Šie filmai atspindi pastaraisiais metais išryškėjusį kino kūrėjų susidomėjimą nebylaus kino suteikiamomis komunikacijos galimybėmis ir pristato ankstyvesnius eksperimentus nei kino teatruose išgarsėjęs Michelio Hazanaviciaus filmas „Artistas“ (2011). Kaip ir pastarajame, Nacionalinėje dailės galerijoje pristatomų filmų siužetai paremti faktu, jog veikėjai neturi ar prarado balsus, čia taip pat akcentuojamas vaizdo ir garso takelio santykis, tačiau žymiai daugiau dėmesio skiriama raštui kaip sudedamajai filmo vaizdo daliai.
Trumpametražis vokiečių režisieriaus Floriano Krautkrämero nebylusis filmas „Kojos lūžis“, įkvėptas austrų poetės Ingeborgos Bachmann knygos „Trisdešimtieji metai“ (1961), pasakoja istoriją apie totalitarinėje valstybėje gyvenantį žmogų, kuris imamas nepelnytai įtarinėti. Visi dialogai, o taip pat mintys bei komentarai pristatomi kaip animuotas tekstas – juda kartu su personažais, yra susijęs su jais ir netgi meta šešėlius kaip fizinis objektas.
Argentiniečio režisieriaus Estebano Sapiro nebylioje distopinėje mokslinės fantastikos dramoje „Antena“, rodytoje daugelyje prestižinių Europos kino festivalių, dialogai beveik visada pateikiami rašytine forma: dėl pono Televizijos („Señor TV“) machinacijų žmonės netenka balso, taigi tampa beteisiais. Siekdamas neribotos valdžios, ponas Televizija nori pavogti iš žmonių ir žodžius, todėl pagrobia dainininkę vardu Balsas – vienintelį žmogų mieste, išsaugojusį gebėjimą kalbėti. Sakiniai ir žodžiai funkcionuoja ne kaip subtitrai, o kaip nebylūs garsai – tarsi dinamiški rašytiniai paveikslai.
Filmai bus rodomi originalo kalbomis – anglų ir ispanų.
Lapkričio 6 d., ketvirtadienį, 18 val. bus rodomas vieno garsiausių pasaulio eksperimentinio kino ir šiuolaikinio meno kūrėjų, struktūralistinio kino pionieriaus Michaelo Snow filmas „Ar tai yra“ („So is this“, 45 min., 1982), demonstruojantis dvigubą rašto ir filmo santykį: raštą kaip filmą ir filmą kaip raštą.
