Nepriklausomybės fikcija

Kai seku įvykius Donbase, atmintyje dažnai iškyla pokalbiai Kijeve 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje. Tada Ukraina paskelbė nepriklausomybę, ir aš, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, gavau komandiruotę į tos šalies sostinę. Kaskart prisimenu, kaip tomis dienomis kažkuris iš ukrainiečių pasakė: „Jūs jau išsiveržėte iš Rusijos, o mums tas pavyks tik praliejus daug kraujo.“ Tie pranašiški žodžiai dabar kraupiai pildosi. Savo užrašuose radau pastabų, kurios irgi susišaukia su šiomis dienomis. Nutariau jas paskelbti. Gal ir per anksti. Bet nesu valstybės archyvas, kad įslaptinčiau pokalbius, vykusius prieš ketvirtį amžiaus.

Kai po 1991-ųjų rugpjūčio pučo nuo Rusijos atskilo imperijos pakraščiai ir ji, tada dar besivadinanti SSRS, prarado įtaką Vidurio Europoje, atrodė, kad ši šalis, vėl grįžtanti prie tradicinio savo pavadinimo, bent jau XX a. pabaigoje turi šansų virsti normalia valstybe. Tokia, kuri rūpinasi savo piliečiais, užuot svajojusi vėl tapti imperija. Deja, tai buvo tik iliuzijos. Bet anuomet taip karštai tikėjome, kad visur įsivyraus demokratija! Nors ženklų, leidžiančių suprasti, kad Rusija nesikeičia, būta jau ir tada. Pamenu Baltarusijos, Latvijos, Lietuvos ir Ukrainos parlamentarų susitikimą Minske 1990-ųjų lapkritį. Užrašų knygelėje pasižymėjau: „Ukrainos delegacija būtų neatvažiavusi, bet dieną prieš tai Jelcinas pareikalavo atiduoti rusams Krymą ir dar šį bei tą.“ Jau tada turėjome suvokti, kad anksčiau ar vėliau Rusija palaidos bet kokias „perestroikas“.

Nuo to pokalbio Minske 1990-ųjų lapkritį iki mano kelionės į Kijevą 1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje praslinko beveik metai. Gal Rusijos požiūris į kaimynus per tą laiką pasikeitė? Štai ką užsirašiau paskutinėmis 1991-ųjų rugpjūčio dienomis:

„1991-08-30, antradienis. Kijevas.

Sutiko oro uoste. Po to – žmogaus teisių komisija pas Aleksandrą Jemecą. Ten ir Demokratinio atgimimo partijos būstinė. Sprendžiant iš veidų, liberalai. Trumpai, gal 20 min., pakalbėjom. Po to jie nuėjo į Rados posėdį. Ukrainiečiai Rusiją mato kaip imperijos teisių perėmėją. [...] Imperinės jėgos turi iliuzijų, kad Lietuva grįš į SSRS.

1991-08-31, trečiadienis. Kijevas.

9.15 užvažiavo Ivanas Dračas, nuvežė į Politechnikos institutą, kur vyko Rucho konferencija. Pasakiau kalbą apie Lietuvos patirtį, įtvirtinant nepriklausomybę (svarbiausia – privatizavimas ir kiti įstatymai). Kalbėjau su Lukjanenka, paskui ilgai su Porovskiu, kuris sakė, kad ta Demokratinio atgimimo partija ružava, o šalies nepriklausomybė – greičiau fikcija, sukurpta partokratų. Rusija grasina atplėšti Donbasą ir Odesą, jei Ukraina norės tikros nepriklausomybės.

12.50 atvažiavo Larisa Skoryk, apgailestaudama pasakė: tik penki Rados deputatai suprato, ką reiškia ta popierinė nepriklausomybė, ir ja nesidžiaugė. Bet išvakarėse Rados prezidiumas uždraudė kompartiją. [...] Lenino paminklas prie oro uosto aptvertas tvora. [...]“

Žalieji ar raudonieji žmogėnai

Gal prisimenate pasakojimus apie paskutinius Abiejų Tautų Respublikos gyvavimo dešimtmečius? Ištisą amžių ją silpnino Rusija, norėdama parodyti, kad tokia į chaosą nugrimzdusi valstybė neturi teisės egzistuoti. Dabar jau žinome, kiek pinigų buvo mesta papirkinėti didikams ir įdiegti Rusijai naudingą požiūrį. Užteko, kad vieno seimelio pasiuntinys nepritartų, ir Seimas neskyrė lėšų valstybės gynybai. Atseit su kuo gi kariausime?! Neblogai veikė „minkštoji galia“! O vos tik Abiejų Tautų Respublika XVIII a. pabaigoje pradėjo tvarkytis, Rusija, pasitelkusi kitas dideles kaimynes, skubiai ištrynė ją iš žemėlapio.

Didžioji Britanija, Ispanija, Olandija stengėsi užkariauti užjūrio šalis, o Rusija, neturinti laivyno, plėtėsi, pavergdama prie jos sienų gyvenančias tautas ir tauteles. Sustiprėjusi pradėjo gvieštis į greta esančias valstybes. Vakarų Europos šalys jau seniai atsisakė kolonijų, bet Rusijos politika nedaug pasikeitė nuo Ivano Rūsčiojo (vos neparašiau Jono Žiauriojo, kaip buvo priimta prieš karą) laikų. Užtat laikai pasikeitė. Valstybės galia jau nebe taip smarkiai priklauso nuo teritorijos dydžio. Dabar svarbiau, ką šalis suteikė arba yra pajėgi suteikti kitiems. Didžioji Britanija davė demokratiją Indijos subkontinentui, Ispanija – kalbą ir kultūrą Pietų Amerikai. O ką savo kolonizuotoms valstybėms davė Rusija? Antai vos pasidalijusi Abiejų Tautų Respubliką, iškart uždarė Vilniaus universitetą…

1991-ųjų rugpjūčio pabaigoje paskelbusi nepriklausomybę, Rusija kaip įmanydama stengėsi neleisti Ukrainai išsivaduoti iš vasalinio pavaldumo. Palaikė korumpuotą valdžią, kalte kalė visiems į galvas, esą Kijevas be Maskvos paramos negali būti savarankiškas, visais būdais silpnino kaimyninės šalies ginkluotąsias pajėgas (net Ukrainos gynybos ministras buvo Rusijos pilietis!). Tokia politika vykdyta du dešimtmečius, kol atėjo toks laikas, kai jau galima be šūvio atplėšti Krymą. Polittechnologai nenumatė tik vieno dalyko – kad išaugs nauja ukrainiečių karta, kuri norės gyventi kitaip.

XVIII a. maskuojamųjų uniformų nebūta. Jos buvo ryškios, kad visi atskirtų, kur kokios valstybės kareiviai. Dabar užsimaskuojama nuo kojų iki galvos, veidus slepia kaukės, uniformos be skiriamųjų ženklų… Net atsirado terminas „hibridinis karas“. Vienas ukrainiečių politikas neseniai sakė, kad tokiame kare nebereikia kautis su priešo kareiviais. Užtenka nužudyti keletą saviškių ir pareikšti per televiziją, kad jie – priešų aukos. Gal karas dar ir todėl hibridinis, kad išmaniau meluojama? Tiesa, melo nevengta niekada. Tik dabar tas melas įtaigesnis, profesionalesnis, nes jį skleidžia viešųjų ryšių mokslus krimtę specialistai. O informacija, pramaišiui su dezinformacija, žmones pasiekia gerokai greičiau. Kuo įžūliau meluojama, tuo melas įtaigesnis. Pavyzdžiui, visas pasaulis žinojo, kad Kryme siautėjantys „žalieji žmogėnai“ yra Rusijos desantininkai, bet kol pusiasalis nebuvo atplėštas, Maskva atkakliai tą neigė (bepigu tą daryti, kai visa žiniasklaida valdžios rankose!). Užtat atplėšusi išdidžiai tą faktą patvirtino. Dabar neigia, kad į Donbasą vyksta kariauti tūkstančiai jos samdinių, kad į kaimyninę šalį permetama sunkioji technika, siunčiama reguliarioji kariuomenė. Ką dar neigs?

Didelių valstybių geopolitiniai tikslai paprastai nesikeičia. Rusija, prieš porą amžių atėmusi Krymą iš Turkijos, vėliau praradusi, dabar nė kiek neabejoja, kad jis amžiams priklauso jai. Kaip ir visa Ukraina, atitekusi caro imperijai per Abiejų Tautų Respublikos dalybas. Buvo tokie laikai, kai didelių valstybių vadovai, susėdę už stalo, perbraižydavo žemėlapyje kitų šalių ribas. Bet žmonės jau nebenori būti pasyvios tokių perbraižymų aukos – tą patvirtina ir faktas, kad Rusija, kuri tikėjosi lengvo ekspansinio pasivaikščiojimo, klimpsta Rytų Ukrainoje vis giliau, nesvarbu, kokios spalvos būtų jos iki dantų apginkluoti „taikdariai“ – žali, o gal raudoni…

Tarp kitko, šiomis dienomis Kremliaus politikai pasiūlė Lenkijai ir, atrodo, Vengrijai, itin „originalų“ problemos sprendimo būdą – pasidalyti Ukrainą… Atsimenate, kaip lengvai Prūsija ir Austrija-Vengrija kadaise sutiko priglobti mus? Bet XXI a., išskyrus Rusiją, daugiau norinčių, kad Ukraina būtų suplėšyta į gabalus, neatsirado. Maskva vis užsimena, kad jai „teisėtai“ priklauso ir Baltijos valstybės, nes kadaise visos trys irgi buvo imperijos žemėlapyje. Be to, rusai demonstruoja raumenis – pabrėžia esantys galingesni. Tačiau žmonija tam ir sugalvojo tarptautinę teisę, kad stipresni neskriaustų silpnesnių.

Baltijos kelio pamokos

Skaitau spaudą, naršau, kaip dabar sakoma, internete, žiūriu televiziją… Susidariau įspūdį, kad Lietuvoje mažai kas supranta, dėl ko žmonės kovojo Maidane. Pamenu tiesioginę transliaciją tą naktį, kai snaiperiai žudė beginklius, bet viskam pasiryžusius žmones, kai protestuotojai, nuo kulkų prisidengdami faneriniais skydais, gelbėjo sužeistus draugus. Baisu sėdėti prie televizoriaus, viską matyti ir žinoti, kad niekuo negali padėti. Belieka tik intensyviai galvoti apie ukrainiečių pasirinkimą.
Žinoma, žmonės rinkosi europinį kelią. Žinoma, jie norėjo nuversti iždą išgrobsčiusį prezidentą. Bet argi dėl to verta paaukoti gyvybę?

Maidano dienomis ir naktimis Ukrainos TV kanalai dažnai rodė, kas dėjosi Lietuvoje 1991-ųjų Sausį, pabrėždami lietuvių ryžtą žūti už laisvę. Kas yra bendro tarp šių įvykių, kuriuos skiria beveik ketvirtis amžiaus?

Sociologinės apklausos, darytos 1990-ųjų pabaigoje, rodė, kad dauguma Lietuvos gyventojų yra nepatenkinti Aukščiausiosios Tarybos vykdoma politika, juos užgriuvo nepritekliai, todėl norėtų kokio nors kompromiso santykiuose su Maskva. Bet sociologai paprastai pateikia labai jau tiesmukus klausimus. Tada turbūt irgi nebuvo teiraujamasi, ką lietuviai mano apie laisvę ir nepriklausomybę. Pamatę apklausų duomenis, Kremliaus strategai, matyt, nutarė, kad jei panaudos jėgą, visi Lietuvoje tik apsidžiaugs. Tačiau žmonės gyvu skydu apsupo televiziją ir parlamentą. Jie atėjo ginti ne valdžios, o valstybės. Lietuvoje tai įvyko 1991-aisiais. Maidane ukrainiečiai paklojo galvas irgi ne už tai, kad vietoj vagies prezidento juos valdytų opozicija, kurioje taip pat netrūksta savanaudžių. Jie norėjo gyventi laisvoje, nepriklausomoje valstybėje, kuri kokybiškai skirtųsi nuo satelitinės ir kur žmonės iš tikrųjų jaustųsi žmonėmis.

Kas yra bendra tarp Maidano ir Baltijos kelio? Kodėl iki šiol su virpuliu prisimename 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją? Tas kelias valandas buvome tarsi ištraukti iš sovietinės realybės ir patekome į kitokį pasaulį. Tai buvo solidarumo ir laisvės pasaulis, sukurtas tų, kurie stojo į gyvąją grandinę ir susiėmė už rankų, nepaisydami nei pasaulėžiūrinių, nei amžiaus skirtumų, turtinės nelygybės. Ir kiekvienas jautė, kad būtent nuo jo apsisprendimo priklauso didysis tautos šuolis į nepriklausomybę. Tas solidarumas, ta laisvė – tikėjome – tuoj tuoj įsiviešpataus Lietuvoje. Tada atrodė, kad visi Lietuvos žmonės lengvai peršoks iš senos santvarkos į naują solidarų pasaulį. Jame nebus tautinės nelygybės, kitaminčių persekiojimo, nebus jokios priespaudos, prievartos, diktato, melo, korupcijos, nepotizmo… To vildamiesi žmonės per 1990-ųjų rinkimus balsavo už Sąjūdį. Gal todėl Aukščiausioji Taryba, paskelbusi, kad atkuria nepriklausomą valstybę, daugiausia rūpinosi juridiniais to atkūrimo aspektais, tikėdamasi, kad okupacines dvasios užkardas tauta įveiks savarankiškai. O gal ir pati AT nebuvo pasirengusi tokiam šuoliui? Dar svarbiau, ar buvo jam pasirengę žmonės, ilgus dešimtmečius prievarta pratinti prie visai kitokio gyvenimo? Matyt, ne, nes pirmai progai pasitaikius, jie išrinko tuos, kurie pasisakė prieš permainas. Lietuva vėl grįžo prie galios santykių. Ar dar prisimenate, kaip buvo konstruojama valdžios piramidė? Anksčiau naiviai manėme, kad galios santykiai klesti tik kompartijos kontroliuojamose valstybinėse įstaigose, bet dabar jie, kaip ir nesiskaitymas su kito nuomone, valdžios demonstravimas, persimetė ir į privačią sferą. Tai nebuvo primesta jėga, visuomenė pati šiuos įpročius atsinešė.

Nepriklausomoje valstybėje gyvename jau ilgiau negu tarpukariu. Ekonomikoje, buityje įvyko neįsivaizduojami pokyčiai. Bet ar labai pasikeitė mūsų tarpusavio santykiai? Ar tikrai vieni nesigriebia prievartos prieš kitus, ar nebijoma atvirai reikšti savo nuomonės, ar vengiama sakyti netiesą, kyšininkauti, proteguoti gimines ir bičiulius? Autocenzūros, atrodo, irgi neįstengėme atsikratyti… Todėl ir masinės emigracijos priežastys, ko gero, nėra vien ekonominės. Žmonėms tiesiog nusibodo laukti tokios socialinės tvarkos, kai atsižvelgiama į kiekvieno nuomonę, kai pavaldinį gerbia net jo viršininkas, kai nemeluojama, nesityčiojama ir nereikalaujama kyšių. Daugelis pavargo laukti valstybės, kurią valdo ne bičiuliai ir „švogeriai“, šalies, kur žmogus žmogui nėra vilkas. Žmonės nusivylė, laukdami, kol išsipildys Baltijos kelio stebuklas.

Ukrainiečiai Maidane skausmingai suprato ne tik tai, kad Ukraina turi keistis, bet ir tai, kad ji yra jų šalis – jų, o ne politikų, ne pozicijos ar opozicijos… Ar lietuviai suvokia, kad Lietuva yra jų, o ne Prezidentės(o), Premjero(ės) ar Seimo pirmininkės(o)?

***

Ketvirtis šimtmečio prabėgo nuo Baltijos kelio. Jo paminėjimas kasmet virsta vis oficialesniu, šaltesniu renginiu. Tačiau mūsų valioje atgaivinti įkvepiančią solidarumo dvasią.

O kaip po dvidešimt penkerių metų bus minima Maidano sukaktis? Tikiuosi, jos paminėjimas irgi taps oficialiu Ukrainos renginiu. Tokios Ukrainos, kuri, įveikusi sunkų ir, deja, kruviną kelią į nepriklausomybę, įgyvendins Maidano viltis.

Tai kas vis dėlto yra bendra tarp Baltijos kelio ir Maidano? Sunku lyginti žmonių, kurie stovėjo susikibę už rankų, taikią akciją su kruvinais susirėmimais Kijeve, pareikalavusiais dešimčių aukų. Tačiau bendra yra viena: susivienijusių žmonių valia keičia istoriją.

Daugiau naujienų – „Facebooke“!