A. Gudaitis - skulptorius, Sokrato biustui nuskutęs barzdą

Dalys ir gabalai Arūno Gudaičio projekte, kuris irgi vadinasi taip pat, yra tiek apčiuopiami, tiek įsivaizduojami. Galime mintyse dėlioti juos kaip skulptūras, fotografijas, videoprojekcijas arba tik numanomus objektus. Kaip čia nepacitavus (laisvai, iš atminties) Ričardo Povilo Vaitiekūno sentencijos: Kai nukerta pirštus, nukerta ir tarpupirščius.

Atrodo, Gudaičiui rūpi tai, ką pristatomi objektai byloja apie nuslėptus, pašalintus, nematomus kontekstus, ką jie nutyli. Galima sakyti, net patys objektai linkę efemerizuotis. Todėl jie ir yra tik fragmentai to, kas lieka kažkur „už kadro“ ir ką turime susikurti vaizduotėje, bandydami įžvelgti tam tikrą prasmę.

Antra, Gudaitis nesistengia priversti žiūrovų, kad šie mintyse austų vientisą vaizdą, siužetą ar „moralą“, tačiau pina vizualių tekstūrinių, kontekstinių asociacijų pynę – prasmių spiečius ja lekia tarsi elektra laidais.

Šiuo atžvilgiu Gudaičiui svarbus medžiagiškumas ir apčiuopiamumas, tiksliau tariant, jų efemerizacija. Skulptorius medžiagą „tirpdo“, paversdamas takiu prasminiu ir asociatyviniu „kanalu“, dematerializuoja, kad ji taptų užuomina į kokį nors kitą kūrinį, erdvės ir laiko sluoksnį. Objektas gali būti tik nuoroda į potencialų veiksmą visai kitur kitu laiku. Pavyzdžiui, „Kintantis dydis“ (2014) ­– antkapinių plokščių siluetai „sudedami“ į krūvą ir paverčiami spindinčia, nuolat kintančia ir pulsuojančia linija, tarsi tą apskritimą minkytų nematoma jėga. Kai sužinai potekstę, gali įžiūrėti (veikiau mintimis atkurti) ir įvairiausius antkapinių plokščių pavidalus. Nekropolio motyvas šiame kūrinyje, ko gero, irgi svarbus, tačiau ne tiesiogiai, o kaip papildomas prasminis, sociokultūrinis kontekstas, egzistencinis fonas.

Gudaičio projekte svarbi „rekonstrukcijos“ kaip „šešėlio“ sąvoka, nes vieni objektai tampa kitų rekonstrukcijomis arba siūlo tam tikrus „išmestus“, praleistus pasakojimo elementus rekonstruoti mintyse. Vis dėlto čia ne mechaninė rekonstrukcija, o tam tikros idėjos pa(si)kartojimas, jos metamas šešėlis. Asociatyvi skulptoriaus sistema paremta „negatyvo“ principu – tai, ko nėra, kas nerodoma, čia ir yra tikrasis „apčiuopiamas objektas“, o tai, ką galima pačiupinėti ar bent pamatyti, stengiamasi dematerializuoti.

Iš kūrinio (ar jo dalies) į kūrinį (jo dalį) keliauja akmens ir marmuro motyvas – kalnai nuotraukose, marmuro kasyklos, saulės laikrodis, akmeninė Ferrari automobilio kopija, fotografijoje primenanti tiek pirmykščio žmogaus dirbinį, tiek duonos kepalą...

Beveik visi kūriniai vienaip ar kitaip procesualūs – arba patys patyrę tam tikras transformacijas laike ir erdvėje, arba bylojantys apie procesualumą kaip tąsą, perkėlimą. Apčiuopiamiausia „materija“ tampa nuolatinė kaita, įsikūnijimas, persikūnijimas, prasmių ir formų takumas.

Gudaitis yra vienas intelektualiausių šiuolaikinio lietuvių meno atstovų, tačiau būtent su šiuo aspektu susijusi viena smulkmena. Sakyčiau, jo kūryba autentiškiausiai suskamba, kai išgaunama savita ironijos, humoro tonacija, kai autorius tarsi nerūpestingai žaisdamas, paradoksalizuoja kokį nors objektą, kontekstą, kartu apversdamas aukštyn kojomis visą diskursą („Sokrato biustas, kuriam skulptorius nuskuto barzdą“). Projekte „Balta serija“ jis subtiliai destabilizuoja, sujaukia prasmes, tačiau jų logikos negriauna, tik siūlo naujai kūrybiškai interpretuoti. Tam tikras reiškinys, kontekstas ne tiek vulgarizuojamas, iš jo tyčiojantis, ne tiek dekonstruojamas, jį analizuojant, kiek pakylėjamas į alternatyvų intelektualinį interpretacinį lygmenį.

Šiame projekte humoras, žinoma, juntamas, pavyzdžiui, „Šikšnosparnyje“, tačiau atrodo gerokai prigesintas. Kai autorius atsisako pagrindinio savo ginklo, „filosofavimas“, kurį ankstesniuose kūriniuose užmaskuodavo ironiškas, netikėtas plastinis ar idėjinis sprendimas, darosi tiesmukas, deklaratyvokas, o projektas – pretenzingas.

Tačiau tai tik „trupiniai“, mikroskopiniai „įtrūkimai“, kurie Gudaičio kūrybos vertinimui, manyčiau, nepadarys didelės įtakos.