Prieš keturioliką metų Lietuvos žiūrovai pirmą kartą susipažino su šiuo, dabar jau neginčijamas lyderių pozicijas šalies operoje užimančiu duetu Nacionaliniame operos ir baleto teatre statytuose būtent Verdžio „Kaukių baliuje“ ir „Likimo galioje“. Ne vienas tuos spektaklius matęs žmogus sakė, kad Verdis – tikriausias Gintaro ir Dalios kompozitorius. Jei paklaustumėte judviejų, jie (net jei slapta) pripažintų jaučiantys didelį vidinį artumą šiam kompozitoriui.
Vis dėlto duetas pasirinko kitokį kelią ir paskutinius septynerius metus rūpinosi, savo laiką skyrė „bohemiečių“ kolektyvo įkūrimui ir įtvirtinimui. Jauniems balsams didelės „verdiškos“ rolės nėra labai gera dirva bręsti, - čia reikia visai kitokio tipo balsų. Todėl G. Rinkevičiaus ir D. Ibelhauptaitės grįžimas prie šio kompozitoriaus kūrybos skelbia didžiulius pasikeitimus Vilnius City Operoje: jaunimas jau užaugo ir subrendo.
Į tą pačią Kaštonų gatvę kasryt eina ir viena solistė, kuri ne tik prisimena pirmuosius šio dueto Verdi pastatymus. Dar 2004 m. Sandra Janušaitė pati dalyvavo repeticijose, paruošė ir dainavo Leonorą „Likimo Galioje“. Tai buvo vienas pirmųjų didelių solistės darbų teatre. Šiandien Sandra - Vokietijoje aukštai vertinamo Eseno Operos teatro vedantysis sopranas, daugiausiai laiko praleidžianti jau nebe Lietuvos scenoje. Taigi, smagu žinoti, kad ji sugebėjo rasti laisvo laiko savo sudėtingame darbų kalendoriuje ir atvykti į Vilnių.
„Kai pirmoje repeticijoje Sandra uždainavo Leonoros ariją – vos neapsiverkiau! Prieš mano akis akimirksniu prabėgo dešimt metų! Dešimt! Aš prisiminiau tą jauną, pasimetusią, nieko nežinančią ir sustingusią mergaitę genialiu balsu. Tada ji į mus žiūrėjo didelėmis, išsigandusiomis akimis, bet jos balsas ir didelis vidinis užtaisas jau tada buvo labai ryškūs. Šiandien priešais mane stovi stipri, išraiškinga, savimi pasitikinti ir daug vokalinių stebuklų galinti parodyti jauna moteris. Ir dainuoja dieviškai.... Tos prisiminimų akimirkos metu supratau, kad visi ilgi metai, investuoti į šituos jaunus žmones yra aukso vertės, - kad mes sugebėjome leisti jiems tapti gražiausiomis pasaulio gulbėmis“, – pasakoja režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Repeticijų salėje darbas nesustoja po 12 valandų į dieną, todėl rasti nors minutę laisvo laiko pakalbinti Sandrą Janušaitę buvo praktiškai neįmanoma, tad šį kartą - tik trumpas pasakojimas pertraukėlės metu.
Kaip prabėgo sezonas Esene? Kokie įspūdžiai?
Buvo visko. Išvažiavęs ilgam supranti, kad visur gerai, bet namie, tarp savų visgi geriausia. Teko vykti vienai, - vyras su vaikais, kurie turėjo ruoštis egzaminams, liko Lietuvoje. Į visą Esene praleistą laiką visuomet žiūrėjau kaip į kursus, laiką tobulinimuisi, permainoms, kurios visuomet atneša daug gerų ir vertingų dalykų. Vien pats buvimas svečioje šalyje yra labai smagus, kuomet gali pamatyti kitokį gyvenimą ir papročius.
Kalbant apie patį teatrą, čia sunkiausia tai, jog spektakliuose dainuoja tik viena sudėtis, todėl niekuomet negali sau leisti susirgti. Kartais krūvis būdavo didžiulis: mėnuo repeticijų ir devyni spektakliai, kurių metu ne tik dainuoti, bet ir voliotis po tikras žemes scenoje reikia (juokiasi).
Kolektyvas čia tarptautinis, labai draugiškas ir šiltas. Ypatingai daug darbe padėjo puikūs koncertmeisteriai, su kuriais buvo labai lengva ruoštis Janufos partijai, parašytai čekų kalba.
Patys vokiečiai – gana uždaroki, tikri individualistai, bet yra ir labai atvirų, įdomių žmonių. Pavyzdžiui buto, kuriame gyvenau, jau garbaus amžiaus šeiminikė, kasdieną visur važinėja su dviračiu ir atrodo nuostabiai!
Artėja „Trubadūro“ premjera, ar G. Verdis – jūsų mylimiausių kompozitorių sąraše?
Žinoma! Pirmą kartą dainuosiu Leonorą, tačiau iki jos jau ėjo visa Verdi linija: Dezdemona „Otele“, Leonora „Likimo galioje“, „Ernanis“ ir kiti. Visuomet, kai mokaisi, kuri personažą, įsimylį visą kūrinį ir kompozitorių. Kiekvienas iš jų yra savaip žavus, tačiau tai, kuo tu gyveni tuo metu, tau tampa artimiausia.
Leonoros personažas man įkūnyja pačius tauriausius jausmus, telpančius tik į vieną žodį: meilė. Ir visiškai nebanaliai, o išaukštintai.
Labai džiaugiuosi galėsianti kurti Leonorą su Dalia. Su ja dirbant nesi priverstas atlikti milimetrų tikslumu sustatytų judesių, - jai svarbiausia yra vidinė energija. Ir tai tiesa, juk tiek aš, tiek Asmik, kuri taip pat dainuos šią rolę, esame labai skirtingos, taigi visko vienodai niekuomet nedarysime (šypsosi).
Ką atsimenate iš operos „Likimo galia“ pastatymo prieš 10 metų? Ko tuomet išmokote?
O, žiauriai daug išmokau! Tas spektaklis buvo mano tramplinas į operos pasaulio vandenis. Jau ne kartą esu sakiusi: jei ne Dalia ir maestro Gintaras Rinkevičius, net nežinau, ar būčiau tapusi soliste, ar šiandien apskritai dainuočiau, galbūt dirbčiau muzikos mokytoja... „Likimo galioje“ išmokau visą abėcėlę to, ko reikia norint tapti, būti solistu. Kai pažvelgiu į tą laiką – 10 metų atgal - ir į šiandieną, - viskas skiriasi kaip diena ir naktis.
Pamenu tada Dalia mane nusivedė į kažkurį iš teatro kambarių ir pasakė: „Aš noriu, kad TU dainuotum Leonorą“. Tai buvo labai daug, juk palaikymas mums, solistams, labai daug ką reiškia. Ir štai, šiandien, po 10 metų, lyg simboliškai, pirmą kartą Leonora, jau kita, bet Verdžio ir su Dalia bei Maestro...
