Papasakokite, iš kur esate kilęs, kaip atsidūrėte scenos, kostiumų dizaino specialybėje?
Sveiki, mano vardas Jon Morrell. Gimiau ir augau Didžiojoje Britanijoje, mažame Chesterfieldo miestelyje. Čia baigiau pirmąsias meno studijas, prieš išvykdamas į Londoną, kur mokiausi tuometinėje Centrinėje dizaino mokykloje, dabar vadinamoje St. Martins koledžu.
Mano šeima buvo susijusi su muzika: močiutė buvo muzikos mokytoja, vadovavo chorui, grojo pianinu. Abu mano tėvai taip pat buvo pianistai, kurie grodavo mėgėjų miuzikluose, tad tai buvo mano artimiausias ryšys su teatru.
Būdamas penkiolikos iš šeimos draugų sužinojau, jog jų dukra studijavo scenos dizaino specialybę. Iki tol net nebūčiau niekada pagalvojęs, kad yra tokia profesija, kad scenoje viskas yra iš tiesų taip organizuota. Taigi įstojau į parengiamuosius kursus ir net nežinojau, kuo visa tai baigsis. Vėliau teko rinktis iš keturių mokyklų, kuriose galėjau tęsti studijas. Taip patekau į St. Martins koledžą, garsėjusį puikia reputacija. Tai buvo mano bilietas į Londoną, - galėjau ištrūkti iš mažo miestelio.
Studijuodamas sutikau puikių vizituojančių dėstytojų, kuriems vėliau asistavau ir televizijos filmavimo aikštelėse ir teatre. Ilgą laiką buvau susikoncentravęs ties darbu su Antony Mcdonaldu ir tai buvo puiki patirtis. Be darbo su skirtingais dailininkais, sukūriau dizainą ir penkiems Dramos mokyklos spektakliams, - tokie buvo mano pirmieji žingsniai teatre.
Kaip prisimenate savo vaikystę, paauglystę mažame Anglijos miestelyje?
Augti tokioje vietoje yra puiku, jei tau ten patinka. Aš to nekenčiau! (juokiasi) Man ten tikrai nepatiko, visą laiką norėjau ištrūkti – tai buvo mano pagrindinis tikslas. Visada norėjau patirti dar daugiau.
Šiandien šią aplinką vertinu labiau: man patinka kraštovaizdis, ramybė, bet kai esi jaunas tu nori keliauti į didmiestį, viską išbandyti. Tą ir dariau Londone, tai buvo visiškai kas kita: skirtingi žmonės, tautos, kultūros, muzika, teatrai, klubai... Tuo metu tai buvo didžiulė egzotika. Pirmas apsilankymas Londone mane pritrenkė, taip pat, kaip vėliau pritrenkė ir Paryžius, Niujorkas, jie tave tiesiog „nuneša“. O dabar šie didmiesčiai mane vargina.
Ar tuo metu buvo lengva ištrūkti iš mažo miestelio į Londoną?
Kai rinkausi, kur stosiu, galėjau įrašyti 3 vietas. Mano mokytojai mane perspėjo net nerašyti St. Martins koledžo, juk ten būsianti tokia konkurencija, ir ne su bet kuo, o su geriausią pasiruošimą ir didžiausią talentą turinčiais žmonėmis, o atrinkdavo tuomet tik 20 studentų, - kursai būdavo itin maži. Bet man niekas nerūpėjo, aš jų neklausiau, man svarbiausia buvo, kad aš žinojau ką ir kur noriu daryti, kur noriu iškeliauti. Man labai pasisekė įstoti, jei būčiau daugiau mąstęs... Bet įstojau, išgyvenau. Nežinojimas yra palaima (juokiasi).
Tad ar idėja dirbti su kostiumais ir dizainu iš tiesų buvo tokia impulsyvi, vos išgirdus apie tokią specialybę?
Ne, ne. Būdamas parengiamuosiuose kursuose vasaros metų turėjau susirasti darbą, nes tėvai manęs nesiruošė pilnai išlaikyti. Iš pradžių, kaip ir kiekvienas paauglys dirbau pačius baisiausius ir nuobodžiausius darbus, siekdamas bent kiek užsidirbti.
Tada ėmiau domėtis drabužiais, mada, juk tai buvo aštuoniasdešimtieji, post pankų era su visa savo muzka, mada, – įstabus laikas. Aš pats ėmiau varyti tėvus iš proto rengdamasis keisčiausiais rūbais.
Su draugu ėmėme patys siūti kostiumus ir juos pardavinėti alternatyviose, mažose krautuvėlėse. Siuvome iš senų užuolaidų ir bet ko, ką rasdavome didžiulių išpardavimų metu. Tėvų namuose įsikūrėme dirbtuves ir siuvome gotiškas vestuvines sukneles ar kitokias fantasmagorijas, perdirbtus rūbus, kuriuos vėliau parduodavome tokia kaina, jog galėdavome šiek tiek užsidirbti.
Visą tą laiką mano mados jausmas, ar tuomet kuriami rūbai jau turėjo tam tikro teatrališkumo, taigi perėjimas iš rūbų į kostiumų dizainą buvo gana tolygus. Bet kuriuo atveju buvo daugiau, nei aišku, jog aš nestosiu į universitetą, siekdamas tapti teisininku ar daktaru.
Visa ši saviraiška buvo daugiau susijusi su klasikiniu jaunuolio iš užmiesčio noru išsiskirti ir ištūkti: dažyti plaukai, makiažas, papuošalai... visų tėvų košmaras. Galbūt šiandien tai nebėra taip netikėta, bet tuomet ir dar tokioje mažoje bendruomenėje... Kaimynai ateidavo pas mano tėvus ir sakydavo: mačiau jūsų berniuką, jis buvo be batų! Ar žinojote, jog jo plaukai dabar raudoni? Ir vis dėlto mano tėvai buvo puikūs, jie sakydavo: na taip, bet jis menininkas! Jie tuo užsiima. Taigi, aš turėjau pasukti į teatrą (šypsosi).
Ar jūsų su draugu kurti rūbai buvo populiarūs Londone?
Ne, ne, ne, tai buvo tik dėl pinigų. Ši kūryba įsiliejo į kostiumų dizainą ir patirtis buvo palikta praeityje. Be to, tie rūbai buvo iš tiesų baisiai pasiūti (juokiasi).
Kas sunkiausia buvo pirmosiomis dienomis Londone?
Negaliu prisiminti nieko iš tiesų sunkaus. Tikriausiai susiorientuoti tokiame didžiuliame mieste yra nelengva. Pačios studijos buvo sunkios. Dažnai tvyrojo įtampa, kadangi buvo labai įdomių ir naujų dalykų, tačiau visuomet galėjai jausti bendrinę idėją, įsivaizdavimą, kas yra teatro dizainas ir tai buvo labai konservatyvu, angliška, grįsta dramos tekstu. Kartais sulaukdavome atvykstant labai nuobodžių režisierių, nors kiti dėstytojai, dizaineriai, kūrėjai buvo labai inovatyvūs ir skatino mus kurti kitaip. Bet po to kai padirbti prie keturių B. Brechto pastatymų, supranti ir pasakai: betgi už šito yra visas pasaulis, kodėl viskas turi būti ruda? (juokiasi).
Ar šalia studijų tekdavo dirbti kitus darbus, kurti kitiems projektams?
Mes dirbdavome pragariškai daug – dieną ir naktį. Tai buvo sunku. Turėjome labai daug paskaitų ir projektų: modeliavimas, kostiumo piešimas, kostiumo istorija, kirpimas, techninis piešimas, o naktimis atlikdavme užduotis, ruošdavomės kitai dienai.
Savaitgaliais dirbdavau labai nuobodų darbą, knygyne, norėdamas užsidirbti šiek tiek pinigų, - tai buvo tikra agonija! Vis dėlto mums pasisekė, jog nereikėjo ieškotis darbo pilnu etatu kur nors tam, kad išsilaikytume, - šiandien situacija daug sudėtingesnė, viskas kainuoja žymiai brangiau.
Ar atsimenate savo pirmąjį savarankišką darbą teatre?
Taip, tai buvo darbas kartu su dramos mokyklos paskutinio kurso studentais. Jų vadovas, režisierius buvo ir pačios mokyklos įkūrėjas. Šią mokyklą baigė daug puikių aktorių, o ji pati buvo įsikūrusi bažnyčios patalpose. Tai buvo įdomus darbas su Hugo von Hofmannsthal pjese, kurioje buvo analizuojamos socialinės ir psichologinės visuomenės problemos. Spektaklis truko net keturias valandas. Tai buvo iš tiesų kitoks teatras, artimesnis europiniam. Režisierius buvo tikras vizionierius, net dirbdamas su studentais ir labai mažu biudžietu jis visuomet siekdavo sukurti didžiulį, tam tikra prasme net operinį pastatymą.
Kartu per du metus sukūrėme penkis spektaklius. Tai buvo labai įdomus ir jaudinantis laikas. Ir, žinoma, tai nebuvo Brechtas arba ruda spalva...
Dabar neatsiminsiu pirmosios savo operos. Niekada taip neskirsčiau šio darbo, - teatras apima viską. Dramos pastatymuose dirbau su nemažai režisierių ir scenografų, kurie statydavo ir operas, taip jie mane ėmė kviestis dirbti kartu kitur...
Ar vis dėlto yra kokių nors skirtumų kuriant kostiumus dramai ir operai?
Dainininkai labai skiriasi nuo aktorių. Didžiulė kostiumo dizaino dalis yra darbas su atlikėju. Po to, kai sugalvoji idėją, turi labai tiksliai žinoti kas ką vilkės.
Solistai gali būti įvairiausių dydžių ir formų, o štai aktoriai dažniausiai pasitaiko maži ir liekni (šypsosi). Kita vertus dainininkai yra paprastesni, saugesni, jei kalbėtume apie patį pastatymą, nes jie visuomet turi muziką. Tol, kol jie kostiume gali kvėpuoti – viskas yra gerai (juokiasi). Žinoma, operoje dažniau susidursi su situacija, kur vyresno amžiaus atlikėjas turi vaidinti jaunuolį ar pan. Taigi, čia tenka daugiau padrbėti, siekiant įtikinti, neleisti žiūrovui abejoti, nepasitikėti tuo, ką jis mato. Visas pamatas čia iš karto tave nuveda į kiek keistesnį pasaulį.
Atranka operos spektakliui visų pirma orientuojasi į vokalines galimybes. Žinoma, šiandien tai keičiasi ir solistai yra verčiami rūpintis ir kreipti daug dėmesio į savo išvaizdą. Šiandieninis internacionalus operos pasaulis yra toks įvairus, daugiau orientuotasį režisierių, koncepciją, idėją, kai tuo tarpu britų teatras yra žymiai konservatyvesnis, - čia vis dar svarbiausias yra aktorius.
Šį kartą debiuotuosite VCO „Trubadūre“ kaip kostiumų dizaineris, koks tai jausmas?
Taip, tai buvo Dalios idėja. Tai prmas kartas, kai ji dirbs be Juozo. Taigi, turiu didžiulį uždavinį ir atsakomybę, kurti po jo. Buvo taip, jog Dalia paprašė manęs dirbti kartu ir viskas sutapo, jog iš tiesų turėjau tarpą tarp kitų seniai suplanuotų darbų ir, žinoma, sutikau.
Kaip apibūdintumėte būsimų kostiumų stilių, estetiką?
Tai šiek tiek primins pasaką. Kūrinys yra labai tamsus, žiaurokas. Nenorėjome kurti realistinio dizaino, pasirinkti tikslaus laiko ar vietos, kurti istorinio spektaklio. Tai atrodė per daug nuobodu ir neįdomu, ypatingai, kai žinai, jog scenoje bus tokie gražūs, žavūs ir talentingi solistai.
Dalia užsiminė apie japonų dizainerių estetiką, taigi nuo to ir pradėjau savo paieškas. Vėliau išsivystė ir operoje svarbi ugnies tema. Apie spektaklio ervdę mąstau, kaip apie sudegusį pasaulį: tamsios, skirtingų tekstūrų medžiagos, persipynimas su lengvai rytietiška estetika, - viskas labai mistiška, kiek fantastiška.
