Rugsėjo 26, 27 dienomis „Sirenų“ žiūrovams Ivo van Hove pristatys teatro žinovų išliaupsintą, šedevru vadinamą spektaklį „The Fountainhead“ pagal Ayn Rand to paties pavadinimo romaną.

Pasirinkęs statyti spektaklį pagal A. Rand knygą, režisierius Ivo van Hove turėjo visų pirma gauti kūrinio teises, tuo metu priklausiusias Bradui Pittui.

Spektaklis Nyderlandų spaudoje vadinamas „unikalia žiūrėjimo, klausymo ir mąstymo patirtimi“, „Haarlems Dagblad“ žurnalistė Sonja de Jong pabrėžia, kad spektaklis sugebėjo virsti tobulesniu kūriniu nei pati knyga, laikoma individualizmo himnu.

Į Lietuvą spektaklis atkeliaus po premjeros prestižiniame Avinjono teatro festivalyje. Kviečiame susipažinti su režisieriumi I. van Hove, sutikusiu atsakyti į keletą interviu klausimų ir pasidalinti savo mintimis.

 - Koks Jūsų ankstyviausias vaikystės prisiminimas?

 - Žiūriu į tapetus savo miegamajame ir regiu daugybę keistų fantazijų.

 - Ar gimtasis miestas prisidėjo prie to, koks dabar esate?

 - Taip. Užaugau mažame miestelyje su 2000 gyventojų - italų emigrantais, kurie dirbo anglių kasykloje ir ūkininkais. Buvau vaistininko sūnus ir nepriklausiau nė vienai iš tų bendruomenių. Savo paties gimtajame mieste jaučiausi lyg tremtyje. Šis jausmas pastūmėjo kurti teatrą.

 - Kokio amžiaus pirmą kartą išgirdote muziką ir kas tai buvo?

 - Namie išgirdau Jameso Lasto klasikinės muzikos adaptacijas. Nėra čia ką prisiminti.

 - Ar prisimenate momentą, kai pajutote aistrą teatrui?

 - Tai nutiko internatinėje mokykloje kai man buvo vienuolika. Trečiadienio popietėmis galėdavome rinktis tarp sporto, ekskursijos į artimiausią miestelį ir teatro būrelio, kuris kiekvienų mokslo metų pabaigoje parodydavo spektaklį. Pasirinkau teatrą ir šiame uždarame jau ir taip uždaros mokyklos pasaulyje iškart pasijutau kaip namie. Tiesiog gerai jaučiausi.

 - Ar menas kada nors jums buvo prieglobstis?

 - Menas man reikalingas tam, kad geriau suprasčiau save, kitus ir visuomenę, kurioje gyvename.

 - Ar rašote dienoraštį?

 - Nebe. Rašydavau, kai buvau studentas. Kartais galvoju, kad padariau klaidą nustojęs. Tačiau jaučiu, kad mano pastatymai teatre ir operoje tapo savotišku didesnio mąstelio dienoraščiu. Užmaskuota autobiografija.

 - Kas jus įkvepia?

 - Kai buvau paauglys, mane labai paveikė performanso menas, neapdirbtas ir tikras jo realumas. Savo darbuose visada siekiu to paties nenudailinto realumo.

 - Ar jums pakanka 24 valandų paroje? Ar norėtumėt dar dviejų papildomų?

 - Žinoma, kas gi nenorėtų. Esu darboholikas, bet mėgstu ir pasimėgauti gyvenimu su draugais. Daugiau laiko leistų tai geriau suderinti.

 - Kokia jūsų dienotvarkė? Ar ji labai pasikeitė nuo tada, kai buvote trisdešimtmetis?

 - Daugmaž tokia pati. Esu rytinis žmogus, tai reiškia, kad rytais galiu lengvai dirbti, bet tik vienas pats. Todėl vengiu ankstyvų susitikimų iki 10 valandos. Repetuoju dažniausiai nuo 11 iki 16 valandos. Po 18 val. – susitikimai neformalioje aplinkoje. Vakarienė. Stengiuosi eiti miegoti ne per vėlai, tačiau teatro režisieriui tai sudėtinga.

 - Kas jus prajuokina?

 - Laurelis ir Hardis.

 - Ar turite mokytoją, įkvepiančią asmenybę, kuri jums padarė įtaką?

 - Mano idealas buvo prancūzų teatro, operos ir kino režisierius Patrice Chereau, kuris mirė pernai sulaukęs 68 metų. Jo kūryba įkvėpė ir išmokė mane režisūros. Taip pat mane žavėjo iš jo darbų sklindanti nenuilstama energija.

 - Ar turite prietarų ar ritualų, kurių laikotės darbe?

 - Visiškai nesu prietaringas. Nematau prasmės. Mane nuolat kas nors perspėja, kad teatre negalima švilpauti ir panašiai. Mėgstu erzinti likimą. Gyvenimas per trumpas tokiems nereikšmingiems rūpesčiams, kurie gali persekioti žmogų iki mirties.

 - Kas šiuolaikinėje kultūroje jus erzina?

 - Visiškai niekas. Gyvenu dabartimi ir mėgstu pokyčius.

 - Rekomenduokite knygą ar eilėraštį, kuris pakeitė jūsų požiūrį į gyvenimą.

 - Niekada nesupratau eilėraščių, o romanų nelabai skaitau. Bet labiausiai mane sukrėtusi knyga buvo Ayn Rand „The Fountainhead”. Ji labai tiesmukai ir ekstremaliai kalba apie žmones, kurie dirba iš aistros, ir tuos, kurie tik nori užsitikrinti gerą padėtį visuomenėje. Būtina, tačiau kontraversiška knyga.

 - Kur jaučiatės kaip namie?

 - Namuose, kad ir kur jie būtų.

 - Belgijoje aštuoniasdešimtaisiais buvo stipri pankų subkultūra. Kokią įtaką tai padarė jūsų kūrybai ir asmenybei?

 - Pats nebuvau pankas, tačiau mane, jauną vaikiną, labai traukė ir kartu gąsdino aktyvi Antverpeno pankų scena. Pankiškas požiūris, kad kurdamas meną gali ir net turi būti griaunantis ir ardantis, padarė didelę įtaką mano darbui.

 - Ką patartumėte jauniems menininkams?

 - Just do it. (tiesiog darykite tai - liet.)

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją