kažkada buvo išleista Biblija vargšams – adaptuotas leidinukas, kurį galėjo skaityti ne itin išprusę žmonės. Patį terminą „masinė kultūra“ pavartojo vokiečių mąstytojas Maxas Horkheimeris 1940 m. Anot jo, masinė kultūra yra kultūra visiems ir kartu ne visai kultūra. Taip jis mąstė.
Masinės kultūros priešingybė – elitinė kultūra. Ispanų filosofas Jose Ortega y Gassetas sakė, kad visuomenė skirstoma į mažumą ir daugumą. Mažuma – ta intelektualioji visuomenės dalis. Dauguma – vidutinybių masė. Toms vidutinybėms ir skirta masinė kultūra.
Masinės kultūros nereikia suprasti kaip antikultūros. Tai – tam tikros visuomenės dalies kultūros lygio indikatorius – ką vartojame, kas mūsų dėmesio centre, kas mums reikalinga? XIX a. gyvenęs vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris suskirstė visuomenę į genijaus ir naudos žmones.
Genijaus žmonės – sąlygiškas apibūdinimas. Tai nereiškia, kad visi jie – genijai. Tai – tiesiog žmonės, kurie supančią tikrovę vertina estetiniu požiūriu ir kuria menines vertybes. Naudos žmonės yra tie, kurių gyvenimo vertybės – utilitariniai poreikiai. Šie žmonės nekuria jokių meninių vertybių. Elitinė kultūra jiems svetima ir atrodo nereikalinga. Toks būtų sugretinimas ir galbūt aiškumas, kas yra masinė kultūra ir jos priešingybė – elitinė kultūra.
– Kas formavo ir formuoja masinę kultūrą? Kas – jos pagrindas ir varomoji jėga?
– Kaip ir kiekvieno eilinio žmogaus, taip ir grupės žmonių kultūrą formuoja žmogaus dvasingumas, kuris aprėpia visas jo veiklos, gyvenimo sritis. Žmogui būdinga siekti kažkokio rezultato, kaip sako gamybininkai, su mažiausiomis darbo sąnaudomis. Mes galime pasiekti kažko, lyg ir būti arti kultūros, bet su mažiausiomis darbo sąnaudomis. Dėl to ir egzistuoja toks pasakymas – „nefilosofuok, sakyk paprastai ir aiškiai“. Todėl dauguma žmonių nenori eiti sunkesniuoju keliu prie šviesesnio horizonto.
Antra vertus, masinei kultūrai postūmį duoda visuomeniniai įvykiai. Pavyzdžiui, kokie nors reikšmingi pokyčiai visuomenės gyvenime – revoliucijos, socialinių sistemų pokyčiai – atveda prie tam tikros kultūros griūties arba masinės kultūros išplitimo. Tada žmogus nedominuoja, nesidomi.
Girdėjau prie laikraščių kiosko iš kažkur atvykę žmonės klausė, kur yra universalinė parduotuvė. Laikraščių pardavėja sako – nesakysiu, jau nusibodo, niekas neklausia, kur muziejus, architektūros paminklai, rūpi tik universalinė parduotuvė ir turgus. Tai rodo, kaip gyvename. Tokie mūsų poreikiai, mūsų dvasingumas ir tokia kultūra. Tai yra susieta.
– Kaip galėtumėte paaiškinti masinės kultūros paplitimo fenomeną visame pasaulyje? Žmonės klausosi ir perka tų pačių atlikėjų kompaktinius diskus, vertina tuos pačius meno kūrinius. Kaip paaiškintumėte skonių supanašėjimą?
– Prisimenu amerikiečių sociologą Ernstą Borinskį, kuris, norėdamas pabrėžti Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) pasiekimų pobūdį žmonijos istorijoje, sakė – romėnai davė žmonijai teisę, anglai – parlamentarizmą, o amerikiečiai – techninį progresą ir masinę kultūrą. Masinė kultūra braunasi iš JAV per vandenyną į visas Europos šalis, nepriklausomai nuo jų socialinės struktūros – ar tai būtų demokratinė, ar autokratinė diktatūra.
Masinei kultūrai yra būdinga tai, kad ji niveliuoja žmonių poreikius, juos padaro bendresnius, žmonės tampa mažiau reiklūs. Kažkada, dar tarybiniais laikais, vyresnės kartos žmonės žiūrėjo „Šauniąją septyniukę“. Kokiam nors amerikiečiui atrodė, kad tai – šedevras. Dabar filmų daug. Jau pasiilgstama ilgesnių psichologinių dramų. Ne visi, bet tenka girdėti, kad žmonės šito nori. Niveliacija egzistuoja.
Negaliu pasakyti, kad žmonės prarado skonį, kad jiems vienas ir tas pats, viskas visur patinka. Rusijoje yra leidžiamas žurnalas „Kino menas“. Neseniai jame skaičiau, vienas sociologas rašė ir apgailestavo, kad rusų filmas, kuris buvo apdovanotas Venecijos festivalio didžiuoju prizu, Rusijoje neturėjo pasisekimo – salės buvo tuščios.
Žinoma, čia galima kalbėti ir apie tai, kad menininkas užbėgo laikui į priekį. Kai savo filmus kūrė dabar jau miręs genialus režisierius Andrejus Tarkovskis, salės buvo tuščios, niekas nėjo. Praėjus dešimčiai metų, tuos filmus žiūrėjo ne tik žinovai, menotyrininkai, bet susidarydavo eilės iš jaunų žmonių, kurie, atrodytų, nėra pasiruošę [jų suprasti], bet po dešimties metų jiems jau buvo viskas aišku. Žinoma, čia daug faktorių penui.
– Ką pastebite, stebėdamas aplinką Lietuvoje? Koks kultūros vartotojas šiandien yra Lietuvoje?
– Deja, negalėčiau pasakyti, kad šiuo metu menas mūsų gyvenime užima reikšmingą vietą. Kodėl? Todėl, kad mūsų laikais vis labiau įsigali ekonominis mąstymas, komercializacija. Plinta pinigų galia, ir į meną pradedama žiūrėti kaip į prekę. Negalima apibendrinti, kad žmonės visiškai nesidomi aukštuoju menu, elitine kultūra. Besidominčių yra, bet jų, kaip sakiau, yra mažuma.
Nenorėčiau būti pesimistu. Kultūros vystymasis niekada nevyksta tiesėje – jis kyla, leidžiasi. Dabartiniu metu dar nepradėjome kilti, nes mūsų kultūroje kol kas dominuoja masinė kultūra. Ji – užėmusi dominuojančią vietą ir, deja, yra nedvasinga. Jeigu kultūroje nėra idealų, dėl ko mes gyvename?
Kino grandas Vytautas Žalakevičius yra pastatęs filmą, kuriame veikėjai vienas kito klausė – kodėl stovėjai po medžiu, kai mušė žmogų, ir negalėjo atsakyti. Mes esame tokie. Kai nėra idealų, galime stovėti po medžiu ne tik tada, kai muša žmogų, bet ir šiaip, savo gyvenimiškų siekių atžvilgiu.
Mums ne tiek svarbu kažką perskaityti. Vokiečių kultūrologas ir filosofas Oswaldas Spengleris rašė, kas yra civilizacija: civilizacija įsigali, kai išsenka kultūra. Civilizacija – tai technika, technologijos – visa, kas šiandien naudinga ir reikalinga. Civilizacija visada susieta su nūdiena, amžinybė jai nerūpi. Ji tenkina nūdienos poreikius. Kai poreikis praeina, gaminami nauji dalykai.
Mene, kultūroje yra jaučiamas amžinybės dvelksmas. Grotuvą, išleistą prieš 30 metų, vargu ar kas iš mūsų pirktų, o paveikslo, nupiešto Rembrandto, neatsisakytume.
Apibendrinus galima pasakyti, kad civilizacijos įsigalėjimas, komercializacija niveliuoja žmonių skonius ir juos atitolina nuo aukštosios kultūros. Žinoma, nėra taip, kad visuomenė pasmerkta visiems laikams gyventi tokį gyvenimą. Tačiau tokią situaciją turėsime iki tam tikro laiko.
Amerikiečių futurologas Alvinas Toffleris sakė, kad dabar gyvename postmodernistiniame posttechniniame periode, kai įsigali supertechnologijos ir (gal ne šiandien) visuomenėje atsiras naujas žmogaus tipas – trumpalaikis žmogus. Trumpalaikis ta prasme, kad jis bus labai dinamiškas. Toks žmogus neturi šaknų, nėra susietas su istorija, praeitimi, tautos praeitimi ar savo palikuoniais. Anot A. Tofflerio, menų reikšmė visuomenės gyvenime ateityje gali dar labiau mažėti. Ar taip bus, ar nebus, sunku pasakyti, bet yra tokių nuomonių.
– Žodžių junginys „masinė kultūra“ dažniausiai naudojamas neigiamame kontekste. Jūs minite, kad ji – nedvasinga ar mažai dvasinga, bet gal vis dėlto yra ir jos teigiamų bruožų, ką ji duoda žmonėms? Sakoma, kad ji padeda atsipalaiduoti po sunkios darbo dienos arba suteikia galimybę kompensuoti savo realaus gyvenimo stoką.
– Masinė kultūra nėra antikultūra. Žinoma, ji turi teigiamų savybių. Labai daug prarastume, jeigu staiga masinės kultūros nebūtų.
– Kas tuomet atsitiktų?
– Nebūtų laikraščių, televizijos, kino, radijo ir kt. Teoriškai labai lengva atskirti masinę kultūrą nuo elitinės, bet praktiškai tai padaryti daug sunkiau. Jos labai glaudžiai susijusios tarpusavyje. Dažnai masinėje kultūroje galima rasti elitinės kultūros pradmenų ir atvirkščiai. Masinė kultūra gali suvienyti žmones. Pavyzdžiui, žiemos palydos. Nors tai – etninės kultūros renginys, vis dėlto masinės kultūros lygmenyje tai yra savotiška pramoga.
– Ko gero, pramoga yra ir laukti artėjančių Prezidento rinkimų, ir priešrinkiminė kampanija?
– Taip, tai – irgi pramoga. Matote, net ir politiniame gyvenime bepramogaudami, kaip sakoma, kartais nueiname į pūdymus. Paskui žmonės sako – va, kokį politiką išrinkome, galvojame, kad bus geresnis. Kodėl nevertiname tokio dalyko? Tai taip pat susieta su idealų, reiklumo, kritinio mąstymo stoka. Dvasingumas susietas su kritiniu mąstymu. Jeigu kritiškai nemąstome, mums nesvarbu.
Radijas [...] irgi turi teigiamą reikšmę. Jis atlieka tam tikrą elitinės kultūros funkciją masinėje kultūroje. Bent jau tikiuosi, kad turi švietėjišką pobūdį.
Masinė kultūra nėra toks blogas dalykas. Dabar jau miręs švedų režisierius Ingmaras Bergmanas kūrė sudėtingas, psichologines dramas. Jis sakė, kad, po sunkaus filmavimo grįžęs namo, žiūri detektyvus: jie labai kvaili, bet taip maloniai pasiilsi, sėdėdamas prieš ekraną. Jūs teisi, kai sakote, kad masinė kultūra gali žmogui suteikti atsipalaidavimą.
Apsistoti ties masine kultūra ir eksploatuoti vien tik ją nėra geras dalykas, tačiau ir išbraukti ją iš gyvenimo nėra gerai. Mano jau minėtas O. Spengleris XX a. pradžioje pranašavo, kad ateis laikas, kai bus daug knygų, bet mažai skaitančių. Atrodo, kad toks laikas jau atėjo ar artėja, nes, ypač dabar, kai brangsta knygos, spauda, skaitančiųjų gali sumažėti.
Visa tai, žinoma, yra rimtas stabdis net ir žmogui, norinčiam kopti į kultūros aukštumas. Kultūros progresas vyksta tada, kai žmogus nenori gyventi šiandien taip, kaip gyveno vakar, o rytoj jis nenorės gyventi taip, kaip gyvena šiandien. Turiu omenyje ne materialinę gerovę, bet dvasinę, pavyzdžiui, skaityti, apie kažką samprotauti.
Nėra ko slėpti – dažnai žmonės būna ne visai atviri, kai kalba į mikrofoną. Visiškai kitaip apie tą patį jie mąsto, samprotauja patys su savimi. Jeigu žiūrėsime filosofiškai, žmogus sueina su gamta, bendrauja su ja ir paskui pereina prie savęs, būna pats su savimi. Kai paklausi – kas aš esu, ką galiu, ką turiu daryti ir kas iš to bus, atsakydamas į tuos klausimus, renkiesi, ką skaityti. Gyvenimas trumpas. Net ir labai norėdamas, nespėsi perskaityti to, ką reikia.
– Ką atsakytumėte į tokią mintį, kad žmonės skaito tam, kad nemąstytų?
– Mano supratimu, knygos skaitymas yra darbas – ir nelengvas. Tada prisiverti kritiškai mąstyti. Kai žmogus sako – knygą skaitau tam, kad užmigčiau – tai galbūt yra žmogų migdanti tabletė. Man atrodo, kad, jeigu skaitoma tikrai rimta, kokybiška, aukštos prabos literatūra, ją skaityti lovoje ir laukti, kol užmigsi, būtų šventvagiška.
Tas pats skaityti knygas ar žiūrėti filmus, serialus. Tai – laiko gaišinimas, jeigu turi kažkokius, kad ir kuklius, gyvenimiškus idealus, bandai atsakyti, ką turi pasiekti. Žmonės miršta ir visi susivienodina. Bet, kol gyveni, turi kažko siekti. Toks žmonių giminės pobūdis. Režisierius V. Žalakevičius viename savo laiške pažįstamam rašė – jaučiuosi tarsi laiškanešys, pasiklydęs dykumoje. Tai tam, kad nebūtum pasiklydęs, skaitai.
Senovės Graikijos mąstytojas Sokratas skirstė žmones į grupes. Žinių, gautų iš knygų, jis nevertino ypač aukštai, nes tai nėra didelė vertybė. Jo manymu, svarbiausia, kad žmogus gebėtų mąstyti savarankiškai. Skaityti reikėtų tokią literatūrą, kuri ugdytų žmogaus mąstymą, sugebėjimą mąstyti. Jeigu taip įvyksta, tokia literatūra yra reikalinga skaityti ir duoda naudos. Tada žmogus išsiugdo stipresnį kritinį mąstymą jį supančio pasaulio atžvilgiu. Žinoma, ir savęs. Jis negyvena vien tik kupinas pasitenkinimo – koks aš protingas, gražus. Kartais skamba kaip anekdotas, kai žmonės sako – teisingai samprotauji, esi protingas, nes galvoji kaip aš.
