– Ką tau reiškia Verdi muzika, kodėl jis – vienas tavo mėgiamiausių?
– Vien jo muzikos melodingumas, intonacijos... Šalia viso Verdi genijaus, jis – tikriausiai vienas iš ryškiausių kompozitorių, parašęs tiek daug puikių rolių mecosopranui. Tad kaip man jo nemėgti? (šypsosi). Tokie šedevrai kaip Ulrika, Azučena, Ebolė... Tai – grandioziniai lemtingų moterų portretai. Ir muzikoje viskas priklauso tik nuo tavęs,– galiu šias moteris tapyti įvairiausiomis spalvomis!
– Kaip ruošiesi naujajam vaidmeniui?
– Aš viską darau paraleliai. Nėra taip, jog mokausi tik tekstą, vėliau skaitau siužetą, o tada imuosi muzikos. Viską darau vienu metu, gilinuosi į pilną paveikslą. Jau turiu susidariusi Azučenos portretą, žinoma, jis keisis, kursime kartu su režisiere. Su Dalia visuomet labai lengva pasinerti į režisūrinius ieškojimus, bandymus. Aš jai visiškai paklūstu, iš manęs kaip iš molio ji gali lipdyti, ką nori. Aišku, turiu ir savo viziją, bet visuomet diskutuojame.
– Tad kaip šiandien atrodo čigonė Azučena?
– Kol kas nieko neįprasto paveiksle netapau. Jei man pasakytų, kad veiksmas vyks 3015 metais mėnulyje – galbūt (juokiasi). Kol kas tai tiesiog tragiškos lemties moteris, priversta visą gyvenimą praleisti su skausmu ir akmenimi širdyje.
– Ar ji yra auka?
– Jei pieščiau ją kaip auką, būtų neįdomu. Vaidinti auką – labai paprasta, tiesiog tavęs visi gaili. Man ji įdomesnė kaip tragiška asmenybė. Be to, ji – stipri moteris. Ne kiekvienas išgyventų jai skirtą likimą, praradus ir motiną, ir vaiką, kiti tiesiog pasiimtų virvę ir išeitų, o ji pasiryžo gyventi.
– Esi vaidinusi juodaodę, indėnę, o dabar – čigonė, kaip pavyksta tokie persikūnyjimai?
– Taip, kompozitoriai dažnai išsiskiriantiems balsams suteikia išskirtinius personažus ir atvirkščiai. Išnaudoja jų galimybes. Tai – įdomus klausimas. Visų pirma, tokios tranformacijos yra didelė dovana ir galimybė dainininkui. Tai – viena iš nedaugelio meno šakų, kur gali persikūnyti ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tad labai ačiū mano specialybei.
O Azučena – čigonė. Kol kas jos etniškumas paties personažo niekuo neišskiria. Žinoma, nelyginsiu jos su pasakojimais apie apgavikes ir vagiančias čigones. Juk čigonė yra ir ateities numatytoja, aiškiaregė, būrėja, turinti gyslelę to, ko neturi kiti. Spektaklyje ji, manau, yra ta, kuriai Dievas nulėmė tam tikrą likimą. Ji skiriasi nuo Leonoros (atliks Asmik Grigorian), jos vertybės visai kitos. Ji gyvena kerštu. Tikiu, kad tokiam žmogui gyventi yra labai sunku. Noriu ją tapyti labai tamsiomis spalvomis, juodai. Ne nuskriaustą, o pačią save iš vidaus ,,išėdusią”. Ji negali nusiraminti, siekia tikslo ir tada praranda viską, nors, iš kitos pusės, įvykdo motinos pasiųstą kerštą.
– Režisierė laukia tavo ir Asmik Grigorian susitikimo scenoje, o tu?
– Taip, atsimenu mūsų susitikimus per „Svynį Todą“, buvo iš tiesų labai smagu. Laukiu, tik, gaila, jog scenoje kartu neturėsime tiek daug laiko. Na, nebent atsiras kitokių režisūrinių sprendimų.
Taip pat nekantrauju susitikti su Laimonu Pautieniumi. Faktas, kad susigrumsiu su juo, man labai patinka. Laukiu ir noriu atkeršyti jam už „Svynio Todo“ gumbą ant kaktos, kurį, atrodo, kartais ir šiandien jaučiu (juokiasi). Tada kaip Valkata buvau gerokai apstumdyta, taigi dabar džiaugsiuos galėsianti jam parodyti savo dantis. Ir apskritai, laukiu visos kompanijos, visų solistų, juk mes – kaip vienas kumštis.
– Ką tau reiškia vėl dirbti su „Vilnius City Opera“ ir būtent naujame pastatyme?
– Labai daug. Jau vien darbas su Dalia, Rinkevičiumi yra puikus – mes kalbame viena kalba. Kitas dalykas – dirbti pastatyme, tai yra, nuo pat pradžių. Tai reiškia, jog vaidmenį šiame spektaklyje sukurti tik tu, tu nutapysi tą paveikslą. Tai yra labai įdomu – mėnesį ar daugiau gyventi rolėje, dainuoti nuo ryto iki vakaro.
– Nemažai keliauji, ar yra tekę visai nerasti bendros kalbos su naujais kolegomis?
– Kol kas drąsiai galiu teigti, jog dar nebuvo tokių statytojų, kurių darbas man būtų visiškai nepriimtinas, kuriam aš priešinčiausi. Visi darbai buvo labai įdomūs ir netikėti. Žinoma, buvo ir tokių atvejų: su Latvijos opera atvykus į Kiniją, po skrydžio praėjus 4 dienoms jau reikėjo dainuoti su orkestru, kuomet laikrodis Lietuvos laiku rodė 5 valandas ryto... Tada žemąsias natas galėjau padainuoti taip, jog net bosams būtų iš ko pasimokyti (juokiasi). Bet tokie dalykai tik priverčia nedejuoti ir suiimti save į rankas.
– Ar kada nors yra tekę perlipti save tam, kad padarytum tai, ko prašo režisierius?
– Žinok, ne. Netgi palinkėčiau sau, kad taip nutiktų (šypsosi). Žinoma iki visiškų kraštutinumų neičiau, pati puikiai žinau, jog, tarkime, nuoga dainuoti negalėčiau. Turiu savo ribas. Apskritai, šiandien yra tokių šiuolaikinių pastatymų, kuriuose tiek daug žiaurumo, agresijos, jog net, kaip kolegė Aušrinė Stundytė pasakojo, grįžęs namo solistas skaito pasakas, kad nustumtų tas niūrias mintis... Man iš tiesų gal net įdomiau būtų kada nors susėsti su vienu iš tokių ekscentriškų režisierių ir pakalbėti, kodėl jam reikalinga tokia ribinė išraiška?
– Kaip su laiku kinta tavo pačios požiūris į operos solisto darbą?
– Išmokau vieno paprasto dalyko. Visi esame žmonės ir visiems visko atsitinka. Kažkas nepadainuoja, suklysta – žmogiška. Vertinti kitus yra natūralu, bet išmokau laikyti liežuvį už dantų, juk, kaip sako, ne šventieji puodus lipdo. Stengiuosi ir palaikau kiekvieną. Sudirbti į miltus ir pasakyti, kad iš žmogaus nieko nebus – lengva. Parodyti, ką gali – sunku. Juk kritika, piktos ir geros akys yra viename. Solisto profesijoje viskas yra „kaip ant delno”. Čia ir linčas, ir apdovanojimai yra visiškai šalia. Ir viskas gali pasikeisti per vieną dieną taip, jog norėsi keisti specialybę. Profesionaliai dainuoju virš 10 metų. Nenorėčiau nieko keisti. Būna periodų, kuomet kasdien keliesi 07:30 ir dirbi iki 21:30. Tuomet neturi jokio asmeninio gyvenimo, aplanko įvairios mintys. Ir į pagalvę paverki, sakydamas, kad esi pats nelaimingiausias. Bet, žiūrėk, užlipi į sceną ir viskas. Atsiprašinėji Dievo už vakar pasakytus žodžius. Be to, labai svarbu išmokti atsakomybės scenoje už save ir už kitus.
– Ko labiausiai pasiilgsti būdama soliste?
– Žinau, ko pasiilgsiu šį kartą: šnekėti. Šeši spektakliai bene kasdien – didelis išbandymas. Yra tekę dainuoti „Aidos“ spektaklyje Vokietijoje panašų kiekį. Tuomet susirgo solistė ir staigiai buvau iškviesta aš, o dainuoti reikėjo su solistais iš garsiausių operos teatrų. Darbo tempas buvo žvėriškas. Atsakomybė – didžiulė. Tuomet aš tiesiog ateidavau į repeticiją, padainuodavau, palinksėdavau galva ir išeidavau. Jokių telefono, „Skype” pokalbių… Net vienas kolega buvo įsižeidęs. Paskambina „Skype’u”, o aš sėdžiu priešais kompiuterio kamerą apsivyniojus gerklę kompresu ir nekalbu, rodau ženklais, kad negaliu. Jis supyko, tai ko nekalbi?! Ir taip toliau (šypsosi). Tad gerai, kad susitikome pakalbėti dabar, nes jau nuo lapkričio manęs šiaip prie kavutės plepančios nepamatysit.
Šiaip nepagalvokit: aš gyvenu normalų gyvenimą, kaip ir visi. Nesu paranojikė ir darau viską, kaip ir visi. Tiesiog kartais matai, kad ateina laikotarpis, kuomet krūvis bus didžiulis. Supranti, kad stygos dirba nuolat, o jos – mano duona ir tikrai nėra geležinės. Todėl, dėl atsakomybės darbui turi kažkokį laiką paaukoti. Po Azučenos jau laukia suplanuoti kiti pasirodymai. Panašu, kad atsikalbėsiu tik po Naujųjų metų (šypsosi).Daugiau naujienų – „Facebooke“!
