„Šį rudenį Vilnius City Operoje prie spektkalio „Jonas ir Greta“ vairo stoja jaunimas. Pirmąkart bohemiečių spektaklio režisierius bus su mumis išaugęs ir jau šešis metus kartu dirbantis Gediminas Šeduikis. Man tai - labai džiaugsminga diena. Matyt kiekvieno žmogaus svajonė yra išvysti savo darbų tęsinį ateities kartoje.

Gediminas - pirmas operos režisierius Lietuvoje, užaugintas vakarietiška operos režisierių ruošimo metodika. Jos princpas, - jauno žmogaus asistavimas įvairiausiems stipriems ir skirtingų pažiūrų, estetikų prefosionalams. Tokiu būdu iš praktinės darbo patirties išmokstama profesijos paslapčių.
Gediminas į kolektyvą atėjo 2007 m., „Užburtosios fleitos“ pastatymo metu. Per visą tą laiką jis ištarė gal kokius 5 žodžius. Tačiau visada, kai kažkas atsitikdavo scenoje, reikdavo padėti ar ką nors padaryti, jis, tyliai, lyg nematomas vėjas, išnykdavo ir viskas žaibiškai įvykdavo. Lygiai taip pat tyliai!
Man, žmogui su visiskai choleriška energija ir beprotišku temperamentu Gediminas buvo mistika – totaliai „zen“ (juokiasi). Bet priešingybės sutaria gerai, - be Gedimino neįsivaizduoju bohemiečių spektkalių ir veiklos. Ir svarbiausia - su metais jaučiau, kaip jis vis labiau savimi pasitikinti, tampa atviresniu, tvirtesniu. Dabar atėjo jo laikas. 

Tikriausiai pats sunkiausias etapas tėvams yra vaikų tapimas savarankiškais ir išėjimas į platųjį gyvenimo kelią vieniems. Kur jie patys kovos už save ir sieks savo svajonių. Sunku ne todėl, kad tėvai nenorėtų, jog jų vaikai neužaugtų, o tikriausiai dėl to, kad vis norisi juos saugoti... Mano mama buvo puiki pedagogė ir visada sakė, kad vaikui reikia suteikti sparnus ir laisvę. Tas pats yra ir su tikru mokytoju: žymiai sunkiau neužgožti, „nepatarti“, „nepadėti“.

Operos režisūra - viena sudėtingiausių profesijų. Čia susipina daugelis menų - turi žinoti daug ir apie viską, turėti atsakymus į šimtus klausimų! Gali baigti geriausias akademijas, perskaityti storiausias knygas, bet teatras yra gyvas organizmas, – tikros režisūros gali išmokti tik gyvai stebėdamas procesą ir jame dalyvaudamas. 

Stebėdama Gedimino kelią aš labai tikiu jo sėkme. Jis turi tvirtą valią, užsispyrimą siekti savo tikslo. Labai noriu, kad su juo užaugtų dar jaunesnė bohemie

ių karta. Olimpinė bėgimo estafetės lazdelė jau perduota: „Jono ir Gretos“ premjera rugsėjo 25d. Dabar galiu tik stovėti ir sirgti už naują kartą, linkėti jiems labai gero vėjo.“

Pirmą kartą statysi operą jaunimui, o kaip ir kada pats susidūrei su muzika?

Na, nieko dramatiško nebuvo. Jei pradėtume nuo pradžių...

Mūsų šeimoje muzika prasidėjo nuo to, kad prosenelis iš kariuomenės grįžo su gitara. Matyt, kažkas buvo kraujyje, - tuo metu niekas nesimokė groti. Tai – senoji muzikinė kultūra, kuri keliavo iš lūpų į lūpas, visi žinojo žodžius, mokėjo melodijas, žinojo, kaip dainuoti keliais balsais, nereikėjo nei rašto, nei sąvokų.

Štai mano senelis vieną dieną nuvažiavo į turgų ir nusipirko ne dalgį, ne kastuvą, o smuiką. Savarankiškai išmoko juo groti, o tai – ne pats paprasčiausias instrumentas. Kartu su profesionalais jis grodavo taip, kad niekam net mintis nekildavo, jog jis – savamokslis.

Senelis buvo mūsų didysis mokytojas. Šeimoje visada skambėjo muzika. Vyresni mano dėdės jau baigė mokslus, dirba muzikos srityje, vienas iš jų – LNOBT orkestro direktoriumi. Mano mama jau 40 metų moko muzikos mokykloje. Taigi, aš esu ketvirtos kartos muzikantas, nors ir kiek kitu keliu pasukęs.

Savyje visuomet turėjau muzikos bacilą. Pradėjau groti. Mokykoje man gerai sekėsi ir kiti dalykai, bet nusprendžiau siekti muzikos mokslų, todėl po 9-ių klasių nusprendžiau eiti toliau. O kur toliau? Į Vilnių. Kitų minčių net nebuvo, tada visi mokėsi ir dirbo ten. Esu iš paskutinės kartos moksleivių, kuriuos į Vilniaus konservatoriją priėmė po 9, ne 10 klasių. Taigi, dėl to, 15 metų aš išvykau iš mažo miestelio į Vilnių, - baigiti vidurinės mokyklos ir kartu toliau studijuoti muzikos. Bemuzikuodamas gavau ir mažą darbelį LNOBT – mimanso artistas - ir tai daug ką pakeitė.

Susidomėjai teatru?

Taip, pradėjau linkti į kitą pusę... Jau ketvirtame kurse, apsikrėtęs teatru, supratau, kad galbūt aš nebūsiu tokiu muzikantu, kokiu norėčiau būti. Galbūt ta paauglystė, virsmas... Nebeturėjau tiek psichinių jėgų sėdėti po penkias valandas prie fortepijono. Juk kitaip nieko nebus, - turi kasdien minkyti tą instrumentą, augintis raumenis ant sėdynės ir storą odą.

Žinojau, kad galėjau baigti, stoti į Muzikos ir teatro akademiją, būti vidutiniu muzikantu.. bet ne, aš norėjau gyvenime pasiekti daugiau. Pasakiau sau, kad savo srityje turiu būti geriausias. Kitu atveju net neverta nieko daryti, reikia viską braukti. Galbūt kada nors dar suprasiu, kad tai, ką aš dabar darau yra ar bus blogai, kada nors mesiu ir tai. Tada eisiu fotografuoti arba obelų dažyti.

Taigi, baigėme konservatoriją, visi džiaugiasi, o aš žinau, kad rytoj laikau egzaminus į visai kitą specialybę, o šitą diplomą padėsiu į stalčių. Tada vienas iš vadovų priėjo prie manęs, sveikino nuėjus tokį kelią... Aš jam sakau: bet aš jau baigiu šią karjerą. Nebebūsiu muzikantu. Jis man atsakė: žinai, ką bedarytum, tu visada būsi muzikantu. Tai štai, su tuo palinkėjimu, kaip savotišku palaiminimu ar pasmerkimu vaikštau ir šiandien. 

Prie instrumento beveik neprisėdu, - turime su juo susitarimą. Paskutinį kartą jį užverdamas, prižadėjau, kad jo nebekankisniu, o jis manęs – lygiai taip pat. Pasakiau, kad einu daryti kitų dalykų. Nėra likę jokios neapykantos.

Ką reiškia muzikantas? Plačiaja prasme aš juo ir likau. Kaip mirkau, taip ir mirkstu muzikoje, gal net daugiau, nei kada nors iki šiol.

Ką tau davė tas pirmasis išėjimas į savarankišką gyvenimą, būtent 15-20 metų paaugliu Vilniuje?

Šimtas kilometrų atstumo prasme nėra daug. Lygiai toks atstumas yra tarp gimtosios Utenos ir Vilniaus. Atrodo, praktiškai kojomis galima įveikti, tačiau minties, kultūros, gyvenimo prasme, tai - skirtingos planetos.

Buvo šokas. Nors prieš tai jau buvau lankęsis Vilniuje, mačiau tą miestą, bet tuomet atsidūriau visiškai vienas. Turėjau didžiulę prabangą gyventi vienas. Tėvai iš paskutinių pinigų (ir tų pusė – skolintų), galėjo man nupirkti mažą mažą kamabrėlį Aguonų gatvėje. Nežinau, kaip viskas būtų buvę, jei būtų tekę gyventi ne vienam, bet dabar dėkoju visiems, kam įmanoma, už šią galimybę.

Tai buvo greitoji visko mokykla. Negaliu sakyti, kad iki tol nebuvau savarankiškas, - turjau mažesnį brolį, jį prižiūrėdavau, turėjau savo darbus, atsakomybes. Žinojau, kad savimi pasirūpinti sugebėsiu, tai nebuvo problema. Bet kuomet tu pats suvoki, kad esi mažame, mažame kambarėlyje, dideliame, dideliame mieste...

Šitas „miškas“ mane greitai išmokė labai daug dalykų, kuriais aš naudojuosi iki šiandien ir man nėra baisu jokiame kitame dideliame mieste. Arba išgyveni arba pasiduodi.

Savaime suprantama, jog buvo ir klystkelių, išbandymų, - įsivaizduok: 15 metų, jaunas, jokių grandinių, tėvai neaišku kur... Bet aš kažkaip sąmoningai pagalvojau, kad neverta užsiimti kai kuriais dalykais, buvau, sakykime, kiek senamadiškas jaunuolis. Galbūt tokios patirties savo ar kitų tėvų vaikams nelinkėčiau, bet buvo MANO GYVENIMO MOKYKLA.

Taigi, antrasis tavo etapas susijęs su LMTA, bet visai kitokia – teatrologo specialybe. Kaip tai atsitiko?

Viskas vyko paprastai. Pradėjau dirbti teatre ir viskas pradėjo suktis į šitą pusę. Anksčiau niekada neleidau sau svajoti apie tai, kad kada nors būsiu susijęs su teatru, - kažkuo tokiu, į ką galiu žiūrėti tik per siaurą plyšelį. Tada teatras pats priartėjo prie manęs. Žinoma, studijų laikais aš daug mačiau ir stengiausi daug patirti: kinas, muzika, dailė, parodos ir tt. Vis dėlto darbas teatre mane labai paveikė. Tiek, kad aš pasiryžau mesti muziką. Supratau, kad noriu kurti teatrą.

Nenorėjau būti aktoriumi, dainininku, dailininku ar scenografu. Su mano patirtimi vienintelis pasirinkimas buvo režisūra, tačiau tais metais nerinko kurso. Pasirinkimai buvo du: eiti į kariuomenę ir sulaukti, kol rinks, arba iš karto kitą dieną po baigimo stoti į teatrologiją, tuo metu buvusią arčiausiai to, kuo aš norėjau užsiimti. Kaip taręs, taip ir padaręs. Nuėjau ir įstojau.

Vadinasi, režisūros nuėjai mokytis pas kritikus?

Praktiškai taip. Iš karto galiu užduoti pats sau klausimą apie režisūros mokslus. Daug kas gali sakyti, kad esu savamokslis, megėjas, diletantas ir panašiai. Pagal įstatymą – taip, režisieriaus diplomo, juolab operos režisieriaus, neturiu. Mano mokslai atėjo iš kitur.

Teatrologija man davė didžiulį bagažą, kurio režisūroje, manau, nebučiau gavęs. Stodamas iš tiesų turėjau teatro istorijos ir teorinių studijų spragų. Nesakyčiau, kad buvau visai kvailas muzikantas, - visuomet daug domėjausi ir skaičiau. Daug kas atrodė savaime suprantama.

Teatrologija davė daug ne pačių žinių prasme, bet suvokimo, įspūdžio, jog prie kiekvieno dalyko galima prieiti iš visiškai skirtingų ir netikėtų pusių. Galbūt to moko ir režisūros studijose – nežinau. Tiesiog man pasirodė, kad teatrologai kapstosi žymiai giliau. 

Svarbiausia, jog čia aš įgyjau instrumentarijų, leidusį sujungti mano muzikines ir teatrines žinias tam, kad galėčiau nerti į operą. Tai buvo esminis momentas. Man visą laiką buvo labai malonu, kad visa profesūra labai jautė ir man padėjo. Juk nė vienam iš jų oficialiai nepriklausė papildomai domėtis, dirbti, bet jie visi buvo operos mylėtojai ir mane tendencingai vedė ta kryptimi, palaikė ir atkreipė dėmesį. Ypatingai prof. I. Aleksaitė, kurios brolis J. Aleksa priklausė „gerajam“ operos klanui... Jai niekuomet nekildavo klausimas, kodėl aš tu domiuosi, kartais vos ne už rankos vesdavosi kartu. Negaliu jos vienos taip išskirti, bet ji tiesiog buvo arčiau operos, nei kiti.

Taigi, savotiškai baigiau išskirtines teatrologijos studijas su operos pakraipa.

Kaip atsidūrei operos režisieriaus asistento pozicijoje?

Tuo metu nemačiau galimybių studijuoti operos režisūros Sorbonoje ar Maskvoje. Tada vienintelis preinamas kelias gilinti asmenines studijas buvo dirbti asistento darbą. Vakarų Europoje tai – vienas dažniausių ir racionaliausių kelių: learning by doing (ang. mokytis darant). Galima skaityti knygas, bet literatūros, skirtos šiam konkrečiam žanrui, nėra tiek daug.

Esu giliai įsitikinęs, kad operos režisierius turi ateiti iš praktikos, nes tai yra efektyviausias kelias, tikrai ne greičiausiais ir kaip tik labai sudėtingas, sunkus, bet tikras. Jame tu mokaisi ne tik kaip daryti, bet ir kaip nedaryti. Kartais darbe matai ne blogą režisierių, bet blogą situaciją.

Būtent tą man davė teatrologija: pamatyti ir kritiškai įvetinti situaciją, priimti ją kaip pamoką. Taip, per aplink, mano studijos siekasi su mano darbu. Lavintas kritinis mąstymas leidžia visuomet nepaskęsti, nepasiduoti įtakai ir išlikti objektyviu. Dažnai būna, kad iš pradžių režisierius užburia savo pasakojimu, charizma, bet vėliau tai blėsta ir matai, jog ne viskas taip gerai. Daug matydamas susidarai konkretesnį vaizdą, juk operoje spektras yra labai platus, reikia mokėti atsirinkti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)