Miglė Anušauskaitė ir Gerda Venčkauskaitė Jord

– Steponą Darių ir Stasį Girėną esame pratę matyti įrėmintus dešimties litų banknote, visada su uniforma ir į tolį nukreiptais žvilgsniais. Kaip atsitiko, kad pradėjote piešiniais pasakoti istorijas?

– M. A. Gal pradžioje pradėjau pasakoti istorijas, o tik tada – jas piešti. Rašiau studijuodama žurnalistiką, ir mokykloje daugiau rašiau, nei piešiau. Vaikystėje mėgau piešti ežius ir peles – dabar net nežinau, kodėl juos. Tiesa, kartais atsirasdavo ir varlės. Vėliau komiksus atradau universitete – matydavau, kada situacija auditorijoje susidėliodavo į įdomų siužetą. Juos piešdavau ir siųsdavau bendramoksliams. Jei ilgiau ko nepadarydavau, galinė eilė klausdavo, kur yra istorijos. Tada atsidariau savo blogą, mane susirado www.panele.lt, kiti leidiniai ir portalai. Pradžioje man atrodė keista, kaip mane susirasdavo – ar tai kažkoks sąmokslas, kad man vis siūlo piešti komiksus? Juk aš savamokslė! Tai tęsėsi ilgai, vėliau įsidrąsinau ir ėmiau prašyti atlygio už savo darbą. Dabar komiksuose esu gana rimtai – dieną dirbu agentūroje, o vakarais ir savaitgaliais piešiu. 

– G. J. Visuomet skaičiau daug knygų, ne komiksų. Studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Kartais rašydavau prozą, ji buvo sunki, klampi. Neparašydavau taip, kaip norėdavau. Komiksus atradau ne per seniausiai, kai sunkiai susirgau vaikiška liga – tuomet man į rankas pateko lietuviškas knygos „Persepolis“ vertimas. Tada pamaniau, kad savo istorijas norėčiau pabandyti piešti, ne rašyti. Piešimas neatrodė kaip ypatinga galia, kurią turiu – maniau, kad pasakoju tekstu geriau. Priverstinių atostogų metu ėmiau piešti, ieškoti kitų komiksų vertimų, o kadangi tokių buvo nedaug, skaičiau angliškai. Pradėjau piešti ir romaną „Gertrūda“, kuris bus išleistas kitais metais.
Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

– Kodėl Darius ir Girėnas?

– M. A. Neseniai buvo Dariaus ir Girėno skrydžio minėjimo metai, mums su Gerda pasiūlė jų nuotykius sudėti į komiksus, ta mintis patiko. Jie – du, turėjo įdomias gyvenimo istorijas, apie tai galima rasti informacijos – akivaizdu, kad yra medžiagos, su kuria galima dirbti. Ėmiausi pasakoti Stepono Dariaus, o Gerda – Stasio Girėno gyvenimo liniją.

– Gerda, kaip Stasys nėra Girėnas, taip tu nesi Jord.

– G. J. Girėnas kartą iš Girskio virto Girch, nes Amerikoje dėl sveikatos jo nepriėmė į armiją – ir jis suklastojo dokumentus. O vėliau dar kartą keitėsi pavardę ir tapo Girėnu, kai kartu su Dariumi planavo skrydį ir pasirinko patraukliau skambantį variantą. Aš savo pseudonimą susikūriau dėl patogumo, nes mano pavardė yra sunkiai ištariama – nežinau, ar kada yra buvę, kad žmogus neperklaustų ir parašytų be klaidų. „Jord“ norvegiškai reiškia tą patį, ką Gerda, tad tapau tarsi dviguba Gerda.
Steponas Darius – Klaipėdos vaduotojas. Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

– Ar komiksų piešimas nevirto darbu, kuris nebėra toks smagus?

– M. A. Stengiuosi nesiimti pasiūlymų, kurie man ne prie širdies. Bet būna ir taip, atsiranda ir terminai, ir greitai, ir be brutalių pokštų. Užtat labai svarbu rasti laiko piešti tai, kas patinka – kad nepamirščiau, kodėl man tai patinka. Kitas mano nuo vaikystės mėgiamas užsiėmimas – skaityti. Kai neturiu nusiteikimo skaityti rimtą literatūrą, su malonumu krentu į detektyvus – apie juos buvo ir mano semiotikos magistro studijų baigiamasis darbas.

Sakoma, kad Lietuva neturi tikros prozos tradicijų – kad nelabai mokame pasakoti. Bet manau, kad to galima išmokti. Pradėdamos istoriją su Dariumi ir Girėnu, mes turėjome istorijos karkasą, ant kurio galėjome lipdyti savo įsivaizdavimus, visus įvykius, tad pasakojimo konstravimas buvo kiek kitoks.

Vaikystėje nėjau į darželį – kartą buvau, man visai nepatiko. Su malonumu sėdėjau namuose su knygomis, popieriumi ir pieštukais ir daug laiko praleisdavau viena. Ir dabar man itin svarbi vienatvė.

– G. J. Komiksai šiuo metu mane yra stipriai įtraukę. Laiko jie užima – nes visą scenarijų reikia ne tik parašyti, bet ir išpiešti. Beveik visą laiką mąstau apie tai – net ir aplinką skenuoju tam tikru būdu, matau siužetus. Taip atsitinka visiems kuriantiems žmonėms.

– Ar Girėnas anksčiau, iki pasiūlymo jį piešti, buvo kuo nors artimas?

– G. J. Nesidomėjau juo ypatingai. Tėtis mane veždavosi į aviacijos šventes Karmėlavoje, bet artimų ryšių su aviacija neturiu. Herojus buvo savas ne dėl to, ką jis darė. Kiekvienas, kuris pasakoja istorijas, kurios turi atrodyti įtikinamos, turi turėti gebėjimą atpažinti personažus kituose žmonėse. Girėną mintyse gana greitai priskyriau prie tam tikros kategorijos – panašių žmonių mano aplinkoje yra, jis man buvo suprantamas. Bet ne dėl savo užsidegimo aviacijai. Jis – ramus. Ištikimas. Labai sąžiningas. Nekalba be reikalo. Gal nėra tas, kuris matomas pirmas, bet yra tarsi pamatinė konstrukcijos dalis, ant kurios viskas laikosi. Gali būti, kad yra drovus, introvertiškas, bet užkalbintas jis kalba. Visi šaltiniai – kurių neatsitiktinai nedaug – sako, kad Girėnas buvo ramus, geras, doras ir kartais Dariaus šviesoje nublankdavo. Man tokios savybės atrodo galimai šaržuojamos – kaip ir bet kurios kitos, kurios pasireiškia žmoguje ryškiau. Komikse jis kartais tarsi perlenkia lazdą – būna per daug darbštus, per daug taupus, neatsipalaiduoja, kai visi jau norėtų pasilinksminti. Lengviau apibrėžti kitus personažus, nei save, bet Girėną tapatinau ne su savimi, o su vienu pažįstamu asmeniu.
Steponas Darius ir Stasys Girėnas. Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

– Ar lakūnų istorija pasirodė kitokia, nei žinojote anksčiau?

– M. A. Nesu tikra, ar mokykloje apie tai apskritai mokausi – joje tarsi gauni faktų rinkinį, kurie tarpusavyje nesisieja, nesudaro bendro vaizdo apie pasaulį. Mums kilo net buitinių klausimų. Pavyzdžiui, kokiais švarkais jie buvo apsivilkę? Viena vertus, daug kas buvo kitaip tais laikais. Kita vertus, nebuvo tada visiškas kaimas ta Lietuva, niūrus nuo pasaulio atskirtas kraštas. Net Žemaitė buvo labai kosmopoliška moteris. Žmonės domėjosi pasaulio istorija ir įvykiais, juose dalyvavo.

– G. J. Man, kaip žmogui, dirbusiam ryšių su visuomene srityje, jų pasisekimas atrodo nulemtas labai puikaus viešinimo plano. Supratę, kad nori skristi ir tam neturi pinigų, Darius ir Girėnas per leidinius kreipėsi į Amerikoje buvusią gausią lietuvių bendruomenę, organizuodavo kasmetines aviacijos šventes, kurių tikslas buvo surinkti pajamų skrydžiui.

– Ar esate pastebėjusios, kur dažniausiai gimsta siužetai?

– M. A. Dažnai dėlioju istorijas vaikščiodama su šunimi. Vaikščiojimas apskritai padeda galvoti. Mane kabina kontrastas tarp savęs suvokimo ir savęs pateikimo – šią savybę įdomu šaržuoti. Komikse vertinu netikėtumą. Neįdomu, kai personažas pasielgia taip, kaip iš jo tikėtumeisi.
Būna, užsikabinu už detalės, ir gimsta pokalbis, veiksmas. Tarkim, turiu tam tikrus laikmečio faktus: pavyzdžiui, randu parašyta, kad Darius buvo vakarėlio siela. Bet ką tai reiškia? Kaip jis tuose vakarėliuose atrodydavo? Gal jam patiko būti tarp žmonių, nors jų sielos tuštumas trukdė?

– G. J. Nemėgstu piešti viešai – nepatinka, kai per petį kas nors stebi intymias piešiamo personažo gyvenimo akimirkas.

– Ar būna, kad komiksai atsibosta?

– M. A. Būna, kai labai ilgai sėdi prie kokio konkretaus darbo. Bet pats žanras – ne. Būtų keista, jei rašytojas sakytų, kad atsibodo tekstai.
Steponas Darius – regbininkas. Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

– Kodėl komiksai nėra vertinami rimtai? Tarsi tai, kas skirta pramogai, turi ironijos, yra vertinama prasčiau? Ar jų kalbinė išraiška nėra skurdesnė nei tekstinių kūrinių?

– G. J. Tada išeitų, kad ir poezija yra skurdesnė? Ir japoniškas haiku, kuris apskritai turi tik devynis žodžius? Kartais tekstas, nors kiekybiškai ir mažas, gali būti labai talpus.

Lietuvoje kurį laiką buvo populiarūs komiksai vaikams. Kažkaip susiklostė, kad didžiulis margas komiksų debesis, kuris skleidėsi po visą Europą, pas mus užplaukė tik krašteliu ir užstrigo ant seklumos. Tikiuosi, kad mums padedant jis pajudės. Jei yra gerų dalykų, kodėl jų neturėti čia, Lietuvoje?

– M. A. Pats žodis tikriausiai turi savo semantinį krūvį. Pastebėjau, kad taip jau yra – man teko kone teisintis, kodėl mano komiksai „Šiaurės Atėnuose“ yra tokie populiarūs. Gal iš seniau yra įsitikinimas, kad patikimas turi būti rimtas? Prisimenu, mano senelis, jei su juo kalbėdavau šypsodamasi, manydavo, kad juokauju ar šaipausi.

– Ar pačios esate linkusios į nuotykius?

– M. A. Esu kartą šokusi parašiutu. Sulaukiau keturiolikos, kai tai jau galima daryti, ir šokau. Mėgstu keliauti autostopu. Man patinka degalinės! Jos – tarsi šiuolaikinės oazės, kur visada yra vandens. Ir dažniausiai – netgi kavos. Keliaujant man patinka jausmas, kai esi visiškai atsakinga už save ir neatsakinga už nieką kitą. Nebloga proto išvalymo praktika. 

– G. J. Lėktuvu neskraidau. Bet pavadinkime nuotykiu tai, kad nusprendžiau įsiveržti į komiksų pasaulį, į kurį manęs niekas nekvietė. Turiu daug optimizmo, kad komiksai pritaps.

– Kaip jaučiatės dėl to, kad nesate diplomuotos dailininkės?

– M. A. Jaučiu, kad mano išraiškos formos yra ribotos. Vienus judesius galiu nupiešti negalvodama, o kartais, norėdama perteikti mintį, turiu pasėdėti ir padirbėti ilgiau. Man padeda, kad daug žmonių mane palaiko. Esu girdėjusi nuomonių, kad nereikia mokytis meno akademijose, nes tada prarasiu savitumą, išmoksiu piešti taisyklingai, kaip visi. Tiesa, interneto komentatoriai kartais parašo: „Kas čia per nesąmonė“. Sunku išlaviruoti tarp to, kas suprantama, įdomu ir patrauklu kitiems, ir to, ką įdomu daryti man pačiai. Tiesa, reiškiančių nepasitenkinimą yra stebėtinai mažai – gal tie, kuriems nepatinka, pabandę kartą nebekartoja?

– G. J. Vėl įstojau mokytis, studijuoju Vilniaus Dailės akademijoje. Tikrai tenka sulamdyti ir išmesti ne vieną lapą. Dažnai ne tik piešinius, bet ir pasakojimą. Tie, kurie piešia bet kokia technika, žino, kiek tai trunka.

– Ar pačios mėgstate skaityti komiksus?

– M. A. Tikriausiai būtų keista, jei nemėgtume. Turiu parsivežusi ir parsisiuntusi daug komiksų knygų, vartau juos ir internete.

– G. J. Taip. Bet to nebūtų nutikę, jei nebūčiau susidūrusi su tikrai geromis komiksų knygomis. Žinau, kad vaikystėje man į rankas buvo pakliuvusi legendinė vokiečių serija „Max und Moritz“ – tuomet man istorija nebuvo įdomi, ir jie visai neužkabino. Nes paprastai užkabina geras turinys. Labiausiai mėgstu grafines noveles, kurios yra panašios į romanus. Komiksai gali būti istoriniai, mokomieji, internetiniai. Dabar, kai pradėjau studijuoti Vilniaus dailės akademijoje, pastebėjau, kad visi menai savinasi tas pačias ištakas – visi savo pradžią mato uolų piešiniuose. Bet tikrieji komiksai atsirado prieš pusantro šimto metų ir paplito Amerikoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Per beveik visą savo istoriją komiksai neįgavo prestižo – jiems nebuvo tiesiami raudoni kilimai, kaip tuo pat metu besivystančiai fotografijai. Yra buvę net viešų komiksų deginimo akcijų. Jie buvo kaltinami, kad išstumia įprastą literatūrą. Tik per pastaruosius trisdešimt metų komiksai prilyginti kultūros reiškiniui, tapo lygiaverčiai kitiems.
Stasys Girėnas ir Steponas Darius. Nuotr. iš N. Dariūtės-Maštarienės knygos „Darius ir Girėnas“

– Išleisti knygą – visai rimtas biografijos įrašas.

– M. A. Na taip. Norėčiau išleisti gerų knygų – o leidyba dėl pačios leidybos nėra svarbi. Jau esu iliustravusi vieną knygą, bet „10 litų“ esu viena autorių. Būna, kad žmonės mane atpažįsta, prisipažįsta, kad skaito mano komiksus ir jiems jie labai patinka. Tokie dalykai be galo džiugina – pati imu elgtis kaip tikra fanė.

– G. J. Knyga turi statusą. Tai tarsi draugystė ir santuoka. Asmeniškai man knygos yra labai svarbios, esu jų perskaičiusi nežmoniškai daug. Augau Marijampolėje, vaikystėje tarp savo draugų neturėjau tikriausiai nei vieno, kuris būtų tiek ir su tokiu entuziazmu skaitęs. Knyga man – labai malonus objektas, turintis savyje daug pasaulių. Vaikystėje mokiausi popietinėje pamainoje, ir rytais eidavau kartu su mama į darbą – o jis buvo šalia bibliotekos, kur ir leisdavau laiką. Tada skaičiau daug klasikinių veikalų – Anderseno, Kerolio, Astridos Lindgren pasakojimus, Žiulio Vernio nuotykius. Kai studijavau literatūrą, buvo įdomu skaityti tas pačias knygas iš naujo, atrasti, kaip geros knygos atrodo skirtinguose gyvenimo etapuose.

Norėčiau, kad mano darbai surastų savo skaitytojus ir patiktų žmonėms. Tai, kad tavo kūryba patinka ne tik tau, bet ir kitiems, teikia tam tikro pasitenkinimo.

– Kaip manote, kam skirta grafinė novelė „10 litų“?

– M. A. Suaugusiesiems. Šiaip, ją gali skaityti net vyresniųjų klasių moksleiviai. Tik pastebėjau, kad vyresni žmonės kartais net nežino, kaip skaityti komiksus – ar pirma žodžius, ar paveiksliuką, kuria kryptimi judėti. Į vaizdines istorijas reikia žiūrėti kaip į visumą, kuri turi kryptį.

– G. J. Nors pirmą kartą į rankas paėmus komiksą ir nėra iškart aišku, kaip jį skaityti, bet iš tiesų reikia tik pasikliauti intuicija – mūsų kultūroje yra įprasta skaityti iš kairės į dešinę, tai mums taip įprasta, kad ši vizualinė strategija yra pritaikoma netgi atitinkamai išdėliojant prekes parduotuvėse. Taigi ir komikso išdėliojimui, ko gero, turėtų būti greitai pasiduodama, ir jis imamas skaityti taip kaip reikia.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (20)