Per devynerius metus festivalis išsikovojo pripažinimą, todėl populiariausios pasaulio trupės ir choreografai jį įtraukia į savo gastrolių grafikus.

Devintojo tarptautinio šiuolaikinio šokio festivalio, kuriame dalyvaus apie 150 šokėjų, atstovaujančių 16 šokio trupių ir projektų iš 9 valstybių, biudžetas siekia apie 400 tūkst. litų. Valstybės ir savivaldybių, privačių bei užsienio rėmėjų indėliai sudaro maždaug po trečdalį viso festivalio biudžeto.

Tačiau, anot festivalį organizuojančio Lietuvos šokio informacijos centro vadovo Audronio Imbraso, šiuo metu šiuolaikinio šokio kultūra ir tradicijos Lietuvoje daugiausiai puoselėjamos asmeninio entuziazmo ir privačių rėmėjų dėka - ir šio festivalio ir, pavyzdžiui, Anželikos Cholinos šokio teatro atveju privačių rėmėjų parama vis dar viršija valstybės skiriamas subsidijas.

Pasak A.Imbraso, vienas tokio rėmimo pavyzdžių - bendrovė "Philip Morris Lietuva", kuri jau aštuntus metus yra festivalio mecenatė.

Nors Kultūros ministerija bei Kultūros ir sporto rėmimo fondas skyrė dalį lėšų tarptautinio šiuolaikinio šokio festivaliui "Naujasis Baltijos šokis 05", tačiau šio kultūros renginio organizatoriai teigia vis dar pasigendantys pilnaverčio politikų ir kultūros valdžių dėmesio šiuolaikiniam šokiui.

"Nekalbu vien apie finansinius dalykus - daugiau apie bendrą padėtį kultūros sferoje. Panašu, kad kultūra išlikusi vos ne vienintele sritimi, apie kurios sisteminę reformą politikai dar niekada nekalbėjo. Senosioms, dar sovietiniais laikais susikūrusioms organizacijoms vis sunkiau prisitaikyti prie šių dienų sąlygų ir iššūkių. Tačiau nesiekiama jų reformuoti, priešingai - bet kokia kaina stengiamasi apsaugoti jas nuo sukrėtimų. O tokiu atvejų nelieka nei pakankamai lėšų, nei dėmesio naujovėms, naujoms organizacijoms, naujiems meno reiškiniams", - kalbėjo A. Imbrasas.

Anot jo, naujosios meno rūšys, nors ir pripažįstamos, tačiau gyvuoja daugiausiai nevyriausybinių organizacijų ir atskirų entuziastų dėka. Tačiau jie nesijaučia saugūs, nes vis dar yra labai priklausomi nuo valdžios sprendimų ir palankumo, kartais - nuo vienasmeniškų valdininkų sprendimų.

Lietuvos šokio informacijos centro vadovo teigimu, dar visai neseniai valdininkai skeptiškai žiūrėjo į šiuolaikinį šokį, nes Sovietų sąjungos laikais tokio nebuvo, jis buvo netgi draudžiamas, juolab - niekas nesvarstė, ar jis reikalingas. Tačiau nors dabar požiūris keičiasi į gerąją pusę, vis tik Lietuvoje ši meno sritis vis dar nėra pripažįstama lygiaverte kitiems menams.

Kadangi valstybės finansavimas ir kitokia parama šiai meno rūšiai išlieka minimali (pavyzdžiui, visoms naujo šiuolaikinio šokio pastatymo išlaidoms skiriama suma maždaug atitinka valstybinio teatro spektaklio režisieriaus arba kompozitoriaus asmeninio honoraro dydį), neįmanoma sukurti reikiamos šiuolaikinio šokio infrastruktūros - nėra nuolatinės scenos, nevyksta nuolatiniai trenažai ir repeticijos, trūksta profesionaliai funkcionuoti galinčių trupių, nėra pilnavertės šios srities mokymo sistemos, o pasimokę užsienyje jaunuoliai kol kas nė vienas dar negrįžo į tėvynę.