Politikos santykio su menu aspektai labai subtilūs, provokuojantys didžiulę nuomonių įvairovę. Kai šios dvi sritys „susitinka“, iškart kyla daugybė klausimų, kuriuos išspręsti itin sunku. Todėl keistokai atrodo bandymai suabsoliutinti kurią nors iš dviejų sričių, tiesmukai interpretuojant jų sankirtą. Jeigu toks supaprastintas požiūris į tikrovę nugali, neabejotina, kad šis jautrus klausimas bus sprendžiamas labai nejautriai. Todėl aiškinantis dilemas, kylančias dėl meno santykio su politika, absoliutistines pretenzijas derėtų atmesti. Deja, Lukiškių aikštės istorija rodo, kad jų griebiasi tiek politikos, tiek meno „šalininkai“.
Visų pirma diskutuojama dėl to, ką reikėtų daryti su Lukiškių aikšte. Toks ginčas yra prasmingas, nes jame atsiskleidžia pirminės idėjos, apibrėžiančios atsakymus į tolesnius klausimus. Kad būtų lengviau suprasti, pateiksiu tris skirtingus požiūrius, vienokia ar kitokia forma egzistavusius viešojoje erdvėje ir maždaug nusakančius šio ginčo esmę.
Pirmoji idėja – nepolitizuotas aikštės projektas. Tokiu atveju ją reikėtų paversti išimtinai rekreacinio pobūdžio vieta, tenkinančia miesto gyventojų poreikius. Joje nieku gyvu nederėtų statyti paminklo, keliančio bent menkiausias asociacijas su politika. Tokia pozicija dažnai grindžiama nuomone, esą viešosiose erdvėse jau gana simbolikos, susijusios su skausmu ir nelaimėmis. Šį požiūrį galima vadinti pragmatiškiausiu iš visų trijų.
Antroji idėja – aikštės depolitizavimas, žengiant politinį žingsnį. Tokiu atveju aikštėje reikėtų pastatyti prekybos centrą, parodant, kad grąžinama pirminė jos funkcija, susiklosčiusi dar Abiejų Tautų Respublikos laikais, – prekyvietė. Politiškai tai reikštų, kad grįžtama prie čia buvusios suverenios valstybės, kurią laikome savo pirmtake, teritorinės funkcijos. Toks erdvės depolitizavimas būtų ženklas, kad atsiribojama nuo bet kokių asociacijų su politine priespauda.
Trečioji idėja – aikštės politizavimo projektas. Tokiu atveju aikštė turėtų būti paversta valstybės reprezentacijai tinkama erdve su politinio pobūdžio paminklu, kuris piliečiams primintų: laisvi esame dėl labai konkrečių žmonių aukos. Aikštė būtų skirta ne vien valstybinėms iškilmėms, todėl joje turėtų atsirasti ir rekreacinės paskirties zona.
Pirmieji du variantai kritikuojami dėl to, kad taip būtų pamintas žuvusiųjų už laisvę atminimas, demonstruojant nepagarbą jų pasiaukojimui dėl laisvos demokratinės Lietuvos.
Tiesiogiai politizuoto projekto kritikai argumentuoja paprastai: dar viena aikštė „atimama iš piliečių“, paverčiama skausmo ir negatyvių emocijų židiniu, tai ideologinės indoktrinacijos būdas, rodantis valstybės uždarumą.
Svarstyti, kuris požiūris tinkamiausias, sudėtinga, tačiau įmanoma. Pavojingiausia būtų įdiegti nepolitizuotą aikštės versiją. Tai tiesiausias kelias į bendros politinės tapatybės nykimą, užmirštant savo istoriją. Aikštės depolitizavimo ir jos politizavimo projektai abu savaip patrauklūs. Politizuojant aikštę, viskas lyg ir aišku – valstybinė simbolika primins, kas čia šeimininkas ir kas iškovojo politinę laisvę. Depolitizuojant aikštę tarsi sakoma: „Čia buvo žudomi žmonės ir statomi paminklai okupacinėms valdžioms. Mes niekada neketinome to daryti, taigi atmetame jų valią ir teigiame ją savaip.“
Nors nėra lengva susigaudyti tarp visų teisinių aktų ir nutarimų, reglamentuojančių, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė, akivaizdu, kad laimėjo trečioji idėja – aikštę tiesiogiai politizuojantis projektas. Tačiau, pasirodo, ne viskas taip paprasta. Nuo pat 1999-ųjų, kai buvo priimtas pirmasis sprendimas, užvirė diskusijos, ar jis teisingas ir kokios galėtų būti alternatyvos. Deja, nuo pat pradžių šis ginčas vyko padrikai.
Vėliau priimti įvairūs nutarimai ir konkursų sąlygos rodo ryškėjančią tendenciją užglaistyti valstybinę politinę aikštės projekto esmę. Memorialinių akcentų, kitaip tariant, paminklo idėja irgi buvo išpolitinta, liko tik reikalavimas pavaizduoti laisvę, atsietai nuo konkrečių kovotojų su politiniais jų siekiais. Ar tokia abstraktaus pobūdžio laisvė išvis gali egzistuoti net kaip teorinis konstruktas, gana įdomus klausimas, tačiau jį aptarti reikėtų atskirai.
Pats abstraktaus paminklo variantas yra visiškai suprantamas dalykas, tačiau jis priklauso visai kitam – nepolitiniam aikštės projektui, o ši alternatyva, kaip žinome, nelaimėjo, ji nėra teisiškai įtvirtinta. Todėl praktiniu požiūriu dilema labai paprasta ir aiški – nugalėjo projektas, teigiantis, kad aikštė turi būti sutvarkyta pagal tiesioginio politizavimo planą. Tai, kad didžioji diskusijų dalis vyksta po to, kai sprendimas jau priimtas, beje, tai padaryta seniai (1999 m.), ir trukdo jam materializuotis, rodo, kokia vis dėlto nebrandi yra mūsų visuomenė, į susitarimus žiūrinti nerimtai. Normalaus ir tinkamai funkcionuojančio politinio valdymo sąlygomis didžioji diskusijų dalis turėjo vykti prieš priimant sprendimą, kad vėliau šį būtų galima realizuoti be didesnių trikdžių. Viskas.
Visa tai yra praktinė reikalo pusė, kurios nesėkmę lemia pavėluotos diskusijos, argumentų ir valios veikti stoka.
Tačiau visos smagybės ir Lukiškių aikštės istorijos esmė atsiskleidžia, pažvelgus į teorinį jos matmenį – kalbu apie meno santykį su politika. Menininkai, žvelgdami į ką tik aprašytą praktinį iškilusios problemos vaizdą, mano, kad meninei jų fantazijai kyla grėsmė – nejaugi teks vaizduoti apibrėžtus ir į rėmus įspraustus politinius motyvus? Nejaugi iki šiol taip ir nepabėgome nuo socrealizmo? Nejaugi ir vėl nugalės visuomenės spaudimas pastatyti griozdą, prasilenkiantį su šiuolaikiniais standartais? Tokie ir panašūs skausmingi klausimai kyla daugeliui menininkų ir savo nuomonę jie po truputį ima reikšti viešai.
Tačiau bėda ta, kad politikai supranta menininkų argumentus kaip grėsmę politinei žiniai, kurią norima perteikti. Todėl ne tik gina savo nuomonę, bet ir imasi aršių veiksmų, siekdami užtikrinti, kad tai, kas bus pavaizduota, atitiktų jų viziją.
Čia kyla didžioji problema, susijusi su abipusiu – tiek meno, tiek politikos – kišimusi į vienas kito sritį. Alvydo Jokubaičio žodžiais tariant, žmogiškojo patyrimo modusų įvairovės nepaisanti kultūra nuskurdina save. Ši jo mintis tiesiogiai taikoma menui ir politikai kaip tikrovės pažinimo modusams.
Tam tikra menininkų veikimo laisvė išties būtina sąlyga, norint kurti aukščiausios rūšies meną. Todėl netinkamai elgiasi tie politikai, kurie mėgina apibrėžti, kokia turėtų būti kūrinio forma. Lukiškių aikštės atveju principas, kad tik patys menininkai gali nuspręsti, kokią formą rinktis, irgi turėtų galioti – nesvarbu, ar tai bus vaizdo ir garso instaliacija, bronzinis paminklas, performansas, granitinė skulptūra, Fluxus stilistikos įkvėptas kūrinys… Beje, pastarasis variantas netgi ganėtinai konceptualus. Jis puikiai atitiktų lietuvių tautos, kaip dabar madinga sakyti, globalios Lietuvos sovietų okupacijos metais pjūvį – pademonstruotų, kad vieni lietuviai miške kentė šaltį ir badą su ginklu rankose priešindamiesi stribams, o kiti emigravo į Niujorką kurti naujos meno srovės.
Vis dėlto ir menininkai netinkamai elgiasi, kai mėgina apibrėžti, koks turėtų būti valstybinio pobūdžio kūrinio turinys. Žinoma, jie turi teisę reikšti savo nuomonę ir teigti, esą kai kur politikos apskritai nereikia. Vis dėlto jeigu yra priimtas sprendimas kurti politinio pobūdžio kūrinį, menininkai turėtų atsisakyti ambicijų spręsti, koks bus jo turinys. Šiuo atveju įsigalėjusi priešinga tendencija – įvairiais būdais mėginama išstumti politiką iš ten, kur buvo nuspręsta suteikti jai vietą.
Čia galima įžvelgti ir platesnio pobūdžio problemą, kuri kankina daugumą Vakarų valstybių, – tai politikos nykimas arba stiprėjanti nepolitiškumo tendencija. Tačiau ši tema reikalauja atskiros platesnės diskusijos. Tad šįkart verčiau paklauskime – ar labai nusiviltume, jeigu Lukiškių aikštėje atsirastų tūkstantis Fluxus dėžučių su Vyčio atvaizdu?
