Turi kuo užsiimti
„Nedaug žmonių žino, kad nuolat plėšiausi į abi puses – televiziją ir kūrybą. Choreografinių projektų teatrą "Vilniaus baletas" įkūriau 1998 metais. Vadovauju ir savo šokių mokyklai. Dar iki televizijos Lietuvos teatro publikai buvau gerai pažįstamas, todėl kalbos, kad štai tik televizija mane padarė žinomu, yra tuščios ir kvailos“, - pokalbį apie artėjančią premjerą kiek netikėtai pradeda J. Smoriginas.
Likęs be televizijos eterio choreografas nenusimena, anot jo, televizijoje, kaip ir teatre, repertuaras keičiamas ir šiuo metu tiesiog niekas nepasiūlė tinkamo vaidmens.
„Gal dar ateis laikas, bet visai gali būti, kad jis jau praėjo. Septynerius metus buvau kviečiamas filmuotis. Per tiek laiko ir kirviu, ir kaktusu vadino. Ragavau ir pakilimų, ir nusileidimų. Su šviesios atminties aktoriumi Vytautu Šapranausku ir Jurgita Jurkute buvome sudarę tokią „skanią“ trijulę. Kūrėme puikius vaidmenis. Buvo smagu. Nepuolu į neviltį, nes visą gyvenimą turėjau ir turiu kuo užsiimti“, - žodžių į vatą nevynioja kandusis Jurijus.
Premjera – duoklė mylimai poetei
Pauzę televizijoje jis sėkmingai išnaudojo trejus metus nešiotos idėjos įgyvendinimui - greitai dienos šviesą išvysiančiam spektakliui apie žymią poetę. Kodėl Salomėja Neris? Anot J. Smorigino, šios garsios ir stiprios asmenybės gyvenimas visuomet buvo apipintas gandais ir mitais. Tik didžiausi jos gerbėjai, kurių tarpe ir pats maestro, yra dėkingi poetei už nepaprastai dainingas eiles ir neklijuoja S. Neriai jokių etikečių.
Šokio spektaklis „Aš diemedžiu žydėsiu“ kalbės apie tai, kas parašytoje Salomėjos Neries biografijoje liko tarp eilučių. Naujame choreografo kūrinyje net nebus užsiminta apie politiką ar tarybinio meto santvarką.
„Aš tiesiog suradau, sukūriau savo požiūrį į Salomėją Nerį. Jos asmeninis gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su kūryba. Meilė buvo S. Neries variklis. Tik įsimylėjusi ji į pasaulį paleido pačius nuostabiausius savo posmus. Ji buvo ekscentriška, labai seksuali, romantiška asmenybė. Visa tai ir tapo šio spektaklio ašimi“, - pasakoja J. Smoriginas.
Anot menininko, ši poetė - viena iš spalvingiausių šviesių protų tarybinėje Lietuvoje, dabar nepelnytai primiršta.
„Jei šiuolaikiniai žmonės skaitytų Nerį, jie būtų gerokai dvasingesni“, - įsitikinęs režisierius.
Jis prisipažįsta, kad dauguma savo šokio spektaklių yra skyręs būtent moterims : „Sulamita“, „Mano gyvenimas“, dedikuotas Lietuvos baleto pradininkei Olgai Malėjinaitei, „Geiša“, „Fedra“, „Mata Hari“ .
„Tėvo mano gyvenime buvo mažai, mama užaugino mus, du vaikinukus. Gal todėl, manau, jog moterys gyvenime yra tvirtesnės, jos scenoje spalvingesnės, ir gali duoti kiekvienam kūrėjui žymiai daugiau už vyrus“, - įsitikinęs Jurijus Smoriginas.
Nebus kviestinių žvaigždžių
Naujas spektaklis unikalus dar ir tuo, kad scenoje skambės gyva muzika, šokėjams akomponuos garsūs buvę Lietuvos kvarteto muzikantai: smuikininkai Almina Statkuvienė, Raimondas Butvilas, altistas Arūnas Statkus, violončelininkas Edmundas Kulikauskas.
Pirmą kartą pagrindinį vaidmenį choreografas patikėjo „Vilniaus baleto“ solistei Giedrei Stankevičiūtei, kuri iki šiol spektakliuose atlikdavo tik antraeilius vaidmenis.
„Tai didelė fizinė atsakomybė, kuri patikėta šokėjai. Bus nelengva, tačiau aš Giedre pasitikiu, nes žinau jos galimybes“, - savo pasirinkimą paaiškino J. Smoriginas.
Gimė iš meilės, tačiau – be paramos
„Noriu šį spektaklį žiūrovams pateikti kitaip - tarsi sapną. Jame skambės ir S, Neries eilės, ir genialaus prancūzų kompozitoriaus Moriso Ravelio muzika. Jūs nepatikėsit, bet radau nepaprastai lietuviškai skambantį jo kūrinį kvartetui, kuris idealiai tiko mano sumanymo įgyvendinimui“, - premjerinio spektaklio uždangą praskleidžia maestro.
Premjera „Aš diemedžiu žydėsiu“ dienos šviesą išvys tik J. Smorigino ir šaunios jo trupės pastangų dėka.
„Rašėme projektą Kultūros ministerijai dėl paramos skyrimo šiam spektakliui, tačiau jis buvo atmestas. Nepaisant to, spektaklis bus ir tai tik įrodo, jog viskas, kas yra nuoširdu, savita ir tikra, Lietuvoje gimsta be valstybinės paramos. Dabar vadyba yra pagrindinis meno principas, kurio šventai laikomasi. Nėra vadybos – ir meno nėra. Absurdas ir tiek. Visagalės vadybos rezultatas – beveik jokios išliekamosios vertės neturinti kūryba, o juk menas yra trapus, jis neatsparus komercijai, skubėjimui ir besaikiam vartojimui“, - svarsto J. Smoriginas.
Anot jo, „Vilniaus baleto“ teatro veikla paliko nemenką indėlį šalies kultūriniame gyvenime, 15 metų šį teatrą rėmė Kultūros ministerija.
„Lieka tik stebėtis, kad buvome tarsi išmesti už borto, kad profesionalių artistų trupė buvo palikta likimo valioje. Tai kelia ne tik nuostabą, bet ir liūdesį. Esu tos kartos žmogus, kuri matė ir šilto, ir šalto. Toks valstybės atstovų požiūris – man ne kliūtis, kurios neįmanoma įveikti. Neturiu laiko verkšlenti – laukia darbai“, - atsisveikina maestro.
