Naujas grobis: aukcionuose šluojami kostiumai

Žmonės, ieškodami originalių kostiumų persirengėlių šventėms ar teminiams vakarėliams, neretai kreipiasi pagalbos į teatrus. Kai kurie teatrai savo ilgus metus kaupiamą sceninių drabužių arsenalą nuomoja. Kiti nuolat besipildančias kostiumų lentynas tuština rengdami aukcionus.

Pardavė apie 500 kostiumų

Šią savaitę Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras pirmą kartą surengė repertuare neberodomų spektaklių kostiumų aukcioną.

Anot teatro atstovės Beatos Baublinskienės, vertingiausi ir meninę vertė turintys kostiumai lieka saugomi muziejuje, jie nėra parduodami. Tačiau dauguma Dekoracijų ir kostiumų yra nurašomi. Dalis sunaikinama.

Todėl toks aukcionas, kurio metu žmonės galėjo įsigyti kostiumų iš jiems patikusios operos ar baleto, sulaukė didelio susidomėjimo. Aukcione buvo parduota apie 500 kostiumų.

„Solistų kostiumai dažniausiai keliauja į muziejų, jų niekas nepardavinėja. Aukcione buvo parduodami choro, kordebaleto kostiumai, neturintys meninės vertės - tiesiog gražūs teatriniai kostiumai, kurie galbūt dar pasitarnaus ir teatro mylėtojams“, - sakė B. Baublinskienė

Išparduoda ne dėl pinigų

Vienas pirmųjų, pradėjusių rengti spektaklio kostiumų išpardavimus, buvo OKT/Vilniaus miesto teatras. Oskaro Koršunovo teatro kūrybinė grupė surengė jau neberodomų spektaklių „Shopping and Fucking“ ir „Vaidinant auką“ kostiumų bei dekoracijų aukcionus.

Teatro atstovas Aurimas Minsevičius naujienų portalui DELFI pasakojo, kad tokių akcijų imtasi ne dėl noro surinkti pinigų.

„Neturėjome idėjos kažką parduoti ar kelti kostiumų kainų. Aukcionas, mūsų nuomone, yra savotiška su žiūrovais atsisveikinusio spektaklio ir jų kūrėjų bendravimo forma, lyg jo pratęsimas“, - sakė A. Minsevičius.

OKT/Vilniaus miesto teatro atstovas prisimena, kad tokie aukcinai sulaukė didelio susidomėjimo. Nes žmonės norėdavo namo parsinešti jiems patikusio spektaklio dalelę.

„Aukcionuose aktyviai dalyvavo žmonės, žiūrėję jiems patikusį spektaklį po šešis kartus. Pamanėme, kad tikrai atsirastų žiūrovų, kuriems būtų malonu turėti kažkokį daiktą iš mėgstamo spektaklio, - pasakoja A. Minsevičius. - Buvo kostiumų, dėl kurių aukcione užvirė tikros kovos. Pavyzdžiui, odinis sadomazochistinis kostiumas tapo tikra vakaro žvaigžde, dėl kurio jo naujasis šeimininkas turėjo kaip reikiant pakovoti. Viena mergina įsigijo „Shopping and Fucking“ spektaklio fotelį, kurį padovanojo savo užsienyje gyvenančiai sesei. Mat ji buvo didelė to spektaklio gerbėja.“

Nustebino paklausa

Jau neberodomų spektaklių kostiumų gyvenimo laiką rado kaip pratęsti ir Keistuolių teatras, savo žiūrovams nuomojantis sceninius drabužius. Nuomos kaina – 50 litų. Todėl nieko nuostabaus, kad prieš didžiąsias persirengėlių šventes, kaip Helovinas, ar prieš Naujuosius metus, kai vyksta teminiai įmonių vakarėliai, norinčiųjų išsinuomoti originalų teatro kostiumą yra apstu.

Keistuolių teatro kostiumų dailininkė Ramūnė Skrebūnaitė pasakojo, kad ne visi kostiumai yra nuomojami. Ypatingai vertingi - saugomi. Kartais paskolinami filmavimams ar renginiams. Vienas buvo padovanotas labdaringam aukcionui.

Nuomojami kostiumai sulaukia didelio susidomėjimo. „Pastaruosius metus vyksta kažkas nesuprantamo ir nesuvokiamo – net pačiai keista dėl tokio žmonių poreikio teatrų kostiumams. Daugelis nori, kad jie būtų būtent tokie, kokius kūriau spektakliams – stilizuoti, su visomis detalėmis ir perukais“, - pastebi kostiumų dailininkė.

Anot jos, prieš šventes graibstomi istoriniai, baroko, gotikos, antikos laikų, pagoniški, tautiniai, vaikiški kostiumai.

Aukcionai - vandalizmas

Tačiau kitokios nuomonės dėl nuomojamų arba pardavinėjamų teatrinių kostiumų yra Lietuvos nacionalinio dramos teatro Literatūrinės dalies vedėja Daiva Šabasevičienė.

Anot jos, aibė unikalių kostiumų patenka į butikus, jais pasipuošusios moterėlės laidas veda ar televizijos filmavimuose dalyvauja.

„Mano manymu, ypatingos vertės kostiumus primiausia reikėtų atiduoti valstybei ilgam saugojimui. Jei valstybei kostiumai nereikalingi, teatras turėtų saugoti savo aukso fonde, mažuose muziejuose. Kad reikalui esant galėtų ištraukti Mironaitės batelius, žiedelius ar sukneles, - sakė D. Šabasevičienė. - Teatras turėtų turėti savo tarybą, kuri pasakytų, kad šito batelio negalima niekam nuomoti. Paskutinis kelias, manau, yra Kėvišo kelias, kai kostiumus galima parduoti ar išnuomoti.“

Žinoma, Lietuvos nacionalinio dramos teatro Literatūrinės dalies vedėja supranta, kad teatras ne guminis. Jis vis tiek turi valytis, nes teatrai neturi tokių didelių saugyklų.

„Bet dabar, rengdami aukcionus, elgiamės labai vandališkai. Viską naikiname. Europoje nėra daug teatrų muziejų, bet šalys, kuriose yra, per šimtmečius išlaikė kostiumus. Pernai seniausias Vilniaus teatras minėjo savo 100-metį. Šia proga pavyko parodyti vos keturis lenkų kurtus kostiumėlius. Viskas buvo sunaikinta, - apgailestavo ji. - Mes neturime teisės išparceliuoti tai, į ką buvo sudėti milijonai. Jei man reikia raudonų plytų sodo namelio, tai nereiškia, kad turiu išrinkti Šv. Onos bažnyčią.“

Daugiau naujienų – „Facebooke“.