Jau parašytos dvi Griniaus biografijos – Alfonsas Eidintas (1993) ir Gediminas Ilgūnas (2000) pristato jį kaip atgimimo veikėją, kairiųjų pažiūrų visuomenininką, politiką. Tačiau abu autoriai tik prabėgomis pamini tai, kuo Grinius rūpinosi nuolatos, – mokslinės medicinos populiarinimą ir tautos sveikatą. 1912 m. Grinius rašė: „Sveiki vaikai yra ne vien tėvų, bet visos tautos turtas.“2 Manau, tai nuoroda į pagrindinį jo gyvenimo darbą: politikas jis buvo iš reikalo, o gydytojas – iš pašaukimo.
Abu biografai paskelbė tą pačią Griniaus rašinių bibliografiją, parengtą Zitos Medišauskienės. Sužinome, kad į knygas įtraukta tik dalis „itin gausios K. Griniaus publicistikos […] visai atsisakyta medicininių straipsnių“.3 Sprendimas suprantamas: sumedžioti begalę – kokius du šimtus – slapyvardžiais pasirašytų ir visai nepasirašytų gabaliukų yra milžiniškas darbas, mažai teišryškinantis Griniaus kaip visuomenininko ir politiko veiklą. Kita vertus, jo rašiniuose, skirtuose medicinai populiarinti, ypač ryškiai atsiskleidžia savita jo asmenybė.
Jei vartotume terminą, kuriuo piktnaudžiavo sovietų propaganda, Grinius buvo liaudies sūnus. To negalima pasakyti apie daugelį kitų kaime augusių inteligentų, nes, einant mokslus ir gyvenant mieste, liaudiškumas dažniausiai išsitrina, juo labiau kad sąmoningai siekiama nuslėpti visus kilmės iš prasčiokų pėdsakus. Jeigu akcentuotume ne kilmę, bet galvoseną ir manieras, dauguma komunistų vadų nebuvo liaudies sūnūs, sociologiškai žvelgiant, jie užaugo kaip buržujai. O Grinius daug ką iš kaime praleistos jaunystės išsaugojo iki pat mirties. Jis turėjo nuostabią atmintį: norintiems sužinoti, kaip kaimo virtuvėse po gaspadinių kojomis maišydavosi ėriukai, vaikai, vištos, kiek sienomis laipiodavo tarakonų, arba ketinantiems išmokti skaldyti balanas, iš avių lajaus pasigaminti žvakių, užteks perskaityti jo atsiminimus, paskelbtus 1926 m.4 Vėliau išeivijoje jis rašė nesiremdamas nei dienoraščiais, nei dokumentais, nes viskas liko okupuotoje Lietuvoje.
Nepaisant to, atsiminimai kupini vardų, datų, smulkiai aprašytų įvykių. Medicininiuose rašiniuose apstu liudijimų, kaip kaime sirgta, kaip gydyta. Jo išsaugotas kaimiškas žodynas turėtų būti aukso kasykla kalbos istorikams. Suprasdamas, kad tuos raštus skaitys menko išsilavinimo žmonės, jis liaudiškai aiškino ne vien medicinos laimėjimus, bet ir mokslo teorijas. Neatrodo, kad į paprastus žmones būtų žiūrėjęs iš aukšto: ką galvojo, tą ir parašė, be menkiausios užuominos, esą kaimiečiams geriau nė nereikia. Manau, teisingas Albino Rimkos teiginys, kad Grinius „nesidrovi draugauti ir viešai rodytis su paprastais sodžiaus žmonėmis kaip lygus su lygiais“.5
Kyla pagunda jo raštus cituoti ištisai, nes daug kas čia skamba tarytum smagus anekdotas. Bet prieš šimtą metų kitaip šviesti krašto žmonių nė nebuvo įmanoma. Reikėtų pridurti, kad juokas čia nepiktas, niekas nėra išjuokiamas, menkinamas. Stačiai linksma įsivaizduoti save, technologijų išlepintą miestietį, atsidūrusį sename kaime. Tai padeda suvokti, kokį ilgą kelią lietuvių inteligentijai teko įveikti nuo Griniaus jaunystės iki mūsų laikų. Pavyzdžiui, tarp Amerikos ano meto ir dabartinės inteligentijos skirtumas yra gerokai mažesnis.
Laikui bėgant, Grinius įsitikino, kad esama glaudaus ryšio tarp žmonių sveikatos ir krašto gerovės. Citavau jo teiginį, kad sveiki vaikai yra didelis tautos turtas. O štai jo spėlionės, kodėl lietuviai skursta: „Daug randama priežasčių, kodėl mums namie duonos nepritenka. Verčiama bėda ant tingumo, tamsumo, nerangumo, blogo valdymo sutvarkymo, ant žemės reformos ir dar ant ko kita. Bet maža kam ateina galvon tai, kad mes esame neturtingi, nedarbštūs ir nedarbingi dėl to bent ne iš mažos dalies, kad esame per daug liguisti, jog per dažnai ir per ilgai sergame, jog sveikatos reikalai pas mus yra labai užmiršti.“ Taigi skurstame, nes nesuprantame švaros, tyro oro, švaraus vandens ir apskritai higienos reikšmės. Tai itin atsiliepia kūdikių mirtingumui, kuris, atsižvelgus į pažangesnius kraštus, galėtų būti perpus mažesnis.6 Panašias sąsajas tarp žmonių sveikatos ir tautos gerovės pačioje nepriklausomybės pradžioje įžvelgė ir Griniaus redaguojamoje Sveikatoje išdėstė gydytojas Danielius Alseika: „Tik sveikas žmogus tegali būti laimingas, tik sveika tauta tegali sutvarkyti savo gyvenimą taip, kad lengva būtų eiti į gerą arba laimingą ateitį.“7
Pasak Griniaus, būtina sveikos tautos sąlyga yra žindančios motinos: „Tos tautos pralenks kitas, kuriose bus daugiau motinų, savo krūtimis maitinančių kūdikius.“ Esu skaitęs ne vieną prigimtinių teisių sąrašą, bet, kiek žinau, tik vienas Grinius įtraukia vaiko teisę į motinos pieną: „Motinos pienas yra kūdikio savastis ir niekas neturi teisės jos atimti.“ Žindyti yra patriotinė motinų pareiga. Jo argumentas pakankamai logiškas: tautos gerovė priklauso nuo žmonių darbingumo, darbingumas – nuo sveikatos, sveikata – nuo ugdymo, o ugdymas – nuo to, kaip maitinami kūdikiai. Jis įsitikinęs, kad žindomi naujagimiai auga sveikesni, ir daro išvadą: „Dėl to kiekvieno patrioto yra reikalas tarp kita ko neužmiršti, kad iš mūsų kūdikių nebūtų atimamas natūralinis jų maistas.“ Į Lietuvą iš Europos skverbiasi mada krūtimi nepenėti: „Tai liūdni mūsų tautai reiškiniai. Tokias motinas galima išvadinti nukrypėlėmis, išdykėlėmis.“ Reikia jas gėdinti: „Čionai darosi plati dirva patriotams, kunigams, gydytojams ir šiaip susipratusiems žmonėms.“8
Tikėtina, kad rašinyje „Krūčių įdegimas“ slepiasi ir tautininkų režimo kritika, nes šį straipsnį Grinius rašė, praėjus vos metams po perversmo. Politinę interpretaciją siūlo ilgoka pastraipa apie didelį pataikūną Damoklą, kuris, galų gale pastebėjęs virš jo galvos kabantį kardą, suprato: „Ant diktatorių galvos visada aštrus kalavijas kabo.“ Mintis tokia: žindančios motinos, kaip tas Damoklas, nesupranta, kokie pavojai jų tyko – jas supa aibė nematomų mikrobų, tik ir laukiančių progos į kūną įsiskverbti ir užkrėsti. Žinoma, pasakyti tą patį buvo galima ir daug paprasčiau.
Sąsajas tarp sveikatos ir gerovės Grinius mėgo išreikšti skaičiais, apskaičiuodamas, kiek kokia liga ar žalingas paprotys kainuoja. Pasirodo, lietuviai persivalgo, ir tai, jo apskaičiavimu, per metus kraštui padaro 125 milijonus rublių nereikalingų išlaidų, taigi persivalgymas pirmiausia „atsiliepia į kišenių“. Laimingesni „mūsų žydeliai“, mažiau valgantys, bet tokie pat darbingi: „Ar jie yra atsinešę iš karštos Palestinos mažesnių skilvių, ar brangus košerio valgis privertė per ilgus amžius jų skilvius susitraukti?“9 Pastaba apie skilvių susitraukimą, beje, yra užuomina į evoliucijos teoriją, kuri šiuo atveju suprantama labai paviršutiniškai. Lengva ir neteisingai suprasti pastabą apie žydus, nors pats Grinius dažnai laiko juos sektinais pavyzdžiais, iš kurių turėtume mokytis švaros ir sveikos gyvensenos. Pavyzdžiui, aiškina, kodėl Rusijos imperijoje pagal statistiką Lietuvos gyventojai radosi tarp blaiviausių: „Bet čia turbūt parodydavo mus geresnėj šviesoj, negu verti buvom. Mat mes turėjome apie 14% žydų, kurie yra labai blaivūs žmonės ir maža monopolinės gerdavo.“ O antai okupantai vokiečiai, save laikantys aukštesnės kultūros atstovais, „gyvuliškai maukdavo tą pačią mūsų naminę degtinę“.10
1937 m. sausio 11 d. kalbėdamasis su XX amžiaus korespondentu, Grinius pabrėžė, kad investicijos į sveikatos sistemą tikrai atsiperka. Lietuvoje per metus būtų galima išgelbėti kokius 5 000 gyvybių, metinį mirtingumą sumažinant nuo 35 000 iki 30 000. O kitų kraštų apskaičiavimai rodo, kad „įdėtas kapitalas kovai su ligomis kelis kartus net apsimoka“. Beje, jis pabrėžia, kad lietuvių kūdikių mirtingumas yra kokius tris, keturis kartus didesnis negu Lietuvos žydų.
Daug sveikatos negerovių kyla todėl, kad mokslinės medicinos žinios retai ką pasiekia: žmonės paprasčiausiai nemoka švariai ir sveikai gyventi, lietuvių galvoseną labai menkai paveikusi mokslinė medicina. Kalčiausi čia kalbiniai, tautiniai, klasiniai barjerai, inteligentiją izoliavę nuo lietuvių valstiečių: „Mūsų inteligentijos įtaka į liaudies higienos žinyną nedidelė buvo. Nei dvarininkai, nei valdininkai, daugiausiai svetimos (lenkų, rusų, vokiečių, žydų) kultūros žmonės, atskirti nuo liaudies, nedaug tegalėjo suteikti jai ir medicinos žinių.“11 Jis prisimena caro laikus, kai, epidemijai kilus, atvažiavęs pareigūnas „žmonėms nesuprantama kalba“ mokydavo, ką reikia daryti.12 Griniaus rašiniuose, skirtuose medicinos žinioms populiarinti, akivaizdi instrumentinė lietuvių kalbos vertė: siekiant kelti plačiųjų masių gerovę, būtina informaciją skleisti joms suprantama kalba.
Visur daug naujovių plečiasi horizontaliai, informacija teka žmonių kasdieninių socialinių ryšių kanalais, o didelė lietuvių dalis bendraudavo tik su tokiais kaip jie patys, apie mediciną, švarą, higieną tiek pat mažai nusimanančiais. Iki savos valstybės sukūrimo žmonių, informuotų apie naująją mediciną ir mokančių lietuviškai, buvo labai nedaug. Retam lietuviui pasitaikydavo proga su žinovais išsiaiškinti ar atsitiktinai kokią naujieną nugirsti. Juo labiau kad dėl menko išsilavinimo daug ko suprasti jie net nebūtų įstengę. Taigi trūko ne vien švietėjų, bet ir žmonių, gebančių gaunamą informaciją suprasti, ja pasinaudoti. Grinius rašo daugiau tikėjęsis iš kunigų, nes jie turi progų su žmonėmis bendrauti, bet ir šie jį nuvylė, nes platesnės švietėjiškos veiklos retas kuris ėmėsi.
Liaudies medicinos Grinius nemenkino, kartu pripažino, kad apie ligas ir jų gydymą žmonės pasakoja daug nebūtų dalykų. Pavyzdžiui, aiškino: „Nei iš dantų gedimo, nei iš karščio, nei iš rujojimo šunes nepasiunta – tai tik pasakos.“13 Šundaktarystę skyrė nuo liaudies medicinos: šundaktariai yra apgavikai, jų tikslas – pelnas. Plačiau aptaręs, kodėl homeopatinis gydymas neduoda naudos, pabrėžė, kad homeopatija „yra tinklas neišmanėlių skatikams gaudyti“.14 Gana moderniai aiškino, kodėl šundaktariams sekasi, kodėl atrodo, kad jie tikrai išgydo: „Bepig liga išgydyt, kai jos nėra.“ Pavyzdžiui, įkandus pasiutusiam šuniui, suserga gal tik pusė žmonių, bet, kadangi liaudis to nežino, visi mano, esą „tam tikri nuo pasiutimo nužadėtojai […] ką tai šnabždėdami ligą nuveja“. Galima pridurti, kad nuo daugelio ligų žmonės pasveiksta, nesvarbu, ar gydomi, ar negydomi, ar pasikviečia gydytoją, ar šundaktarį, tik paskutinioji niekada nei pati išgyja, nei pasiduoda gydytojų ar šundaktarių pastangoms.
Liaudies mediciną Grinius vertina atlaidžiai: „Negalima sakyt, kad liaudies prietarai visada sveikatai būtų absoliučiai blogi. Kai kurie jų net daro žymios naudos žmonių sveikatos užlaikymui.“ Jis netgi siūlo reabilituoti žodį prietaras, nes tas „žodis dabar yra kiek sukompromituotas“. O kilęs jis iš veiksmažodžio pritirti: „Tai būtų prityrimo išvados, padarytos iš ilgų metų pastebėjimų.“ Pavyzdžiui, lietuvių paprotys prie šaltinių statyti kryžius: „Juk tai tikriausias esamomis aplinkybėmis apsaugojimas vandens nuo užteršimo: niekam neateis galvon prie kryžiaus […] dasileist kokio nešvarumo.“15
Kita vertus, jis nevengia ir kritiško žodžio. Pavyzdžiui, dėl mirusiojo nuo užkrečiamos (limpamos – to meto kalba) ligos šermenų perspėja: „Jei atsitaiko nuo skarlatinos kam pasimirti, tai nekelkite tokių skaitlingų šermenų, nesilankykite visomis gaujomis numirusio kambaryje, negerkite ir nevalgykite tenai.“16 Daug žalos padaro Lietuvos kaimuose paplitęs kūdikių vystymas, kai šie apvyniojami tiek, kad negalėtų pajudėti. Motinos teisinasi, esą nesuvystyti kūdikiai išaugtų kreivomis kojomis, jiems išsiveržtų „bambutė“, jie nagais akis išsidraskytų. Visa tai netiesa: standus vystymas neleidžia kraujui tekėti, suspaudžia pilvą ir krūtinę, vaikas šunta nuo šlapimo ir prakaito.17 Apskritai Grinius negaili karčių žodžių lietuvėms motinoms, kurios, palyginti su žydėmis, vaikais nesirūpina, nes rūpintis jais nemoka.
Nedaug ką galima prikišti patarimams, kad reikia valytis dantis, praustis su muilu, gyventi higieniškai, tinkamai prižiūrėti kūdikius. Bet kartais ir jam sveiką protą užtemdo gilūs prietarai. Antai jis mano, kad onanizmas kenkia sveikatai, nors, pasak jo, ir ne tiek, kaip dažnai gąsdinama. Su šiuo nesveiku įpročiu reikia kovoti. O svarbiausia – stengtis neleisti to pradėti. Kokiomis priemonėmis? Kartais mažiems vaikams gelbsti toks būdas: „atsinešus dideles žirkles ir peilį ir pagąsdinus, jogei bus operacija, jei taip darys“. Giliau XIX a. galvosenoje įsitvirtinęs toks receptas: „Reikia užvesti tokis papratimas, kad kas rytas nuogas vaikas nupilti kambario vandeniu, nervai sustiprės ir onanizmui atsispirs.“18 Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad panašius patarimus apie valios grūdinimą šaltu vandeniu dosniai dalijo ir Amerikos to meto dorovės puoselėtojai. Vėliau Grinius šia tema rašė blaiviau, bent jau savo redaguojamuose leidiniuose.
XIX a. mokslo pažanga neatsiejama nuo biologijos mokslų: intensyviai tyrinėtos smegenų ir nervų sistemos funkcijos, buvo sukurtos teorijos apie jų veikimą, bendrais bruožais išsilaikusios iki mūsų laikų. Atrasta, kad žmonių kūnuose gyvena daugybė nematomų gyvių, naudingų ir kenksmingų, sužinota, kad saulė ne vien šildo ir šviečia, ji siunčia įvairiausius spindulius, tiek gydančius, tiek žalingus. Biologijos mokslų pažanga labai paveikė gydymo meną – mokslinė medicina yra vienas didžiausių XIX a. vaisių. Seniau buvo sunku žolelių prisirinkusią kaimo žiniuonę atskirti nuo tikro gydytojo, nes jie abu rėmėsi tradicija ir savo patirtimi. Senesniais laikais tiek liaudies mediciną, tiek gydytojų praktiką lėmė patirtis ir spėlionės, nors kartais jos ir pasirodydavo teisingos. Naujaisiais laikais svarbesnės tapo ne tradicijos ir asmeniški gydytojų stebėjimai, bet tyrinėjimai, ieškant ligos priežasčių ir būdų, kaip ją išgydyti.
Griniui svarbiausia, kad ir paprasti žmonės Lietuvoje galėtų džiaugtis mokslinės medicinos laimėjimais. Tuo tikslu jis ne tik populiarino žinias apie higieną, apie ligas, bet ir aiškino medicinos teorijas, dažnai darydamas tai gąsdinamai spalvingai, kaip ir pridera liaudies vaikui. Pavyzdžiui, rašė: „Aplink mus, visuose daiktuose knibždėte knibžda milijonai neįžiūrimų gyvūnėlių, mikrobų, kurie tik laukia, kad per kokį odos įdrėskimą įlįstų į mūsų kūną ir tarpintų į jį pūlius.“ Ne vieną turėjo priblokšti žinia, kad žmones supa tuntai nematomų gyvių: pratusiems tenkintis kasdieniniu stebėjimu, sunkoka suvirškinti tokią mintį. Taip Lietuvos kaime ėmė sklisti žinia apie Pasteuro atradimą, kad daugelį ligų sukelia aplinkoje tūnančios bakterijos. Grinius nepamiršo informuoti ir apie imunitetą: menko įdrėskimo pakanka, „kad pro tokius vartus prilįstų tų streptokokų. Kūnas, gavęs tokių svečių, nepasilieka ramus. Jis ima su jais kariauti: sukviečia ton vieton daugybę taip vadinamų baltųjų kraujo rutulėlių arba kitaip leukocitų. Šie kaip kareiviai puola streptokokus.“ O nuo lavonų sklinda nuodai, kuriuos kraujas išnešioja po visą kūną. Todėl būtina laikytis švaros, ypač gimdyvėms, „idant tų streptokokų į krūtį neįeitų“.
Panašiai spalvingai jis aiškina seksualinių funkcijų fiziologiją: „Vyriškoji sėkla dirbasi tam tikruose įtaisuose – kiaušuose. Iš čionai gana ilgais takais gali ji prieiti prie moteriškės gumbo, o iš čia prie moteriško kiaušelio.“ O „pakliuvę į moteriškės lyties įtaisas“ spermatozoidai, prasigręžę „kiaušelio apvalką“, „padaro tikrą revoliuciją“.19
Kitu atveju aiškindamas, kad epilepsija veikiausiai yra paveldima, jis nenusigąsta materialistinės žmogaus sampratos ir plėtoja psichologiją be sielos: „Nuomarius prasideda nuo negero galvos smegenų veikimo, nes smegenyse yra žmogaus protas, atmintis, susipratimas, ko nuomariui užėjus žmogus nustoja. Taipgi smegenyse randasi ir tampymo įtaisos vidurys.“20 Beje, „tampymo įtaisos“ – tai į mokslinį žodyną, deja, nepatekęs pavadinimas tos smegenų dalies, kuri valdo motorines organizmo funkcijas.
Taigi juoką keliančių teiginių netrūksta, tačiau reikia atsiminti, kokia sunki buvo Griniaus užduotis, – jokio mokslo neragavusiems kaimiečiams suprantamai pristatyti naujausius biologijos mokslų atradimus. Žmonėms, niekada nemačiusiems mikroskopo, sunku aiškinti apie nematomus mikrobus, streptokokus, spermatozoidus… Grinius bando sąžiningai juos informuoti, pridurdamas, kad mokslai daug ko irgi nesupranta. Štai ką jis rašo apie staigų reumatizmą: „Tikros tos ligos priežasties arba sėklos dar nesurado. Bet aišku, kad čionai užteršią kraują kokie tai nuodai. Tai gali būti […] mažytėliai gyvūnėliai, mikrobais vadinami, arba tų mikrobų nuodai.“21
Švietėjiškas jo darbas liudija gilią pagarbą paprastam žmogui – beraščius reikia apšviesti, kad jie gebėtų tvarkytis savarankiškai. Grinius piktinosi tais, kurie žmones klaidina: „Be reikalo, kunigėli, platini tarp žmonių tokias žinias, kurios gali artimo sveikatai užkenkti.“ Šie žodžiai adresuoti kitam mokslo populiarintojui – kunigui Jonui Balvočiui (1842–1925), kuris J. Geručio slapyvardžiu 1907 m. išleido vokiškos knygos „Sveikata“ vertimą. Ten aiškinama, esą nuo rauplių skiepytis pavojinga, nes skiepai tėra sifilio nuodai. Grinius taip atpasakojo tos knygos turinį: skiepus išradęs anglas „sodžiaus barzdaskutys“, kurio „merga“ turėjusi sifilį ir „jais užkrėtė savo pono karvę, o ponas pavertė juos į skiepus žmonėms“. Tačiau Gerutis turėtų žinoti, kad sifilis „nei kokiu būdu karvių negali užkrėsti“. Nors iš tikrųjų atsiranda gydytojų, kurie įspėja nesiskiepyti, „reikia žinoti, kad tarp daugumo ir daktarų atsiranda visokių. Kam jie kartais niekus rašo, kas juos tesupaisys. Kantri popiera viską pakelia, o lengvatikiai Geručiai tuos niekus toliau platina.“22
Bet kaip paprastam žmogui atskirti, kas niekus rašo, – ar pats Grinius, ar kunigo minimi gydytojai? Atsakymas paprastas: kuo žmonės bus šviesesni, tuo geriau jie susigaudys. Todėl reikia skleisti ne vien žinias, bet ir aiškinti teorijas, tada visi supras mokslų galimybes, jų ribas.
Gal dažniausiai Griniaus kartojama mintis tokia: mūsų tyko begalės nematomų gyvių, nuo kurių apsiginti galima, stropiai užlaikant švarą. 1915 m. vasarą jis aiškino, kaip po karo reikėtų atstatyti sugriautus trobesius: „Sveikas gyvenamas butas turi būti sausas, šviesus, lengvai išvėdinamas, šiltas, neankštas, tyras.“ O senieji trobesiai buvo ligų židiniai. Štai kaimo virtuvė: „Molinė asla, kampe statinė su pelais, kitame kampe taip vadinamas „myžupis“, t. y. pažliugusi, pamazgomis kasdien laistoma vieta. […] Virtuvėje turi prieigą vištos, antys, paršiukai, ėriukai, kartais ir veršiukas. […] virtuvė, kur gamina svarbiausius mums dalykus, turėtų būt švariausia bute vieta.“ Apie mikrobus nusimanančiam skaitytojui iškart prieš akis iškyla šiurpinantys virtuvėje tykančių nematomų priešų vaizdai, nors pats Grinius mikrobų čia nemini. Rašinys ypač įdomus tuo, kad smulkiai pasakojama, kaip kaime statyta ir kaip, atsigaunant po karo, reikėtų statyti. Jis supranta, kad moderni statyba – dideli, dvigubi langai, izoliacija nuo drėgmės, medinės grindys – labai brangi. Bet ir čia yra išeitis – reikia steigti draugijas, kurios teiktų ilgalaikes paskolas.
Grinius numato dar baisesnių karo pasekmių – tai pūvantys lavonai. Priminęs apie mikrobus, smulkiai išaiškinęs, kaip reikia negyvėlius dezinfekuoti ir laidoti, pabrėžęs, kad to imtis turi vyresnybė, primena: „Bet ir patiems gyventojams privalu savo švarumu rūpintis, nes ne visuomet susilauksi laiku patarimo iš šalies.“23 Tai bene pagrindinė švietėjiškos Griniaus veiklos mintis – patys žmonės turi mokytis ir tvarkytis.
Nuo anų laikų mus skiria didžiulė tiek medicinos, tiek tautos pažanga. Bet prisiminkime, kad Grinius, populiarindamas modernią mediciną, turėjo derintis ne prie išprususių miestiečių, o prie mažaraščių kaimo žmonių. Jis puikiai suprato, kad lietuviai imperijos užkampyje skurdo ne vien dėl diskriminacinės caro politikos, bet ir dėl to, kad įvairūs luominiai, tautiniai barjerai trukdė šviesuomenei bendrauti su liaudimi. Lietuviškai nemokantys, lenkuojantys aristokratai, valdininkai ir mokytojai rusai, miestiečiai žydai nesugebėjo, gal ir nesistengė plačiau paskleisti modernaus mokslo žinių, kurios yra būtina sąlyga užtikrinti tautos gerovei. Pabrėžiu: čia kalta ne vien pikta valia ar nevykusi imperinė politika, dar kaltesnė pati socialinė situacija, neleidusi, kad svetima, dažnai lietuviškai nemokanti šviesuomenė bendrautų su krašto žmonėms. Tokiame socialiniame fone iškyla savos, nepriklausomos valstybės būtinybė.
Esame pratę pabrėžti politines savo valstybės ištakas, pavyzdžiui, pasipriešinimą spaudos draudimui, visi esame girdėję ir apie didingą Lietuvos praeitį, Žalgirio pergalę, ir t. t. Griniaus veikla išryškina kitą, manau, svarbesnį – būtent socialinį aspektą: nepriklausoma Lietuva buvo ne romantikų svajotojų kūrinys, ją sukūrė darbštūs, tokie kaip Grinius, žmonės, supratę, kad sava valstybė yra būtina jų gerovės sąlyga.
Senoji valstybė buvo siauro „profilio“ – ji rinko tik mokesčius, ėmė rekrutus į kariuomenę, gynė valdančiųjų luomo privilegijas, menkai rūpindamasi visų socialinių sluoksnių gerove. Naujaisiais laikais valstybėms tenka rūpintis švietimu, sveikata, infrastruktūra, verslo ir ūkininkavimo sąlygomis. Žmonių gerovė dabar daug labiau priklauso nuo valstybės veiklos negu ankstesniais laikais. Manau, tautinių valstybių iškilimą galima suprasti, tiktai atsižvelgus į modernios valstybės pobūdį. Tačiau tai pernelyg plati tema, kad tinkamai ją išplėtotume be parengiamųjų darbų.
1 Metinio susirinkimo protokolas, Kova su džiova, 1926 m. rugsėjo mėn., nr. 1, p. 14–34.
2 Kazys Grinius, Apie šeimynos laimę, Sveikata, 1912 m. kovas, nr. 2.
3 Alfonsas Eidintas, Kazys Grinius: ministras-pirmininkas ir prezidentas, Vilnius: Mintis, 1993, p. 200; Gediminas Ilgūnas, Kazys Grinius, Vilnius: Pradai, 2000.
4 Kazys Grinius, Atsiminimai, Varpas, 1926 m. (jubiliejinis numeris), p. 64–145. Kelias spalvingesnes pastraipas cituoja ir Eidintas, p. 11–12.
5 Albinas Rimka, Iš netolimos praeities atsiminimų, Varpas, 1926 m. (jubiliejinis numeris), p. 212–214.
6 Kazys Grinius, Apie jaunosios kartos sveikatos globojimą ir apie ligonines, Sveikata, 1927 m. vasaris–kovas, nr. 2–3. 1927 m. mirė apie 10 000 kūdikių.
7 Danielius Alseika, Sveikatos reikalai Lietuvoje, Sveikata, 1918 m. gruodžio 25 d., nr. 1.
8 Kazys Grinius, Krūčių įdegimas, Sveikata, 1927 m. gruodis, nr. 6.
9 Kazys Grinius, Apie valgymą, Sveikata, 1920 m. kovas–balandis, nr. 2.
10 Kazys Grinius, Apie naminius bravorėlius ir apie naminį šnapsą, Sveikata, 1920 m. kovas–balandis, nr. 2.
11 Kazys Grinius, Medicinos ir higienos žinių populiarizacija lietuvių tarpe, Medicina, 1922 m. gegužė, nr. 5, p. 241–246.
12 Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys, Tübingen, 1947, p. 92.
13 Kazys Grinius, Pasiutimas, Sveikata, 1910 m. rugsėjis, nr. 9.
14 Kazys Grinius, Apie homeopatiją, Sveikata, 1912 m. rugsėjis, nr. 9.
15 Kazys Grinius, Medicinos ir higienos žinių populiarizacija lietuvių tarpe, op. cit.
16 Kazys Grinius, Skarlatina, Sveikata, 1909 m. spalis, nr. 4.
17 Kazys Grinius, Nereikia kūdikių vystyti! Sveikata, 1911 m. liepa, nr. 7.
18 Kazys Grinius, Apie onanizmą, Sveikata, 1910 m. gruodis, nr. 2.
19 Kazys Grinius, Ten pat.
20 Kazys Grinius, Nuomarius, Sveikata, 1910 m. sausis, nr. 1.
21 Kazys Grinius, Reumatizmas, Sveikata, 1910 m. gegužė, nr. 5.
22 Kazys Grinius [Apie Geručio vertimą, kurį išleido Šv. Kazimiero leidykla], Sveikata, 1910 m. rugpjūtis, nr. 8.
23 Kazys Grinius, Kai statysime namus, tai žiūrėkime, kad jie išeitų sveiki, Užmuštųjų laidojimas, Sveikata, 1915 m. liepos 2 d.
