Prieš premjeras su Rafailu nemažai kalbėjome apie tai, ką jaunam tėčiui reiškia kurti spektaklius vaikams, jaunimui. Šį kartą su solistu susitikome kalbėti keblesne tema, - ką jam pačiam reiškė būti vaiku, kokia buvo jo vaikystė ir gyvenimas prieš prarandant artimiausius žmones. Kaip visuomet nuoširdus Rafailas nepabijojo kalbėti atvirai ir pasakyti tai, kas svarbu mums visiems bei prisiminti svarbiausias akimirkas su tėvais.

- Koks yra seniausias dalykas, kurį atsimeni iš vaikystės?

- Atsimenu savo namus Antakalnyje ir darželį, o įvykis... Atsimenu, lyg nuotraukoje, kaip auklėtoja man deda batuką, toks vaizdinys...

O įvykis... Vaikystėje sunkiai užmigdavau, tad mama turėdavo daug vargo. Kalbėti pradėjau būdamas vienerių, tad kažkada, kai jau buvau sąmoningas ir su manimi buvo galima susikalbėti, atsimenu mamą, kuri sakydavo: „Tuoj ateis dėdė Tikrintojas, kuris tikrina ar vaikai miega, ar ne, ir jei, kai jis ateis, tu miegosi, kitą dieną gausi nuo jo dovanų“. Kurį laiką tai veikė, bet vėliau, matyt, tėvai nebeturėjo tokių finansinių galimybių (juokiasi), todėl sakydavo, kad dėdė kiekvieną kartą negali nešti dovanų.

Kartą buvo taip, jog mamai mane migdant pasigirdo skambutis į duris. Ji, sakydama, kad tai tikriausiai dėdė Tikrintojas, nuėjo jo įleisti... Aš tikrai negalėjau miegoti, nes buvo smalsu pažiūrėti, kai jis atrodo. Taigi, atsikėliau, vaidinau, kad ėjau į tualetą ir pamačiau, kad virtuvėje sėdi pusseserė...

- Ar darželio atsiminimai tau malonūs?

- Darželis buvo puikus, tik, žinoma, nemėgau pietų miego.

Nemažai mano būsimų klasiokų lankė tą patį darželį. Mano klasiokai yra mano mylimiausia „chebra“, su kuriais iki šiol bendrauju ir juos myliu.

- Koks buvo tavo mėgstamiausias žaidimas?

- Nežinau... Mėgau suptis ant sūpynių, patikdavo futbolas, slėpynės, gaudynės, šautuvėliai... Mašinytės kažkaip nelabai figūravo (šypsosi). Įrenginėdavome slėptuves, viena iš jų buvo mūsų laiptinės rūsyje. Tada buvo kokie penkeri metai, pirkom skystus klijus ir ten degindavom. Būdavom tokie „prie pirotechnikos“ (juokiasi).

- Ką apie tai sakė tėvai?

- Nežinojo... Sužinojo tik kartą, bet tai jau buvo paauglystė, iki to dar prieisime.

- Ar tėvai tave dažnai bardavo?

- Dabar kai pamąstai, tai tiek bardavo, tiek glostydavo...

Kažkada poilsiavome Palangoje, „Lino“ poilsio namuose. Tam, kad ten pakliūtum reikėdavo tėvams gauti kelialapį iš darbo. Ten ir bananų duodavo... Iš toli pradedu, bet tuoj ateisiu iki esmės (šypsosi).
Ten būdami susipažinome su šeimyna iš Maskvos. Anuomet būdavo tokie elektroniniai žaidimai, kuriuose vilkas gaudydavo kiaušinius. Mama tos ponios paprašė, kad ji atsiųstų mums tą žaidimą, nes Vilniuje jį gauti buvo žymiai sunkiau. Taigi, žaidimą gavau ir iš karto, žinoma, nešiausi į darželį, kad visiems parodyčiau, koks aš „kietas“. Aišku, pirmą dieną pamečiau detalę, kuri dengdavo elementus. Taigi, grįžęs namo 2 ar 3 valandas stovėjau kampe.

Taip, tiesiog imdavo ir statydavo mane į kampą. Kartais gaudavau diržo, jei per ilgai užsibūdavau kieme. Manau, tai buvo normalu. Ir ta bausmė už žaidimo detalę... Suvoki, jog iš dalies tėvai mane lepino, nes taip stengėsi gauti tokį sudėtingai pasiekiamą daiktą, bet visuomet leisdavo man suvokti atsakomybę už visa tai, kas man buvo duodama, mokė mane vertinti daiktus ir pastangas, įdėtas tam, kad juos gaučiau.

- Koks buvo tavo pirmasis rimtesnis „nusikaltimas“?

- Buvau darželyje ar pirmoje klasėje. Pamenu dar buvo rubliai. Turėjau tokį žaisliuką iš kurio su tėvais pagaminome taupyklę. Va, sakydavo, taupysi dabar, ir įmesdavom po kapeiką kitą.
Kartą su mano geriausiu draugu, kuris gyveno mūsų name (iki šiol su juo bendraujame, labai jį branginu), nužiūrėjom tą taupyklę... Gal jau kaip ir galima būtų tų kapeikų išsiimti... Kažką nuveikti... Paėmiau taupyklę, išsinešiau į kiemą, kai tėvai nematė, supjaustėm ją ir pasidalinome viską per pusę. Buvo taip smagu skaičiuoti, dalintis... Kišenės pilnos kapeikų!

Nubėgome į parduotuvę buvusią apačioje, prie Neries, pirkome bandelių, džemo, pieno, - ko tik nori. Ir vis tų kapeikų liko! Dar kažką kieme su tomis kapeikomis veikiau, kai išėjo tėtis parsivesti manęs namo, o man iš kišenių pinigai byra... Sako: iš kur? Aš: draugas davė... Nuėjom pas tą mano geriausią draugą, aš jam sakau „imk, imk“, jis norėjo sakyti, kad nereikia, bet pamatęs tėvą, suprato, kad kažkas negerai. Grįžom namo ir tuo, atrodo, baigėsi.

Vėliau, po kelių savaičių, tėtis norėjo mane pagirti už tai, koks geras buvau ir įmesti kapeikų į taupyklę. O kur ji? Ilga pauzė. Tada supratau, kad reikia ne šiaip prisipažinti, bet rasti viskam „vidinę priežastį“, bandyti teisinti. Gavosi taip, kad ir draugui kaltės primečiau ir sau... Aišku, tai buvo tik kapeikos ir didelio triukšmo nekilo, gal vėl kampe pastovėjau, bet tik tiek. Smarkiau mane gal tik paauglystėje baudė.

- Tai kada prasidėjo ta tavo nepaklusnioji paauglystė, kai norisi jau ir savo tiesas įrodyti?

- Kad man tos tiesos nelabai pavykdavo įrodyti... Trylikos viskas prasidėjo, tada „pankavome“. Kažkada su draugais, toje vietoje, kur kažkada buvo Neries kino teatras, o tuo metu – griuvėsiai, rinkdavomės su kitais pankais ir degindavom laužą. Kartą ėmė ir atvažiavo policija, juk statybose tokiam laiko leidimui – ne vieta. Visus nuvežė į komisariatą. Beje, tą patį, kur vėliau bėgiojome, kai filmavome „Redirected“, labai juokinga buvo: „O aš čia sėdėjau“ (juokiasi).

Žodžiu, palaikė mus ten ir man teko ilgiausiai, gal porą valandų, laukti, kol mama pasiims. Policininkai pradžioje mane ramino: „Nieko čia tokio, tuoj mama atvažiuos pasiimti.“, o vėliau ir visą išbalusią mamą: „Ponia, nepergyvenkit, nieko baisaus jie nedarė, tiesiog turim pristatyti, suprantat.“ Tai va, tas nepaklusnumas.

Jau vėliau paauglystėje prasideda kiti dalykai, kai norisi įrodyti, kad esi suaugęs, imi alkoholį bandyti ir t.t. Beje, kai kurie tėvai labai nuo visko bando vaikus apsaugoti, ypatingai nuo kitų blogos įtakos, juk tada vaikui, net to nesuvokiant, dar labiau norisi tuos blogus dalykus daryti. Kai sako: „Neprasidėk su tuo vaiku, nes jis blogas“, kaip manot, su kuo kitą dieną savo vaiką pamatysit? Aišku, kad su „blogiuku“.

- Dėl ko kada nors buvai labiausiai su tėvais susipykęs? Kaip manai, kas tada buvo teisus?

- Vieną kartą mane iš tiesų labai smarkiai nubaudė.

Istorija tokia, jog visuomet labai mėgau ir man būdavo įdomu bendrauti su vyresniais, o ir jie mane priimdavo į kompaniją. Tada, atrodo, buvau penktokas, mokykloje vyko paskutinis skambutis. Bendravau su devintokais ir visą dieną nuo 9 iki 21 valandos prabuvau mokykloje. Grįžtu, o tėvai susinervinę, išsigandę ir paskyrė žiaurią bausmę – negalėjau su klasiokais vykti į ekskursiją į Prahą.
Negaliu sakyti, kad buvau teisus taip dingdamas, na nepranešiau, bet nemanau ir kad tėvai buvo visiškai teisūs. Aš tiesiog ieškojau veiklos, nes namie man būdavo nuobodu, buvau vienas vaikas.

- Kiek šiandien savyje matai tėvų atspindžio, ar jauti, kad elgiesi panašiai?

- Kažkaip to nejaučiu, nors, žinoma, norėčiau, kaip ir jie, šeštadieniais ilgai miegoti, o po to eiti pas draugus... Mano darbo ritmas visai kitas. Šiaip pastebiu charakterio bruožus, bet tai nėra nei gerai, nei blogai, tai – įaugę, perduota. Mąstau vis viena panašiai.

- Kaip atrodo, kada tavo ir tėvų santykiai tapo tokiais, kokie ir turėtų būti tarp jau suaugusio vaiko ir tėvų?

- Žinoma, kai išėjau iš namų. Aišku ir iki tol sutarėme neblogai. Atsimenu, kai baigiant Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, diplomų įteikimo metu paskelbus mano pavardę visi šoko ploti ir rėkti (mėgo mane kažkaip kursiokai), mama net apsiverkė.

Taigi, jau studijų metais gerai sutarėme, jie matė, kad sugebu viską savarankiškai tvarkytis, gal norėjo patarti, pataisyti, bet per daug nesikišo. Tik mama buvo labai principinga.

Ilgą laiką nuomojausi butą iš draugų, nors tuo pačiu metu mama nuomojo butą kitiems žmonėms... Tai buvo jos auklėjimas, sakydavo, kad kai išmoksiu būti savarankišku, galėsiu gyventi tame bute. Tada labai pykau, priekaištavau, sakydavau: žiūrėk, kitų draugų ar klasiokų tėvai net nuperka jiems butus... Bet vertindamas šią situaciją manau, kad mama buvo teisi. 

- Ko labiausiai pasiilgsti iš gyvenimo, buvimo su tėvais?

- Augau vienas ir man labai dažnai būdavo nuobodu, net liūdna, o jei dar draugai kur nors išvykdavo...

Vis dėlto tuo pačiu metu būdavo ta ramybė. Niekur neskubėdavai, mėgaudavaisi buvimu. Juk būna, kai vienatvė neramina, atrodo, kad tiesiog niekas nevyksta ir tai tave vargina, - negali net knygos prisėsti skaityti, nes atrodo, kad nieko neveiki ir laikas bėga nenaudingai. O tada ta ramybė būdavo, galėjai tiesiog būti ir apie nieką negalvoti. Tiek ir tokios ramybės nebėra. Dabar tas jausmas visai kitoks.

Anksčiau būdavo saugiau. Kai netenki tėvų, artimųjų, nežinau... Kai susidurdavai su mirtimi, suvokdavai, kad ji yra, bet tikrai ne taip arti, ne tavo šeimoje. Esi atsipalaidavęs, nesusimąstai. O kai netenki artimo žmogaus, visas saugumo jausmas dingsta. Atrodo, kad kasdien gali įvykti kažkas, kas apvers tavo gyvenimą ir tu nuo to nesi apsaugotas. Dingsta stabilumo pojūtis ir viskas pasidaro labai trapu. Tokia yra mano patirtis.

- Ne kartą paminėjai, kad augti vienam tau buvo liūdna ir nuobodu. Teoriškai: ar norėtum, kad tavo dukra Rachelė augtų dviese?

O taip! Bet kol kas tai – tik teorinis noras (juokiasi). Juk ir tėvams smagiau mylėti ne vieną, o du vaikus!

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (26)