– Visų pirma – sveikinimai! Kaip gyvena jaunieji tėvai?
– Valio! Visko daug ir viskas gerai. Viskas praėjo sklandžiai, - mes labai džiaugiamės.
Dabar patiriu daug įdomių, net nepaaiškinamų emocijų. Tai - visiškai nenusakoma, gal vėliau bus aiškiau. Atrodo, kad viską teoriškai žinai, matai procesą, bet kai pirmą kartą paėmiau Rachelę ant savo rankų, - tai yra tikras stebuklas... Tam niekada nepasiruoši. Bet džiugu, kad tuo pačiu viskas klostosi labai ramiai.
– Galbūt ne veltui pirmasis spektaklis – jaunesnei auditorijai?
– Skambėtų kiek juokingai, jei sakytume, kad po vaiko gimimo pirmas sukurtas vaidmuo buvo Raganos - Vampyro. Be to, „Jonas ir Greta“ bus spektaklis jaunimui. Ne kūdikiams, net ne vaikams.
Bet yra kas pasikeitė mano mąstyme, ką jau dabar jaučiu artėjant pirmam pastatymui. Atsiradus didžiulei atsakomybei ir džiaugsmui, atsirado ir akstinas viską, ką gyvenime darai, daryti dar geriau, - kartelę iškelti dar aukščiau. Darbe norisi viską daryti kuo profesionaliau. Tai – puikus impulsas eiti pirmyn.
– Kaip prabėgo vasara? Ar daug laiko skyrei vaiko laukimui, ar atvirkščiai – dirbai?
– Buvo daug koncertų, gastrolės. Negalėjau visą laiką būti su žmona. Bet ji puikiai laikėsi ir visą laiką jautėsi gerai. Diana – tikra šaunuolė. Iki pat vaiko gimimo ji puikiausiai tvarkėsi su kasdiene buitim ir dar daugiau.
Per tą laiką buvau išvykęs į Sankt Peterburgą, kur vyko „Eugenijaus Onegino“ pastatymas, režisierius - Vilniuje dirbęs Vasilijus Barchatovas. Šiame pastatyme dirbome kartu su Asmik Grigorian. Nos tai buvo perstatymas LNOBT vykusio spektaklio, bet tiek kai kurie personažai, tiek detalės šiek kiek skyrėsi.
Dirbti buvo iš tiesų įdomu, visi aplinkui buvo tikri profesionalai ir labai malonūs žmonės. Dirbome su puikiu dirgentu Vasilijumi Petrenko. Tai – jau trečias mano „Oneginas“, įskaičiuojant ir „bohemiečių“ pastatymą.
Taip pat vasarą buvo nemažai koncertų su individualia ar žydiškų dainų programomis ir Klaipėdos kameriniu orkestru.
– Kada sužinojai, jog šį rudenį vyks „Jono ir Gretos“ premjera?
– Kad spektaklis yra planuojamas, žinojau jau balandžio ar gegužės mėnesį, bet ilgą laiką buvo labai neaiškūs mano paties grafikai. Vis dėlto liepos mėnesį viskas susidėliojo, - tada sužinojau ir labai apsidžiaugiau, kad galėsiu dalyvauti.
Visada yra smagu dirbti su gera ir patikrinta komanda. Juolab, kad dirbsiu su žmonėmis, su kuriais mane sieja ne tik bendras darbas, bet ir draugystė. Juk mes visi kartu pradėjome savo menininkų kelius, eame to paties amžiaus. Su režisieriumi Gediminu Šeduikiu net ir prie bohemiečių prisijungėme to paties spektaklio „Užburtoji fleita“ pastatymo metu.
– Ką pirmą kartą pagalvojai, sužinojęs, kad bus statoma būtent ši opera?
– Oi, labai smagu, nežinau ar pasakojau kada Daliai Ibelhauptaitei ar Gediminui, bet žinojau, kad turėsiu visiems papasakoti šią istoriją! Vaikystėje dalyvavau šio spektaklio pastatyme LNOBT, dainavau vaikų chore ir už ilgą liežuvį bei nepraustą burną buvau išvytas iš scenos...
Beje, tuomet mūsų chorą ruošė iki šiandien bohemiečių spektakliuose itin ryškus choristas – Alfredas Celiešius, savo vaidmenimis visuomet išsiskiriantis iš minios.
Taigi, buvo taip, kad scenoje turėjome būti užsimerkę, o aš užsimerkęs stovėdavau jau užkulisiuose, - maniau, kad tai yra labai teisinga. Staiga pro šalį prabėgo viena mergina angelo kostiumu ir užkabino mano ranką, nes vėlavo į sceną. Aš kažką leptelėjau, už ką ir buvau išvarytas... Taigi, žinojau, kad būtinai papasakosiu šią istoriją: „Jonukas ir Gretutė“ pirmas profesionalus spektaklis, kuriame aš taip ir nesuvaidinau.
Pirmasis profesionalus dėl to, kad saviveikliniuose spektakliuose dalyvavau jau žymiai anksčiau. Mano mama dirbo A. Mickevičiaus bibliotekoje, ir jos šaunios kolegės švenčių proga visuomet organizuodavo vaidinimus. Atsimenu, kartą mano mama mane atsivedė ir pasakė: kai teta tave atsives į kambarį, porą kartų iššauk (turėjau žaislinį šautuvą) ir tada parodyk dėdei liežuvį... Matyt kokią nors itališką šeimos istoriją jie tuomet vaidino (juokiasi).
– Ar daug prisimeni iš senojo operos pastatymo?
– Iš tiesų ne. Na, vertėtų paminėti, kad tuomet vaikų chore dainavo ir Asmik Grigorian. Atsimenu porą solisčių, bet gana blankiai, matyt dėl to, kad turėjome scenoje būti užsimerkę.
Bet labai gerai atsimenu, kad tuomet, kaip ir VCO pastatyme, tėvo partiją dainavo Arūnas Malikėnas. Jis – vienas geriausių mano scenos partnerių, su kuriuo esame sukūrę nemažai puikių vaidmenų, mus dažnai „suporuoja“ į duetą.
Apie pačią operą... Kai dabar atsiverčiau natas prisiminiau nedaug, galbūt uvertiūrą, pagrindinę melodiją ir vaikų chorą. E. Humperdincko muzika – labai smagi, įdomi. Tikrai nepasakytum, kad tai – vaikiška opera. Tai - tikras vokiečių romantizmas, dažnai primenantis R. Wagnerio muziką. Pirmąją „Jonuko ir Gretutės“ premjerą dirigavo R. Štrausas, kuriam ši muzika buvo artima. Tai – rimtas kūrinys. Visai kitoks, nei dažnai įsivaizduoami vaikams ir jaunimui skirti paprastų melodijų ir ritmikos kūriniai.
– Kokią šiandien matai spektaklio viziją?
– Kol kas sunku pasakyti. Bet idėja mano personažui, - ragana tampa šiuolaikiniu vampyru - yra labai įdomi, netikėta. Tuo pačiu aš matau, kad kol kas man viskas „limpa“, atrodo logiška.
Režisierius turi savo viziją, o aš esu molis jo rankose. Visuomet stengiuosi kuo geriau suprasti režisieriaus idėją ir užduodu labai daug klausimų tam, kad viskas būtų logiška ir pateisinta.
– Jau matavaisi kostiumą, kokie įspūdžiai?
– Puikiai! Kostiumas man labai patinka. Manau, kad kostiumų dailininkė Eglė Čekanavičiūtė labai įdomiai mato tai, ko jos prašo. Tikiu, kad tai patinka ir režisieriui. Pastebėjau, kad ji sugeba iš pažiūros paparastą kostiumą pakeisti vos keliomis detalėmis ir išgauti įdomų bei savitą braižą su labai įdomiu akcentu. Apskritai, - visa komanda yra labai smagi, jaunatviška ir išradinga.
– Kas šiame darbe, tavo nuomone, bus sunkiausia?
– Spektaklis jaunimui – sudėtinga užduotis režisieriui. Atrodo, kad operos siužetas yra labai pasakiškas, besitaikantis į jaunesnę amžiaus grupę, bet muzika yra labai intelektuali, rimta ir solidi. Apskritai, manau, kad opera jaunimui – drąsus žingsnis. Ir nauja, šiuolaikinė istorijos interpretacija būtent ir gali pritraukti jaunimą.
Iš tiesų, šiandien, skirtingai nuo senojo požiūrio, visiems labai gerai žinomos pasakos yra dažnai interpretuojamos kaip vyresniems skirtos istorijos. Skirtumas tik tas, kad, tarkime, kine tą daryti lengviau, nei operoje, kur yra ne tik siužetas, bet ir visa muzikinė dalis.
– Pats esi nemažai dalyvavęs miuzikluose, skirtuose vaikams. Kaip manai, kokia bendra pastaba galiotų kuriant ir vaikams, ir jaunimui skirtus spektaklius?
– Manau, kad visuomet svarbiausia yra kalbėtis su jaunesniu žmogumi kaip su tau lygiu, nenuvertinant jo suvokimo galimybių. Manau, „Jonui ir Gretai“ bus svarbu pastebėti jaunimo išradingumą ir sugebėjimą nepasimesti net ir kritinėse situacijose. Žinau ir tikiu, jog Gedimino spektaklis bus tas, kuriame galėsime išvysti tikrų panašumų su šiandieniniu pasauliu ir paauglių realybe.
