Vietoje daugiau nei dešimtmetį pagrindinius Romeo ir Džuljetos vaidmenis kūrusių Gyčio Ivanausko, Giedriaus Savicko ir Rasos Samuolytės šį vakarą į sceną lips Laurynas Jurgelis ir Agnieška Ravdo.
– Režisieriau, kodėl būtent dabar į „Romeo ir Džuljetą“ įliejote jaunus aktorius?
– Šis sezonas mums yra ypatingas. Nors neseniai atšventėme OKT teatro 15-tą sezoną, tačiau būtent šiemet yra 25 metai kaip aš dirbu teatre. Tai dar apvalesnė data – visgi, jau ketvirtis amžiaus. Todėl šį sezoną turime ypač daug premjerų: jau pristatyta „Jelizaveta Bam“, dabar – atnaujinta „Romeo ir Džuljeta“, taip pat dar laukia mano pirmojo spektaklio „Ten būti čia“ atkūrimas bei Sarah Kane „Apvalytųjų“ premjera. „Jelizaveta Bam“ pastaytas tarsi apmąstant intensyvų veiklos 25-metį. Iš esmės, šis spektaklis nuaustas iš svarbiausių mano spektaklių citatų.
„Romeo ir Džuljeta“ irgi buvo etapinis spektaklis. Tai buvo teatro penkmetis, per kurį labai daug padarėme, ir tas spektaklis taip pat žymėjo tam tikrą ribą ar gabūt net padėjo tam tikrą tašką. Neveltui mūsų teatro ženklas yra ratas – jis mums labai svarbus, todėl stengiamės suvokti savo raidą ir seką. Aš visuomet stengiuosi visa tai apmąstyti.
Dirbant nuosekliai bei neatsitiktinai formuojant repertuarą neįmanoma nesižvalgyti atgal. Todėl jutau, jog labai svarbu vėl permąstyti svarbiausias repertuaro atramas, o „Romeo ir Džuljeta“ yra viena esminių. Reikėjo kažką daryti – arba nuimti spektaklį, arba suteikti jam naują kvėpavimą. Vis dėlto, aktoriai jau patys augina savo Romeo ir Džuljetas. Tad priėmėme sprendimą įlieti naujus aktorius. Tikiuosi, jog su jais spektaklis bus rodomas dar dvylika metų.
Žinoma, tam įtakos turėjo ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro sprendimas priimti dar vieną mūsų spektaklį. Šiandien mes, OKT teatras, galime didžiuotis, jog jo scenoje rodome net keturis savo spektaklius. Džiugu, jog šis teatras laikosi savo pirminių idėjų rodyti scenoje tai, kas iškiliausia. Manau, jog „Romeo ir Džuljeta“ tikrai užsitarnavo tokį vardą.
– Kaip atsirinkote būtent šiuos du Romeo ir Džuljetą? Juk turite visą būrį jaunų aktorių.
– „Romeo ir Džuljeta“ yra labai teatrališkas, daug aktorinio meistriškumo reikalaujantis spektaklis. Viena vertus, jam reikia jaunystės, žalumo, kita vertus – meistrystės. Tikrai ne kiekvienas aktorius tai gali. Tad pasirinkome tuos aktorius, kurie galėtų tai padaryti. Mano manymu, tiek Agnieška, tiek Džuljetos vaidmenį taip pat atliksianti Gelminė Glemžaitė, yra gabiausios jauniausios kartos aktorės, galinčios stoti net į Raso Samuolytės vietą. Ne be reikalo pabrėžiu net, nes Rasa yra išties fenomenali aktorė, „Romeo ir Džuljetoje“ sugebėjusi sujungti komiškumą ir tragizmą, naivumą ir gilią moterišką išmintį, skaistybę ir moterišką fatališkumą bei būties lengvumą ir sunkumą. Būtent tiek reikia sutalpinti šiuose vaidmenyse. Jaučiu, jog šie jauni žmonės tai gali.
Kita vertus, didžioji dauguma naujai įlietų aktorių – tai mano studentai. Jie ruošiami būtent tokiam visapusiškam totaliniam teatrui.
– Nesvarstėte galimybės tiesiog tradiciškai atsisveikinti su spektakliu ir jį „nuimti“?
– Svarsčiau, tačiau pasirodė pernelyg gaila tai padaryti. Tai labai brangus spektaklis.
– Kame slypi „Romeo ir Džuljetos“ fenomenas? Juk jau tiek metų tai yra vienas lankomiausių spektaklių, surenkantis didžiausias sales Lietuvoje ir, nepaisant to, jog yra vienas sudėtingiausiai gabenamų, aplankė tokias šalis, kaip JAV, Australija, Kinija, Izraelis?
– Manau, jog „Romeo ir Džuljeta“ atspindi tą tikrąją Shakespeare`o dvasią, tą renesansišką prasiveržimą. Tai ne vien romantiškai pakili meilė lyg iš atviruko. Ši pjesė pilna humoro, trykšta erotizmu, o baigiasi neįtikėtina tragedija. Kartu tai tikrai pamokanti istorija. Todėl ir spektaklis tirštas teatrinių ženklų, prasmių ir net trivialumo. Tas Shakespeare`iškas daugiasluoksniškumas, kuomet pačios paviršutiniškiausios frazės sugyvena su kažkur gelmėje esančiomis prasmėmis. Mes stengimės visa tai su kaupu parodyti scenoje.
Pradėję repetuoti su šviesios atminties scenografe Jūrate Paulėkaite ilgai galvojome, kaip visa tai įžeminti? Todėl atsirado virtuvė, miltai ir duona. Teatras tampa paveikus kai sugeba sujungti tai, kas žemiška ir tai, kas dangiška, kai pro buitiškumą skverbiasi būtis. Manau, būtent čia ir slypi „Romeo ir Džuljetos“ sėkmės formulė.
– Nebaisu kone pusę jau įsivažiavusio sąstato pakeisti visiškai jaunais aktoriais?
– Baisu ir neįmanoma. Giedrius Savickas yra pasakęs, jog Romeo vaidmenį pradėjo suprasti tik prabėgus šešeriems metams nuo pirmo jo suvaidinto spektaklio. Be abejo, per tokį trumpą laiką jauniems aktoriams nepavyks apimti šio spektaklio daugiabriauniškumo, tačiau jie atneša tą naivų tyrumą, kuris irgi reikalingas. Nesitikiu, jog jau šiandien „Romeo ir Džuljeta“ šaus su tokia patirtimi, kokią buvo anksčiau sukaupęs, tačiau ilgainiui ta jaunystė ir tas žalias vynas pribręs.
– Ar tai bus kitoks Romeo ir kitokia Džuljeta? Žinant OKT teatro repeticijų principus, nemanau, jog tai bus tiesiog techniškai tikslūs įvedimai į vaidmenis.
– Aš visada vaidmenis kuriu remdamasis visų pirma aktorių individualybe. „Romeo ir Džuljetos“ atnaujinimas – taip pat ne išimtis.
– Dabar, stebėdamas jaunųjų repeticijas, matote tą jaunatvišką maksimalizmą, kokį turėjo Rasos, Giedriaus ir Gyčio aktorių karta?
– Taip, ačiū Dievui, vėl matau. Matau ateinant labai gabius ir talentingus aktorius, tačiau visų pirma – iš esmės visiškai kitokius žmones. Jie tiesiog nesugadinti. Mūsų karta buvo labiau sugadinta – mes buvome ciniškesni ir piktesni. Ši karta tiesiog gimė geresniais laikais. Tai mane labai džiugina – tiek galvojant apie jaunus aktorius, tiek apskritai apie jaunąją kartą. Na, bent jau apie gerąją jos dalį.
