Su Daliumi Skamaraku kalbamės apie aktorystę, profesionalumą, patarimus ir kas yra tas Rudnosiukas bei kiek jo galima atrasti jame pačiame.
– Pirmiausia, kas Jums yra aktorius?
– Žinoma, tai yra profesija, tačiau vis dėlto tai yra ir tavo gyvenimo būdas. Pasirinkęs šį kelią, tu niekada negalėsi būti tikras dėl savo ateities.Aš pasirinkau dėl to, kad galėčiau vaidinti vaikams, man didžiausias džiaugsmas yra dirbti su vaikais. Tačiau, kiek tu išgyveni gyvenimų scenoje, jie visi vėliau tampa tavo gyvenimu, nes viskas galų gale susipainioja ir susimaišo. Todėl grįžus po darbo, tu negali jo numesti ar palikti, tai visada yra tavyje ir su tavimi.
– Ar aktorių savyje reikia auginti ir kas jam yra geriausios trąšos?
– Kokį geriausią profesinį patarimą esate gavęs?
– Pamenu, pačioje pradžioje, kai vaidinau Dėdę Titą, Aidas Giniotis vis iš manęs kažko reikalavo, o aš nesupratau ir tuomet atrodo padariau absoliučią nesąmonę pasakydamas: „Tai ką, gal man taip padaryti“ ir tuomet šoktelėjau į viršų, vos neapsiverčiau kūlio, o Aidas Giniotis sako: „Taip, šitaip“. Ir tada supranti, kad tai, ką tu jauti viduje, ne visada yra tai, ką tavyje mato ar nori matyti kiti. Todėl aktoriui ir reikalingas režisierius ir jo pasitikėjimas. Nebūtinai ką tu darai yra teisybė ar teisinga visu 100 proc., nes jeigu tau žmogus pasako, kad galima ir kitaip, tu turi tai išbandyti, kad paskui galėtum pasakyti „Ne“. Taigi pasilik sau teisę suklysti, nebijok klysti, nes tik tada žmogus gali suprasti. Tai patarimas, kuris mane lydi iki šiol.
– Keistuolių teatre ruošiatės monospektakliui „Diagnozė: visiškas Rudnosiukas“, monospektaklis aktoriui – išbandymas, brandos išdava ar aukštesnis lygmuo?
– Monospektaklis „Diagnozė: visiškas Rudnosiukas“, taigi kas, Jūsų manymu, yra tas Rudnosiukas? Kas jis Jums?
– Diagnozė Rudnosiukas yra tarsi aliuzija į ligą, į kažkokį negatyvų dalyką, tačiau aš kaip tik galvoju, kad Rudnosiukas yra tas lengvas pamišimas, kurio aš linkėčiau kiekvienam žmogui. Rudnosiukas yra vaikystė, kurioje nėra baisu pasilikti ir būnant suaugusiu.Tai faktiškai sąlyčio taškas su tavo vaikyste, kurią tu vis nešiojasi su savimi, nors kartais giliai ją savyje paslėpęs, suniveliavęs ir užkasęs. Tačiau reikėtų nepamiršti to, kas tau vaikystėje buvo gera, kas palaikė, nes tai paskui palaiko ir gyvenant paprastą kasdieninį suaugusio gyvenimą. Mes kartais užsizulinam ir pamirštam, apie ką mes kažkada svajojom ir kas mums buvo gražu. Taigi, kai būna sunku, kuo dažniau reikia surasti Rudnosiuką ir pasikalbėti su juo ir nebijoti, ką pagalvos kiti. Mes labai dažnai vaidiname labai didelius suaugusius, kurie viską geriausiai žino ir geriausiai viską išmano, nes kartais vis dažniau tampa sunku prisipažinti, kad tu kažko nežinai, o nežinoti nėra blogai, kaip ir nėra blogai kartais paprasčiausiai naiviai, vaikiškai paklausti, nusistebėti, apsidžiaugti, nes tai yra gyvenimo džiaugsmas.
– Kiek Jumyse galima atrasti šio personažo?
– Aš tikiuosi, kad jo yra ir tikiuosi, kad jis bus pas mane ir aš jį išlaikysiu visada, bent jau aš prašysiu, kad jis pasiliktų, kad ir kaip juokingai ar kvailai kitiems atrodyčiau. Juk kodėl kartais nepakvailiojus, nepasielgus vaikiškai, juk tik tai palaiko.Žmogus miršta ne nuo senatvės ar nuo metų, o tuomet, kai nustoja svajoti. Mane tas Rudnosiukas aplanko ir gana dažnai, pasikalbu su juo, pasiginčiju, kai reikia. Dažniausiai jis aplanko, kai užsisuku kasdienybės karuselėje. Tuomet jis ateina ir sako: „Einam pažaisti“, o aš jam atsakau: „Kaip tai pažaisti, dabar?“. „Taip, paprastai einam, pasikalbėsim, pabūsim“, atsako man jis. Ir reikia nebijoti tam pasiduoti, galbūt iš šalies atrodo kaip tam tikras pamišimas, tačiau aš nebijočiau ir siūlyčiau tam tikra prasme kartais prarasti stogą kiekvienam žmogui.
– Kaip galvojate, kodėl žmonės dažnai pamiršta savyje tebegyvenantį Rudnosuką?
– Pradėjus gyventi didelį suaugusio gyvenimą atsiranda visai kitokios problemos, rūpesčiai, darbai, kurie užgožia viską ir tuomet tu paprasčiausiai pamiršti, ką svajojai, kai būsi užaugęs, nes pasirodo kartais su realybe tai neturi nieko bendro. Tu turi susikaupti ir rimtai į viską žiūrėti, nes negali ar nepatogu tai daryti vaikiškai. Tačiau čia ir yra pagrindinė klaida, nes mes prarandame vaiką savyje ir nebemokame gyventi, o iš vaiko galima labai daug ko pasimokyti, kaip būti naiviam ir nebijoti nežinoti ar nebijoti šnekėtis ir klausti „kodėl?“. Reikia paprasčiausiai džiaugtis gyvenimu, džiaugtis kiekviena akimirka ir dažniau reikia gyventi čia ir dabar.
– Repetuodamas šį spektaklį, ar atradote sau pačiam netikėtų įžvalgų, prasmių, citatų, kurios privertė sustoti ir bent akimirką susimąstyti?
– Spektaklis pastatytas pagal Vytauto V. Landsbergio knygą „Rudnosiuko istorijos“ ir ši medžiaga galiu drąsiai pasakyti yra neapsakomai įdomi. Tai savotiškai didaktinė medžiaga, tačiau ji moko neprikišamai, ji moko pažvelgti į tai, kas skaudu, žiauru ar kartais slegiančiai veikia žmogų su humoru ir visai kitu kampu. Visa ši kelionė dirbant su šiuo spektakliu buvo pažinimas ir atradimas, suvokimas naujai tų pačių dalykų. Ir tai man yra pažinimo džiaugsmas. Tik svarbiausia nebijoti kažką keisti, kažką galvoti, kažką daryti naujai. Tai yra metodinė medžiaga kaip gyventi ir nedaryti klaidų, tačiau mes darome klaidas ir tai nėra blogai, nes mes mokomės ne iš kitų klaidų, o iš savų, nes tu turi išgyventi tai, kas tau skirta ir tau asmeniškai užduota.
– Ar turite kokių kriterijų, būdų nustatyti, jog spektaklis pavyko, pasiekė žiūrovą?
– Tai visuomet yra žiūrovų reakcija, nes vis vien kūrybinis džiaugsmas yra dėl savęs, o rezultatas yra dėl žiūrovų. O labiausiai išduoda žiūrovų akys. Gali pagauti, kad ir kelių žmonių akis ir tuomet viskas bus matyt – pavyko ar nepavyko. Jeigu pasibaigus spektakliui žiūrovų akys jau žiūri, kur rūbinė, kur durys ir kaip greičiau išeiti, tuomet viskas aišku – nepavyko arba nelabai užkabino to žmogaus. Tačiau, kad kabintų žiūrovą, pirmiausia turi labai kabinti ir patį aktorių, jį turi jaudinti ta tema ir tai, ką jis nori pasakyti žiūrovui.
– Ar šio monospektaklio „Diagnozė: visiškas Rudnosiukas“ medžiaga Jums įdomi?
– Taip, labai. Ši medžiaga buvo ta, kuri mane labai paveikė, netgi persekioja ir aš su šia medžiaga dirbu jau labai seniai. Ir dabar po pusantrų metų pertraukos aš vėl su ja. Ir dirbu su malonumu, nes atrodo viską randu ir atsimenu, bet pasirodo galima kažką ir naujai padaryti ir atrasti. Jeigu būčiau dirbęs vienas, man nebūtų pavykę, todėl ačiū Ainiui Storpirščiui, kuris faktiškai sukūrė šį personažą, ačiū Vytautui V. Landsbergiui, ačiū scenografei Ramunei Skrebūnaitei, ačiū Eglei Sirvidytei, kuri parašė dievišką muziką, aranžavo pagal Vytauto dainas. Muzika, šviesos, tekstai, veiksmas, kuris sudėliotas scenoje ir aktoriui nieko nereikia daryti, tik nesugandinti visko.
– Kaip galvojate, kas aktoriui yra aukščiausias įvertinimas?
– Kai prieina visai nepažįstamas žmogus ir padėkoja. Pavyzdžiui, vieno spektaklio metu man vyriškis atnešė gėlių. Aš nustebau, bet kai jis padavė man, nors scenoje buvo merginų, supratau, kad padariau kažką gerai, kažką teisingai. Suprantu, kad vyriškio gėlės vyriškiui galbūt nelabai kaip atrodo, bet svarbu ne pats simbolis, nes gali ateiti ir tiesiog paspausti ranką. Beje, kai po spektaklio į sceną lipa žmonės tik tam, kad paspaustų ranką ir pasakytų ačiū, tai labai džiugina. Taigi visai ne išraiška svarbu, bet tai, kad matai, jog žmogų kažkuo palietė ir pasiekė.
