Pokalbio pradžioje menotyrininkas E. Parulskis apibrėžė diskusijos objektą – skulptūros viešose erdvėse. Į diskusijų lauką nepateko interjero ir dekoratyvinės skulptūros privačiose erdvėse. Pašnekesys pradėtas nuo bendrų temų apie skulptūros ekonomiką ir skulptūrą ekonomikoje.

A. Maldeikienės nuomone, žvelgiant iš ekonominės pusės, vienintelės prasmingos skulptūros yra tokios, kaip „Krantinės arka“. „Kalbėjimas apie objektą ir „gimdo“ ekonomiką. Tada skulptūra turi viešąją prasmę, žmonių galvose kuria metaforas. Ekonomistui įdomios tik tokios skulptūros“, – sakė diskusijos dalyvė.

Ekonomistė išreiškė nepasitenkinimą dėl to, į kokius objektus susitelkia visuomenės daugumos dėmesys. Jai užkliuvo susirūpinimas Žaliojo tilto skulptūromis: „Visi rūpinasi „balvonais“ ant tilto. Neva tie „balvonai“ mūsų laisvę griauna. „Balvonai“ niekaip jai netrukdo. Man atrodo, kad mūsų laisvę griauna bukumas ir neišsilavinimas“.

A. Maldeikienė pasigedo protingo dialogo visuomenėje. Ji teigė, kad Lietuva yra nekalbanti tauta, čia nėra su kuo padiskutuoti, nes visi jau iš anksto turi tvirtą nuomonę, nusistatymą, kas yra gražu, o kas ne.

„Ar gali plėtotis efektyvi ekonomika šalyje, kuri šitaip nekalba? Ir kuri šitaip nepagarbiai atsiliepia apie patį meną. Kartą tyčia išėjau pažiūrėti arkos. Aš jums tiesiai pasakysiu – ji man graži. Aš, turbūt, neturiu skonio, bet man ji labai gražios spalvos ir forma jos įdomi“, – sakė diskusijos dalyvė.

Kalbėdama apie praktinę skulptūros ekonomiką, menotyrininkė E. Lubytė papasakojo apie daug diskusijų visuomenėje sukėlusių R. Antinio, M. Navako ir V. Urbanavičiaus skulptūrų atsiradimo Vilniuje projektą, kurio kuratorė buvo ji pati. Plėtodama temą E. Lubytė pavartojo „nesuinteresuotos meilės“ metaforą, kurią aiškino taip: „Man visada įdomūs ir patrauklūs buvo R. Antinio, M. Navako ir V. Urbanavičiaus darbai. Kai atsirado proga mieste iškilti kažkam, kas nėra monumentas, kas man atrodo įdomu ir prasminga, nepasinaudoti tuo negalėjau, tai būtų buvusi absoliuti nesąmonė“. E. Lubytė pateikė visą projekto vykdymo eigą bei priminė, kad trijų skulptūrų atsiradimui buvo skirta 276 500 Lt. Iš jų 99 500 Lt teko V. Urbanavičiaus skulptūrai „Krantinės arka“.

Diskusijos metu dalyviai bandė atsakyti į klausimą, kaip skulptūros ekonomiką padaryti mažiau dramatišką. Menotyrininkas E. Parulskis išsakė nuomonę, kad norint, jog viešojoje erdvėje atsirastų nauja skulptūra, efektyviausia būtų rengti uždarus konkursus, kur komisija kviestų pasirinktus menininkus ir konkuruotų ne jų kūriniai, bet patys kūrėjai. Laimėjusiam būtų suteikiama laisvė daryti tai, ką jis nori.

„Tai drastiškas variantas, bet tokiu būdu būtų suformuojama absoliučiai ribinė situacija, kai pasiekiamas arba triumfas, arba pralaimėjimas. Vieši konkursai duoda komfortabilų vidurkį ir į viešąją erdvę patenka tokie kūriniai, kurių nesinori nei sprogdinti, nei rašyti apie juos recenzijų – tiek gerų, tiek blogų“, – sakė E. Parulskis.

Menotyrininkės E. Lubytės nuomone, dramatiškumą sumažintų visuomenei pateikiami rezultatai, atspindintys tai, kas projekto metu buvo pasiekta. „Iš tų rezultatų – tiek teigiamų, tiek neigiamų – mes patys galėtumėme pasimokyti. Uždarų konkursų organizavimas taip pat yra vienas iš būtų, bet ar jis galėtų veikti šiandieninėje Lietuvoje – aš nežinau“, – kalbėjo menotyrininkė.

A. Maldeikienė juokavo, kad Lietuvoje jau yra geras būdas spręsti visas problemas: „Mes turime porą moralinių autoritetų ir jei pasako, pavyzdžiui, V. Adamkus, kad gražu, tai ir yra gražu. Man atrodo, mes visas problemas šitaip sprendžiame“. Surimtėjusi ekonomistė pridūrė, kad ši dilema – sunkiai išnarpliojama, nes visos egzistuojančios komisijos su ekspertais neduoda atsakymo visuomenei: „Nepriklausomi ekspertai yra atsakymas profesionalams, nes profesionalai supranta, kad jie yra tikri ekspertai. Bet visuomenei jie lieka neaiškūs, ir nesvarbu, ar tai užsienio, ar Lietuvos ekspertai. Visuomenė lieka neaiškumo būsenoje“.

E. Lubytė taip pat išreiškė mintį, kad tam, kad atsirastų naujos skulptūros, kurias visuomenė įvertintų, reikia vidinio poreikio: „Gal užsodinkime visas aikštes ir skverus medžiais, paverskime juos parkais ir skaitykime ten knygas? Ir skulptūrų viešosiose erdvėse kurį laiką nestatykime? Statykime jas tada, kai ateis kažkoks vidinis poreikis“.

Architektūros [pokalbių] fondas tęsia dvyliktąjį pokalbių ciklą, kurį organizuoja Architektūros fondas bendradarbiaudamas su Nacionaline dailės galerija. Artimiausia pokalbių ciklo diskusija tema „Kūrybinio pasipriešinimo taktikos“ vyks 2014 m. rugsėjo 4 d. 20 val. Nacionalinėje dailės galerijoje.