Ligšiolinė jo karjera – išsipildžiusi svajonė, kurią Th. Melle puoselėjo maždaug nuo dvylikos. Tačiau pripažinimas savaime nesuteikia beribių laisvių ir garantijų. Th. Melle prisipažįsta, kad plušėti tenka daug, o darbo diena gali priminti ir į viršvalandžius nespjaunančio biurokrato.

Vilniuje Goethe's instituto kvietimu lankęsis Vokietijos rašytojas Th. Melle šiemet pretenduoja gauti geriausio vokiškai parašyto romano įvertinimą pasaulyje svarbiausia tituluojamoje Frankfurto knygų mugėje. Vokiškai kalbančiai auditorijai jis ketvirtadienio vakarą Vokietijos ambasadoje pristatė literatūros kritikų išaukštintą savo romaną „3000 eurų“ („3000 Euro“).

Apie ką ši knyga? Apie du socialinėse paraštėse gyvenančius herojus – Denise ir Antoną. Jauna vieniša mama Denise prakaituoja ne tik nuo varginančio darbo prekybos centro kasoje. Karštis ją nupliko ir nuo šios minties: klientai gali atpažinti, kad ji vaidina pornografiniuose filmuose. Tačiau tų 3 tūkst. eurų jai tikrai labai reikia. Dar labiau jų reikia teismo dėl skolų smaugiamam, valkata bevirstančiam buvusiam teisės studentui Antonui. Ši meilės ir vargo istorija suvirpino vokiečių literatūros kritikų širdis ir autorių pakylėjo tarp šešių šių metų geriausiųjų. Ar 39-erių šiuolaikinis Berlyne kuriantis autorius Th. Melle bus įvertintas 25 tūkst. eurų premija, ar turės tenkintis romanui artimu 2,5 tūkst. eurų paguodos prizu, paaiškės jau spalio 6 d. Frankfurto knygų mugėje.

Prieš lemtingą dieną Th. Melle gyvena ant lagaminų – jo darbotvarkėje daug susitikimų su skaitytojais. Vienas iš jų įvyko ir Vilniuje. Renginio dalyvių ir DELFI klausimai rašytojui sukosi apie romaną, rašytojo profesiją, kūrybinę virtuvę, jos kančias ir darbo įvertinimą.

– „Nors viskas tik blogyn, bet gali būti dar blogiau“ – ši citata iš Jūsų knygos man ypatingai įsiminė. Tai jūsų antrasis romanas, trečioji išleista knyga. Kritikai pastebi, kad visose savo knygose aprašote socialinės rizikos grupėms priskiriamus žmones. Kodėl ši tema Jus taip domina?

– Nemąstau kaip žurnalistas, kuris seka, kas gi pasaulyje dabar yra ypatingai aktualu. Tiesiog man įdomesni yra žmonės, kurie atsiduria ant ribos. Manau, kad per jų problemas ir išgyvenimus galima apskritai geriau atskleisti, kokia yra pati visuomenė. Aš esu rašytojas, man svarbiausia yra gera istorija.

– Knyga gimsta ne per valandą ar dieną. Ar Jūsų neišsekina romano apie visuomenės skaudulius, nuolatines nesėkmes rašymas?

– Hm... Įmanoma su tuo gyventi... Bent jau man tai pavyksta visą savo gyvenimą. Rašymas irgi visų pirma yra nesėkmių procesas. Dažnai daug kas nepavyksta, būna, kad atsiveria tuštuma. O pati tema manęs taip neišsunkė, nes savo personažus aš mėgtu, netgi, patetiškai galima sakyti, myliu. Taigi patyriau ne kažkokį didžiulį skausmą, o tiesiog ėjau su jais kartu, pasakojau jų istoriją. Nepaisant skaudžios temos, man tai buvo malonumas. Skaitytojo ir rašytojo patirtys čia skiriasi. Rašydamas matai daugiau aplinkui save ir savo personažus, skaitydamas gauni didesnį koncentratą. Žinoma, kartais ir aš dėl temos jaučiuosi prislėgtas, tačiau rašymas visgi suteikia kur kas daugiau malonumo, o ne kančių.

– Kaip manote, ar Jūsų knygą perskaitys tokie žmonės, apie kuriuos rašote?

– Vargiai... Tačiau labai to norėčiau. Manau, kad būtų prasminga, jei jie perskaitytų apie panašaus likimo žmones. Apskritai, nesu numatęs, kokia yra mano auditorija. Kai pagalvoju, gal nuo 12 metų... Nors kalbama apie pornografiją, tačiau tvirkinančio turinio knygoje nėra, tai labiau aprašymas situacijos, į kurią yra patekusi Denise, kaip tai ją veikia. Ko gero norėčiau, kad knygą skaitytų ne vien tik kultūra ir šiomis temomis besidomintys žmonės, bet kad ji užkabintų ir kelis tuos, kurių anksčiau tokia literatūra nedomino.

– Kaip Jūs pažinote savo personažus prieš juos aprašant? Gal teko paragauti gatvės gyvenimo ar pan?

– Norint aprašyti pornografiniuose filmuose vaidinančią Denise man tikrai nereikėjo pačiam vaidinti pornofilmuose. Tačiau aš stengiausi susipažinti su herojų tikrove. Pasikvietęs kavos vieną kasininkę iškvočiau apie jos darbą. Konsultavausi su teisininkais dėl skolų ir jų išieškojimo procesų. Žinoma, kažkiek knygoje yra ir autobiografinių detalių. Tačiau tikrai nereiškia, kad aš ar mano kuris nors konkretus pažįstamas yra Antonas. Jame yra kažkiek manęs, mano aplinkos. Tačiau Denise taip pat turi mano savybių. Vien jau aprašytas jos prakaitavimas – čia mes tikrai panašūs. 

– Kokią svarbą Jūsų knygose turi dokumentiškai užfiksuotas laikas ir vieta? Pirmame jūsų romane „Sickster“ minimas Berlynas, Bona – miestai, kuriuose gyvenote. „3000 eurų“ tik iš kelių vos pastebimų detalių galima numanyti, kad veiksmas vyksta Berlyne: minima gatvė Kurfürstendamm, pasigirsta berlynietiškas dialektas. Laiką apytiksliai galima suvokti, kai paminimos žinomų žmonių pavardės – Michaelas Douglasas, Haraldas Schmidtas.

– Iš tiesų „3000 eurų“ stengiausi, kaip įmanoma, vengti konkrečių užuominų apie Berlyną ir laikmetį. Po savo pirmojo romano „Sickster“, kuris buvo akivaizdžiai istorija apie gyvenimą sostinėje, su konkrečiais gatvių, klubų pavadinimais, antrame norėjau sukurti istoriją, kuri būtų abstrakti, tinkama bet kuriam Vokietijos ar net pasaulio didmiesčiui. Berlyno dialektas pasigirsta, tačiau jis tarsi galėtų priminti ir Kelno. Kurfürstendammo paminėjimas yra netgi, sakyčiau, šiokia tokia maža klaida, nes buvau iškėlęs sau griežtą tikslą ištrinti visas užuominas apie Berlyną.

– Jeigu norėjote užfiksuoti ir kuo mažiau laiko, ar ne per pavojinga pavadinti romaną „3000 eurų“? Yra manančių, kad nežinia, kiek dar euras apskritai gyvuos. Arba, pavyzdžiui, Lietuvoje eurą turėsime kitąmet, jei knyga būtų pavadinta litais gal ji netektų savo aktualumo netrukus. Ar visa tai yra nesąmonė ir romanas taip pat sėkmingai galėtų vadintis „3000 pesų“?

– Yra tame tiesos. Pavyzdžiui, garsusis prancūzų rašytojo Frédérico Beigbeder romanas apie reklamos verslą, nepamenu, kiek frankų buvo jo pavadinimas, tačiau knygą teko pervadinti į „14,99 eurai“. Tačiau savo atveju aš dar šiek tiek pasitikiu Europa. Greičiau jau pranyks mano knyga, o ne euras. Nematau ypatingai didelio pavojaus. Apskritai, esu patenkintas knygos pavadinimu, dėl kurio teko kelias savaites pakovoti. Man bandė įteigti, kad reikia kažko poetiškesnio, iš serijos „Dangus po kojomis“, bet aš nepasidaviau ir atsilaikiau.

– Nors Jūs pats kuklinatės ir sakote, kad pagrindinio piniginio prizo Frankfurto knygų mugėje geriausio vokiečių kalba parašyto romano rinkimuose negausite, O BET TAČIAU JEIGU? Ką Jums reiškia 25 tūkst. eurų prizas? O 2,5 tūkst. eurų jau, galima sakyti, guli jūsų kišenėje.

– Manau, kad taip nenutiks, todėl tai tikrai nėra svarbu. Tačiau, pasvarsčius apskritai, būtų puiku gauti 25 tūkst. eurų. Galėčiau du metus gyventi ir toliau rašyti. Grąžinčiau skolas, nes keletą ir aš turiu. Kažko ypatingo nedaryčiau – gyvenčiau, mokėčiau vis brangstančią nuomą, atostogaučiau, bet tikrai ne kažkaip ypatingai. Tiesiog tai būtų puikus indėlis į naują knygą. O minėti 2,5 tūkst. eurų jau beveik investuoti. Prieš vykstant į susitikimus reikėjo įsigyti naują švarką, marškinių. Nors aš dar neturiu tų 2,5 tūkst. savo kišenėje, bet turiu tėviškai mane globojantį draugą, kuris jau suorganizavo man apsipirkimą.

– Ar jau atšventėte patį faktą, kad esate nominuotas tarp šešių geriausių autorių?

– Norėjau, bet nelabai pavyko. Dieną prieš įvyko mano knygos premjera, tad jau buvo pašvęsta. Kitas dalykas – sužinojęs dar negalėjau niekam to pasakyti. Tik keliems artimiausiems draugams prisipažinau bare. Paskui sekė svarbios išvykos, tad atšvęsti dar tikrai reikės po kelionių.

– Romanų rašymas – tik dalis Jūsų veiklos. Esate taip pat teatro pjesių autorius, vertėjas. Kuris užsiėmimas Jums labiausiai prie širdies?

– Romanai. Proza man teikia daugiausiai džiaugsmo. Vertimas irgi turi savo žavesio, nes sukelia mažiau kūrybinių kančių – nereikia nuolat kurti iš nieko, prieš akis turi ne baltą, o jau prirašytą lapą. Mėgstu rašyti pjeses, bet jų kūrimas yra kitoks. Tai turi kažko labiau apčiuopiamo, nes iš karto galvoji apie aktorius, dialogus, konkrečias scenas. Tačiau malonumo centras visgi yra romanų, istorijų rašymas. 

– Kaip atrodo rašytojo darbo diena? Kokiu paros metu rašote?

– Anksčiau, kai dar jaunas buvau, rašydavau naktimis. Dabar viskas tapo šiek tiek biurokratiškiau. Dažniausiai pradedu apie 9 val. ryto. Darbo diena trunka, kartais su pietumis, kartais be jų, iki 18-19 val. Taigi, panašu į biuro, dirbančio dažnai viršvalandžius, darbo laiką.

– Kur dirbate? Namuose, ar ir, pavyzdžiui, kavinėse, tarp žmonių?

– Ne. Kavinėje man nepavyktų. Jausčiausi pats kaip herojus, kuris yra stebimas. Dirbu namuose, nors vis pagalvoju, kad būtų neblogai turėti biurą, tačiau tai reiškia papildomas išlaidas. Kol kas dirbu namuose, antrame kambaryje. Kartais vos pakilęs iš lovos bėgu užrašyti savo mintis. Tai turi savo pliusus ir minusus.

– Kaip motyvuojate save, ypač, kai nesiseka?

– Visko būna. Darau įvairiai. Kartais tiesiog imuosi kitos veiklos – pats skaitau arba apšilimui imu rašyti visai ką kito. Man motyvacija dar iš anksčiau buvo svajonės apie tokį darbą. Visada norėjau tapti rašytoju, taip gyventi. Motyvuoja puikiai ir žemiškesni dalykai – terminai, kuriuos, pavyzdžiui, nustato leidykla. 

– Esate vertėjas, savo magistro darbą rašėte apie dabar labai populiarų amerikiečių rašytoją Williamą Tannerį Vollmanną. Kokią literatūrą pats skaitote ar ji labai skiriasi nuo Jūsų kūrybos?

Thomas Melle knygos „3000 eurų“ pristatymas. Goethe's instituto nuotr.
– Taip. Labai mėgstu Ianą McEwaną, W. T. Vollmanną, ankstyvuosius romantikus, kurie mane užbūrė dar studijų metu, – Friedrichas Schlegelis, Novalis. Žinoma, jie visiškai kitokie, nei aš. Manau, kad jau esu sukūręs savo rašymo stilių, nors jis ir paslankus, kintantis. Tačiau reikia pripažinti, kad ėmiau pavyzdį ir iš kitų. W. T. Vollmannas mane išmokė iš purvo ištraukti poetinius perlus, Mcuen liaupsinu už kalbos konstrukciją, jos eleganciją. Na o virš dievų – Vladimiras Nabokovas. Jis nepakartojamas, tačiau mūsų temos ir istorijų pertekimo būdas skiriasi. Tačiau aš jį labai gerbiu ir jaučiuosi, kaip rašytojas, įsipareigojęs jam dėl gero stiliaus, todėl, taip kaip čia ambasadoje man per petį žvelgia Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas, taip namuose mane prie rašomojo stalo stebi V. Nabokovas.
Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)