Kaip teigė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kiekviena spektaklio dalis lemia kūrinio sėkmę. Opera yra kostiumų, aktorystės, vaidybos, šviesų sintezė. Pasak žinomos režisierės, kiekvienas elementas yra pats svarbiausias.
Užkulisiuose kiekvienas spektakliui reikalingas rekvizitas turi savo vietą. Ant stalo puikuojasi sudėti kardai, virvės, sustatyti žibintai. Aktoriai šukuojami ir grimuojami pagal iš anksto numatytą tvarką. Kiekvienam aktoriui yra skiriamas tam tikras laikas, per kurį šukuosenų meistras ar grimeris turi suspėti paruošti aktorių vaidmeniui.
Kol vieni grimuojasi ar laukia eilėje prie stilistų, kiti repetuoja savo vaidmenis, miklina balso stygas, klausosi ausinuko ar šnekučiuojasi su kolegomis. Tam, kad išvengtų įtampos prieš spektaklį, aktoriai nevengia papokštauti iš kolegų šukuosenų ar neįprasto makiažo.
„Trubadūre“ dainuojančių choro narių plaukai turi atlaikyti rimtus išbandymus. Po negailestingo vėlimo jie yra purškiami stiprios fiksacijos plaukų laku, o tada, į pagalbą pasitelkus tiesintuvą, iš plaukų formuojamos įmantrios šukuosenos.
Didingos G. Verdi operos ėmęsis „bohemiečių“ kolektyvas su D. Ibelhauptaite priešakyje nusprendė nekurti istorinės dramos, bet tuo pačiu nebandys siužeto perkelti į mūsų dienas. VCO kelias – dar kitoks: šiuolaikinio veiksmo trileryje sujungti gotiką ir XXI-ąjį amžių.
Marijus Jacovskis, kalbėdamas apie kūrinio „Trubadūras“ scenografiją sakė, kad Vilniaus Kongresų rūmai yra kiekvieno scenografo košmaras. „Jei susitvarkai su šia erdve, jokia kita nebus baisi“, – kalba M. Jacovskis.
Scenografas, atkartodama Islandijos gamtos kuriamus neįtikėtinus vaizdus, kartu antrina ir gotikiniam stiliui būdingą tęstinumą, kilimą aukštyn, stiebimąsi link dangaus. Jono Morrello kostiumai apjungia ne tik viduramžių istoriją, bet ir šiandienos madą. Tamsios spalvos, didėlės formos, metalinių šarvų detalės bei Japonijos stilius, – čia susilieja ir epochų nuotaika, ir „atrastųjų kraštų“ įtaka.
Užkulisių akimirkos - DELFI nuotraukų galerijoje:
