Pasak festivalį rengiančio Lietuvos šokio informacijos centro direktoriaus Audronio Imbraso, „Naujasis Baltijos šokis“ išlaiko tarptautinį lygį. Šiemet ryškiausios žvaigždės – žinomas Didžiosios Britanijos šokėjas ir choreografas Nigel’as Charnock’as (Naidželas Čarnokas), vienas garsiausių Prancūzijoje Lotaringijos baletas ir Čeliabinsko šiuolaikinio šokio teatras, pristatytas šių metų „Auksinės kaukės“ apdovanojimui.

Svarbu ir tai, kad festivalis kasmet žiūrovams parodo vis daugiau Lietuvos choreografų spektaklių ir projektų. Choreografės Birutės Banevičiūtės pastatyme pagal Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“ šoks ir Jonas Katakinas. Daugiau nei prieš dešimtmetį atsisveikinęs su scena šokėjas – vėl joje.

Dėstytojas ir studentas vienoje scenoje

– Vienas studentas, ketinantis šokti „Mažajame prince“, patyrė lengvą šoką, išgirdęs, kad jam teks šokti su savo dėstytoju. Lietuvoje yra gaji nuomonė, nubrėžianti baleto šokėjo amžiaus ribas. Ar tai neišgąsdino?

– Dirbant su studentais, reikia nuolat palaikyti savo fizinę formą – juk žodžiais negali paaiškinti judesio. Kai B. Banevičiūtė pasiūlė dalyvauti šiame projekte, apsidžiaugiau, nes man patiko sumanymo idėja. Mūsų „Mažajame prince“ nėra konkrečių vaidmenų, siužeto – čia vyrauja nuotaika, subtilūs apmąstymai, šviesios idėjos, kurias esame lyg ir primiršę. Žinoma, savęs neidentifikuoju su mažuoju princu – gal labiau su pačiu autoriumi, karo lakūnu. Šiuolaikinis šokis – tai galimybė beveik kiekvienam žmogui plastine kalba išreikšti tai, kas nenusakoma žodžiais.

– Vienas iš paskutinių Jūsų darbų teatre – Džeimsas romaniškame balete „Silfidė“, kur puikiai derinote šokio techniką, romantinio stiliaus pojūtį ir vaidybinius sugebėjimus.

– Kalbėkime atvirai. Gali būti puiki šokio technika, bet tik mintis ir idėja duoda tam tikrą kokybę – tai, kas jaudina žiūrovą. Šie momentai svarbiausi. Iš anksto žinau, kad kai kas pasišaipys, bet reikia įveikti tą barjerą. Žinau stereotipines nuostatas ir kai kurių žmonių norus matyti tik šedevrus. Bet kartais galvoju, jei aplink būtų vien šedevrai, – kaip tai atrodytų? Ar nepasijustume, kad žmogus įspraustas į auksinį narvelį. Su kuo tada lygintum, kur būtų netikėti laisvos fantazijos štrichai? Numirtum iš nuobodulio! Čia tiesiog žmogiška problema. Juk kai matai eskizus – atsiranda įvairovė, laisvas kvėpavimas. Iš to kartais – ir nauji šedevrai.

Studentas ir dėstytojas – vienas asmuo

– Dvidešimt trejus metus atidavęs scenai, tyliai su ja atsisveikinote Jėzaus vaidmeniu Antalo Fodoro balete „A Proba“. Bet greitai atsiskleidė Jūsų pedagogo ir repetitorius talentas.

– Esu prisidėjęs prie kai kurių Rūtos Jezerskytės, Eglės Špokaitės, Edvardo Smalakio, Nelės Beliakaitės laimėjimų tarptautiniuose baleto konkursuose. Dabar mano padėtis truputį juokinga – esu Teatro ir muzikos akademijos dėstytojas ir studentas. Toks absurdas gali būti turbūt tik Lietuvoje. Kartu su Loreta Bartusevičiūte ir kitais, norinčiais savo patirtį perduoti studentams, privalome gauti aukštojo mokslo baigimo diplomus.

Užsienyje tokio lygio šokėjams pakanka išklausyti tam tikrus kursus, o mes mokomės visų dalykų. Žinoma, yra ir įdomių, bet yra disciplinų, kurios mums tikrai nereikalingos. Tuo pat metu dėstau šiuolaikinio šokio kursui. Mano studentai tikrai nuoširdžiai domisi klasikinio baleto technika, o tai išplečia jų galimybes, artistiškumą.

– Kodėl apskritai šiuolaikinis šokis sunkokai skinasi kelią?

– Tokia turbūt viso šiuolaikinio meno padėtis. Bet šiuolaikinis šokis, nori ar nenori, daro įtaką ir klasikiniam baletui. Keičiasi ir jo stilius. Net baleto legendai Majai Pliseckajai teko daug kovoti su Maskvos didžiojo teatro vadovybe, neleidusia jai šokti šiuolaikinių šokių. Stulbinamai atliktas M. Pliseckajos Ravelio „Bolero“ – ir tas susilaukė nepritarimo. O juk būtent šokdama modernųjį baletą ši balerina fantastiškai pratęsė savo karjerą scenoje.

Klasikiniame šokyje svarbiausia įvaldyti kanonus ir tik paskui išlaisvėti. Jei choreografo ir atlikėjo amplitudė randa bendrų sąlyčio taškų, rezultatas žavi. Juk balete, šokyje, svarbu ne marionetė, o individualybės. Jai atlikėjas asmenybė, kuri gali perduoti žiūrovams tai, kas nusakoma tik plastine kalba, jis ras žiūrovą. Juk artistas dažnai yra tarsi tarpininkas tarp transcendentinių ir žemiškųjų dalykų. Tą energiją, kuria artistas pasikrauna prieš išeidamas į sceną, paskleidžia žiūrovams. Dabar yra daug choreografų, kurie pradėjo statyti spektaklius jau būdami subrendę menininkai.

Šokyje labai svarbu, kad choreografas būtų gerai išstudijavęs žmogaus judesius, kūno galimybes – tada įmanomi unikalūs rezultatai. Ir klasikiniame šokyje viskas keičiasi – klasika interpretuojama šio laiko pojūčiais, akumuliuojamos keičiasi idėjos. Nors šiuolaikinis šokis buvo suprantamas kaip priešprieša klasikiniam šokiui, bet vienas kitam netrukdo – galimybės išsiplečia. Mane žavi šiuolaikinio šokio kameriškumas. Kai kam tai atrodo ribota, o man tai kalbėjimas, susikalbėjimas, išsikalbėjimas. Jei turi, ką pasakyti, gali save atskleisti.

– Šiuolaikinio šokio festivaliuose vis dažniau šoka ne tik profesionalūs šokėjai, bet ir dramos aktoriai, mėgėjai. Kaip tai vertinate?

– Tai galimybė šokėjui pratęsti aktyvų kūrybinį gyvenimą. Jei Operos ir baleto teatro būtų lankstesnis repertuaras, atsirastų galimybė įdomiems vaidmenims ir tiems šokėjams, kurie dėl natūralių žmogiškų dalykų jau negali atlikti tam tikrų vaidmenų, bet jų gyvenimo patirtis ir sugebėjimai dar galėtų būti puikiausiai pritaikomi.

Šiuolaikiniai šokiai suteikia galimybę prisijungti ir tiems žmonėms, kurie jau subrendę. Visi gali praplėsti savo suvokimo ir galimybių ribas. Smagu, kad Lietuvoje vyksta Šiuolaikinio šokio festivaliai – žiūrovai gali pamatyti, kas darosi pasaulyje. Bet čia, Lietuvoje, mes greiti pavydėt vienas kitam, kritikuoti, prispausti prie sienos. Deja, bet tokia realybė.

Talento kibirkštėlės

–Jūsų talentas atsiskleidė šiuolaikinės choreografijos pastatymuose dar šokant Operos ir baleto teatre. Ar Jums tai buvo artima ir anksčiau?

– Mandarinas Belos Bartoko „Stebuklingame mandarine“ – vienas mėgstamiausių mano vaidmenų. Žinoma, džiaugiuosi sušokęs Kareniną Rodiono Ščedrino „Anoje Kareninoje“. Keturis kartus šį vaidmenį teko šokti su Maja Pliseckaja. Šokau ir šimtajame „Anos Kareninos“ spektaklyje Didžiajame teatre.

– Su kuo buvo smagiausia šokti? Ar su tokio garso balerina, kaip M. Pliseckaja, nebuvo baisu?

– Man partnerė visada buvo labai svarbu, – kad suprastume vienas kitą. Puikiai sutardavome ir su Loreta Bartusevičiūte.

Galiu tik pasidžiaugti, kad su M. Pliseckaja jau per pirmą repeticiją gerai pajutome vienas kitą, net R. Ščedrinas buvo nustebęs. Ji turi labai daug dvasinės jėgos. Prieš spektaklį man pasakė: „Scenoje prie tavęs priartės ne Maja Pliseckaja, o Ana Karenina“ – tai viską sustatė į vietas, jaudulys praėjo. Tokias akimirkas atsimeni visą gyvenimą.

– Be šokio, kuo dar domitės?

– Piešiu. Dažniausiai judesius.

CV

Gimė 1950 m. spalio 16 d. Akmenės rajone, Viekšniuose.

1971 m. baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių.

Iki 1993 m. šoko Lietuvos valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. Tobulinosi Marijos teatre Sankt Peterburge.

Šoko su Nina Antonova, Svetlana Masaniova, keletą sykių – su pasaulinio garso žvaigždėmis: Maja Pliseckaja, Galina Mezenceva, italėmis Liliana Kozi, Karla Prachi. Svarbiausi vaidmenys: Dezirė (Piotro Čaikovskio „Miegančioji gražuolė“), Princas (P. Čaikovskio „Spragtukas“), Bazilis (Liudviko Minkaus „Don Kichotas“), Francas (Leo Delibes'o „Kopelija“), Francas (Johanno Strausso „Žydrasis Dunojus“), Romeo (Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljeta“), Mandarinas (Belos Bartoko „Stebuklingas mandarinas“), Kareninas (Rodiono Ščedrino „Ana Karenina“).