- Ar dažnai gyvenime, kai jums padaro ką nors bloga pajuntate impulsą kerštauti? Ar stengiatės to neprisileisti ir į viską reaguojate šaltai, protu?
- Ačiū Dievui, niekada ilgiau nei 15 sekundžių keršto nejaučiu. Per tokį trumpą laiką niekam net neišeitų atkeršyti (juokiasi). Manau, jog nė vienas žmogus į viską reaguoti tik šaltai negali, nebent jis būtų robotas. Labai svarbu nepasiduoti tam kankinančiam keršto jausmui, nes iš tavęs paties tai atima savąjį „aš“, sveiką gyvenimą bei protą.
- Ar manote, jog Lietuvoje yra daug kerštingų žmonių? Kodėl?
- Nežinau. Vis sutinku vieną kitą tokį kerštingą, bet negaliu spręsti kiek jų iš tiesų yra. Vis dėlto, tokiems žmonėms palinkėčiau mokytis atleisti. Tokiu būdu jie nebekankins nei savęs, nei kitų, vedini baisaus keršto jausmo.
- Ar gyvenime yra tokių situacijų, kurias išspręsti gali kerštas? Ar jis visuomet tik pagilina bėdą?
- Niekada nieko kerštas nėra išsprendęs. Jis gal tik įsukti į beprasmį kerštavimo ratą: aš tau, tu man ir t.t. Finale pralaimi visi. Visuomet yra geresnių sprendimų nei kerštavimas.
- Ar tikite burtais, pranašystėmis? Ar teko būti pas būrėją?
- Labai gerai prisimenu pirmą ir paskutinį susitikimą. Man buvo 12 ar 13 metų, kai Vilniuje, Katedros aikštėje mane pasigavo dvi čigonės ir ėmė burti (šypsosi). Išviliojo iš manęs 5 rublius. Tuomet tai buvo dideli pinigai, kuriuos man kelionei buvo davusi mama. Visiškai nepamenu, ką jos tada kalbėjo, išbūrė. Tokia linksma buvo mano patirtis su burtais. O užaugęs niekada nenorėjau ir nedariau to savu noru.
- Kaip manote, kodėl Lietuvoje daugelis vis dėlto tiki burtais ir pranašystėmis?
- Tai – labai žmogiškas reiškinys ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Žmogus yra toks sutvėrimas, kuris nuolat jaučiasi nesaugus šiame pasaulyje. Todėl jam reikia pranašysčių, burtų ir mistikos. Kiekvienas iš mūsų esame daugiau ar mažiau susikūrę savo burtelius ir pranašystes. Kitaip šiame žiauriame pasaulyje išgyventi būtų labai sudėtinga.
