Penkiasdešimt metų prie vieno orkestro vyriausiojo dirigento pulto – retas atvejis Europos muzikos atlikimo istorijoje. Nuo tada, kai dirigavimas tapo profesija, žinomi tik trys dirigentai, penkis dešimtmečius vadovavę savo kolektyvams: šveicaras Ernestas Ansermet, vadovavęs Romanų Šveicarijos simfoniniam orkestrui (1918–1968), Jevgenijus Mravinskis, Sankt Peterburgo (Leningrado) filharmonijos valstybinio simfoninio orkestro vadovas (1938–1988), ir Juozas Domarkas, nuo 1964 m. vadovaująs paties suformuotam Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui.
Prityręs ir įtakingas Lietuvos dirigavimo pedagogas, raiškią interpretacinę manierą išsiugdęs Maestro mūsų muzikinėse platumose – tarsi konstanta, į kurią neįmanoma neatsižvelgti rikiuojant Lietuvos dirigentų kartas ir matuojant simfoninės muzikos atlikimo lygį.
„J. Domarko vadovavimo orkestrui 50-metis – tai unikali sukaktis, ypatingas puslapis Lietuvos muzikos istorijoje, todėl ir šio sezono Filharmonijos viršūnės pavaldžios maestro batutai“, – pristatydama Lietuvos nacionalinės filharmonijos 74-ąjį koncertų sezoną akcentavo generalinė direktorė Rūta Prusevičienė. Šį sezoną maestro ir jo vadovaujamas orkestras publikai rengia ne vieną įdomią programą, o sezono pradžiai pasirinko kūrinius iš aukso fondo.
Šventinį vakarą skambės Mūzos Rubackytės ir LNSO atliekamas Ludwigo van Beethoveno Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 5, vadinamas „Imperatoriškuoju“. „Esu laiminga, kad galiu pagerbti maestro J. Domarką Beethoveno „Imperatoriškuoju“ koncertu – tik imperatoriškas dirigentas gali diriguoti tokį koncertą!“, – sveikindama maestro džiaugiasi M. Rubackytė.
Antroje koncerto dalyje bus atliktas LNSO istorijai reikšmingas Igorio Stravinskio šedevras – siuita „Šventasis pavasaris“. Pirmą kartą orkestras šį kūrinį atliko 1970 m. sezono atidarymo proga. Tuomet J. Domarkas šio sudėtingo kūrinio ėmėsi vos po šešerių metų darbo su naujai formuojamu orkestru. Pasak kritikų ir muzikantų, rezultatas buvo stebinantis. Muzikologas Antanas Venckus ta proga rašė: „Šis kūrinys priklauso prie sudėtingiausių ir kebliausių orkestro repertuaro pavyzdžių, ir tas orkestras, kuris sėkmingai su juo susidoroja, gali būti priskirtas prie pajėgiausiųjų.“ O „Šventojo pavasario“ įtraukimas į šio vakaro programą liudija tiek Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, tiek jo vadovo brandžią galią ir platų polėkį.
