„Rugpjūčio [1887 m., – A. G.] pradžioje vieną vakarą atėjo pas mane tūlas vietos gyventojas, melancholikas ir kiek pamišėlis Manoilovas manęs pas savo neva sergančią seserį kviesti. Pakeliui beeinant jis kiek atsiliko ir iš revolverio šovė: kulipka sužeidė man kairiąją ranką, sutriuškindama alkūnkaulį; pridurmai kitu šūviu pataikė į pečius; šovė dar ir trečią kartą, bet, man bėgant, nepataikė. Priežastis šito atentato paslaptyje liko: manoma, kad tai buvo pasikėsinimas iš neapykantos svetimtaučiui; nuteistas 15 metų kalėti. O man gyvam likus, teko gana ilgai Vienoje gydytis; kulipka iš rankos išimta, bet toji, ką pečiuosna pateko, nesurasta. Ji vėliau bjauriai suerzino nervus, sukeldama kojose paraestezijų ir įvarydama neurasteniją, nuo kurios ilgą metų eilę gydytis teko įvairiose sanatorijose ir kurortuose (Merane, Franzensbade, Karslbade) ir kuri manęs iki šiol neapleidžia. Visas šitas martyriumas buvo pasėka to, kad buvau medicinos amatą išsirinkęs ir pamėgęs, ir kaip Hygiejaus [Higiėja – sveikatos, švaros ir sanitarijos deivė, – A. G.] dovana.“

Jonas Basanavičius
Foto: wikipedia nuotr.

Tai, ko gero, vienintelis tekstas apie pasikėsinimą ir lemtingas jo pasekmes, pasirodęs Basanavičiui gyvam esant, tačiau pasikėsintoją laisvėje jis sutikęs jau 1892 m., po visuotinės amnestijos. Apie tai byloja trys šaltiniai – dvi daktaro autobiografijos ir Lom Palankos senbuvių atsiminimai, kuriuos 1936 m. vasarą Bulgarijoje surinko Antanas Poška, padedamas vietinių esperantininkų. 1937–1940 m. pasirodė penkios publikacijos, iš kurių matyti, kad Basanavičiaus aprašytos aplinkybės gerokai skiriasi nuo to, ką apie pasikėsinimą prisimena lomiečiai.

Šio išpuolio priežastis Poška aiškiausiai išdėstė aušrininko mirties dešimtmečiui skirtame straipsnyje, kurį paskelbė Klaipėdos dienraštis Vakarai.

Basanavičius, pasak jį pažinojusių lomiečių, buvo visų mylimas, priešų neturėjo. Bet atsirado netikėlis, kuris už padarytą gerą atsilygino bandymu nužudyti. Tie kėslai daktarui buvo žinomi, jeigu būtų grasintoją įdavęs, nieko nebūtų įvykę. Bet jis net teisme prašęs skriaudiko nebausti.

Aleksandras Ziliamskis nesugyveno su savo posūniu Aleksandru Manoilovu, kuris patėvį dažnai mušdavo. Kartą taip sumuštas, kad atsidūrė ligoninėje, pagautas pykčio, surašė testamentą, pagal kurį visas turtas atitenka ne posūniui, bet žmonai. Manoilovui pavyko gauti nuorašą, įniršęs paprašė, kad Basanavičius savo pacientą Ziliamskį nunuodytų. Daktaras atsisakė ir įspėjo eisiąs į prokuratūrą. O tas pagrasino: jei drįstų įskųsti, nušaus.

Po kurio laiko Basanavičius vėl buvo iškviestas apžiūrėti sumuštojo ir pareiškė daugiau netylėsiąs. Grįždamas pasuko prokuratūros link, bet kelią pastojęs paciento posūnis keliskart šovė iš revolverio, tiesa, greitai atsipeikėjo ir puolė aukai į kojas. Teisme Basanavičius atsisakė duoti bet kokius paaiškinimus apie įvykį, tik prašė, kad pasikėsintojas būtų išteisintas. Toks atkaklus tylėjimas lėmė, kad pasklido įvairūs gandai. Spėliota, gal daktaras tapęs politinio pasikėsinimo auka, bet jis pats niekada nieko neaiškino.

Straipsnyje „Basanavičius Bulgarijoj“, kurį išspausdino "Mūsų Vilnius", Poška rėmėsi buvusio felčerio (ligoninėje jų buvo penki) Atanaso Tričhovo pasakojimu. Esą posūnis, išėjęs iš kalėjimo ir sužinojęs apie jam nepalankų testamentą, stengėsi dokumentą išvogti, o patėvį ketino nunuodyti. Kreipėsi tuo reikalu į gydytoją Basanavičių, bet šis jį pavarė ir pagrasino, kad kreipsis į prokurorą. Felčerio pasakojime yra neaiški vieta: „Nepasisekus, tėvas pasakęs, kad dar testamentas nėra panaikintas, nes vienas nuorašas esąs pas daktarą.“

Kad ir kaip būtų, Manoilovas įkalbinėjo Basanavičių atsiimti savo kaip liudytojo parašą ir išduoti pažymą, atseit testatorius neveiksnus. Gydytojui atsisakius, pagrasino jį nušausiąs.

Rašinys "Trimite" pateikia versiją, esą Basanavičius, pakviestas namuose apžiūrėti Ziliamskio, nustatė aiškius sumušimo požymius ir pareiškė daugiau nedangstysiąs tokio žiauraus elgesio. Jam grįžtant po ligonio apžiūros ir buvo paleisti šūviai.

Ziliamskio giminaitis, miesto sargas A. Kardžijevas sakė, kad posūnis Aleksandras buvo silpnaprotis ir asocialus, nesugyveno su patėviu, dažnai bėgdavo iš namų. Įseserė Stefana Moceva apibūdino jį kaip girtuoklį, vėliau visai išprotėjusį. Miesto sargas teigė, esą daug kas įtarė kažkokią paties daktaro kaltę, nes teisme jis tą pamišėlį labai gynė, o vėliau sklido gandai, kad sušelpęs pinigais.

Susistemintus bulgarų atsiminimus „Dr. Jonas Basanavičius Bulgarijoje“ Poška paskelbė 1938 m. liepos 21 d. – rugpjūčio 2 d. "Lietuvos aide". Tas pats tekstas, gausiai papildytas atsivežtomis fotografijomis, įdėtas ir į devintą "Darbų ir dienų" tomą 1940 m. Sutikrinus publikaciją su rankraščiu, esančiu asmeniniame Poškos fonde, žymesnių skirtumų nenustatyta.

Lom Palankos krautuvininkas Dudurkovas liudijo, kad šaudyta „apie trečią ketvirtą valandą po pietų Glavna ulica, netoli Kusidžio namo“. Pasak vietinio dailininko Nikolo Konovo, į gydytoją pasikėsinta, jam grįžtant iš vizito pas ligonį, nes, pamatęs aiškias smūgių žymes, ketino kreiptis į prokurorą.

Kitaip apie testamentą pasakojo daktaro kaimynas Gavrilas Markovas: Ziliamskis turtą paliko jaunesniems vaikams, posūnis Aleksandras, pasijutęs nuskriaustas, reikalavo, kad daktaras atšauktų savo kaip liudytojo parašą, bet šis atsisakė, nors „Diedo Manoilovas dr. Basanavičiaus buvo pripažintas nenormaliu“. Šis teiginys glumina ir neleidžia suvesti galų, tačiau savaip paaiškina Basanavičiaus tylėjimą teisme.

Buvęs miesto prokuroras Panto Pantovas pareiškė, kad dar prieš pasikėsinimą buvo žinoma apie grasinimus nušauti Basanavičių. Sakė teisme reikalavęs mirties bausmės, tačiau daktaras prašė nusikaltėlio nebausti, esą tas šaudęs „didelio susijaudinimo momentu“. Kadangi nei kaltinamasis, nei auka apie nusikaltimo motyvus nekalbėjo, nustatyti pasikėsinimo priežasties nepavyko. Buvusio prokuroro teigimu, kažkokia paslaptis siejo žudiką su auka. Pantovas pabrėžė dar vieną svarbią detalę – sužeistasis buvo nuneštas į ligoninę, o vakariniu garlaiviu išplukdytas į Vieną.

Iš Poškos pateiktų Lom Palankos (vėliau Lomo) gyventojų atsiminimų aiškėja, kad į daktarą paleisti ne trys, kaip autobiografijoje rašo Basanavičius, bet penki šūviai, o Manoilovui skirtos bausmės dydis svyruoja nuo septynerių iki penkiolikos metų.

Kokia buvo paties Basanavičiaus versija? Paskelbtose autobiografijose esminių skirtumų dėl pasikėsinimo aplinkybių nėra. Daktaras rašo, kad tai atsitiko apie dešimtą valandą vakaro, kai, Manoilovo iškviestas pas neva sergančią jo seserį, buvo pašautas į nugarą. Lomiečių prisiminimuose apie įvykį sakoma: šaudyta po pietų, gydytojui grįžtant iš sumušto paciento.

Basanavičius nė žodeliu neužsimena apie Ziliamskio testamentą, nors būtent jį dauguma bulgarų, aptardami incidentą, laikė pagrindine priežastimi, kodėl Manoilovas taip pasielgė. Kita vertus, tikėtina, kad tai valdžios paskleisti gandai, bandant pasikėsinimui suteikti buitinį atspalvį, užtušuojant politinius motyvus, o pats daktaras galbūt norėjęs, kad tai būtų laikoma būtent politiniu susidorojimu.

Iškart po sužeidimo jis parašė trumpą laišką motinai, bet jo nepasirašė ir neišsiuntė. Ten užsiminė, kad „šiandien, jau sutemus“, Aleksandras Manoilovas pakvietė pas ligonį ir eidamas iš paskos sužeidė iš revolverio. Po keleto savaičių panašiai guodėsi atvirlaiškyje Martynui Jankui: „Atėjo vakare, išviliojo mane aitie neva pas sergančią jo seserį.“

Basanavičius pasikėsinimą į savo gyvybę nuosekliai įkomponavo į to meto aplinką, kai bulgarų visuomenėje vyravo patriotinės rusofobiškos nuotaikos. Jas lėmė agresyvi Rusijos politika – jos remiami prorusiškai nusiteikę karininkai organizuodavo maištus, rengė sąmokslus. Bulgariją tada valdę liberalai orientavosi ne į Rusiją, bet į Vakarų valstybes. Basanavičiaus įsitikinimu, silpnaprotis žudikas tapo vietinių rusofobų įrankiu, nes jų vadas Kantardžijevas laikė daktarą Rusijos šalininku.

Versijai, kad pasikėsinta dėl politinių motyvų, pritarė istorikas Albinas Visockis. Daktaras, matyt, ne savo valia buvo įsuktas į konfliktuojančios šeimos peripetijas, tačiau jo kaip gydytojo pareiga ir padorumas neleido užmerkti akių prieš smurtą.

Apie grasinimus nušauti Basanavičių žinojo ne tik prokuroras. Miestiečiai įtarė, kad daktaras yra rusofilas, nes, pirmą kartą atvykęs į Lom Palanką, aktyviai prisidėjo prie Petro Karavelovo partijos, o šis liberalų sparnas orientavosi būtent į Rusiją. Autobiografijoje Basanavičius vengė tiesiai kalbėti apie asmeninį gyvenimą, apie buitį, kaip apie dalykus, nederančius prie patriarcho įvaizdžio, todėl pasikėsinimo priežastys čia neminimos. Tačiau visas kontekstas rodo, kad rusofobai pasinaudoti konfliktu, plačiai žinomu mieste, potencialiai galėjo, taigi autobiografijoje aiškindamas pasikėsinimo foną, daktaras nenutolo nuo tiesos.

Poškai rinkti atsiminimus aktyviai padėjęs K. Kusidis, kurio tėvas kartu su Basanavičiumi Lom Palankoje dirbo gydytoju, teigė, kad lomiečiai daktarą mylėję ir gerbę, bet politinės intrigos ir agresyvi valdžios laikysena gadino jam gyvenimą. Artimiausi daktaro bičiuliai Benju Conevas (1863–1926) ir Dimitro Marinovas (1846–1940) buvo areštuoti ir ištremti. Pirmasis – tai kalbininkas slavistas, paleografas, vienas bulgarų filologijos pradininkų, 1884–1886 m. miesto gimnazijos mokytojas, su daktaru labai rimtai diskutuodavęs filologiniais klausimais. Antrasis – žymus etnografas, Bulgarijos etnografijos muziejaus įkūrėjas, Lom Palankoje dirbęs teisėju, o 1883–1887 m. mokytoju, vėliau tapęs vienuoliu. Pasakodamas apie pažintį su daktaru, jis prisiminė: „Kada darė pas jį Lome kratą, aš pats mačiau, kad išvežė visą pundą rankraščių ir juos sunaikino. O tai buvo vertingi Bulgarijos paminklai. Ir man pačiam tuo laiku, t. y. 1888 [tekste – 1898] metais, teko nuo žandarų nukentėti.“

Kratos paminėjimas užmena mįslę, kada ji daryta ir kodėl. Kai kas aiškėja iš J. Krisianovos, kito ligoninės felčerio našlės, prisiminimų. Basanavičius dažnai važinėdavo po kaimus, rinkdamas visokias žoleles, žmonės kalbėję, esą jis mokosi raganauti. Kartą, nesant daktaro, vyras parodęs jai spintoje sudėtus visokius kaulus, žoles, džiovintas rupūžes, naudojamas vietinių burtininkų – hakimų: „Sako, jį buvo kažkas įskundęs, ir policija darė kratą. Policija atėmė visas raganiškas knygas, kurias jis buvo surašęs apie gydymą juodąja magija.“ Toji krata ar kelios kratos įvyko dar prieš pasikėsinimą labai neramių 1886-ųjų pabaigoje ar 1887-ųjų pavasarį.

Basanavičius apie gyvenimą Bulgarijoje atsiliepia palankiai. Tik poroje autobiografijos vietų esama netiesioginių užuominų, kad ne viskas ten buvo taip jau gerai. Antai daktaras atpasakoja Ivano Šišmanovo 1890 m. lapkričio 5 d. laišką. Vyriausiasis Švietimo ministerijos inspektorius stebisi, kaip Basanavičius „užsiganėdinęs tamsia gydytojo vieta dar tamsesniame departamento centre“, kur gyvenama „tik smulkiais ir biauriais kankanais“ ir nėra „masto“ visuomenės dorai, kai „garbingumas ir šlykštumas klampoja tame pat purvyne“. Šišmanovas sako prisiklausęs įvairiausių Lom Palankos istorijų ir tuo labiau stebisi, kaip Basanavičius galėjęs 10 metų „iškęsti tame užkaboryje“. Jiedu susirašinėjo daktaro studijos apie Lomo apylinkių sanitarinę etnografiją leidybos reikalais. Inspektorius būsimą leidinį apibūdino kaip „puikų veikalą“, vienintelį tokį bulgarų mokslinėje literatūroje ir pirmą savo išsamumu, žinių turtingumu, dėstymo „sistematiškumu“.

Slogią Lom Palankos aplinką atskleidžia ir daktaro susirūpinimas dėl artimo bičiulio – mokytojo likimo. 1890 m. lapkričio 9 d. laiške profesoriui Šišmanovui užtaręs M. Pundevą, siekusį tapti mokyklų inspektoriumi, prašė paremti jo prašymą švietimo ministrui. Tikino, kad mokytojas sąžiningai ir profesionaliai atliksiąs pareigas. Užsiminė apie jo žmoną, sergančią plaučių tuberkulioze. Bičiulio labui nieko padaryti nepavyko, gruodžio 13 d. daktaras rašė: „Dėl Pundevo gailiuosi, kad jį praradau, buvo Lomo mokyklos pažiba. Labai gaila, jog Ministerija nenori įvertinti tokių žmonių, bet dar liūdniau, kad jis tapo tokio kvailio kaip Mitevas auka.“ Išlikę draugiški sutuoktinių A. ir M. Pundevų laiškai, rašyti jam 1890 m. gruodžio–1892 m. spalio mėnesiais.

Basanavičiui mirus, spaudoje pasirodė smarkiai romantizuota pasikėsinimo versija. Jos autorius – Amerikos lietuvis esperantininkas Kazys Vidikauskas rėmėsi laišku, gautu iš Bulgarijos. 1928 m. vasarį nepriklausomybės dešimtmečio proga jis išvertė vieną eilėraštį, skirtą patriarchui pagerbti, ir išsiuntinėjo įvairių kraštų esperantininkams. Laišką jam parašęs bulgarų musulmono sūnus išdėstė susigraudinusio tėvo pasakojimą, kaip jaunystėje jis nekentęs krikščionių, net bandęs durklu nudurti gydytoją, bet buvo nuginkluotas ir paleistas. Po keleto metų šovė į jį, sunkiai sužeidė, buvo atpažintas, sugautas, bet jo auka – pats Basanavičius – išmeldė Bulgarijos karaliaus pasigailėjimą. Nusikaltėlis buvo paleistas į laisvę, net paskleistas gandas, esą piktadarys nerastas, be to, jis pamišėlis, tad nė neverta jo ieškoti.

Šios versijos priešistorė susijusi su ankstesniu to paties esperantininko pasakojimu, kaip Filadelfijoje, prie Sirijos krikščionių maronitų bažnyčios, jis sutikęs senelį arabą, kuris pasipasakojo esąs turkų karininkas, kovęsis su bulgarų haidukais. Ten buvo sužeistas, pakliuvo į nelaisvę, o Varnoje jį gydęs kilnusis Basanavičius. Per Velykas ligoninėje apsilankė Bulgarijos kunigaikštis, kuris, prie kiekvieno priėjęs, Rytų krikščionių papročiu sakė: „Kristus prisikėlė.“ Padavęs dešinę gydytojui, irgi ištarė šiuos žodžius, o šis atsakė: „Iš tikrųjų prisikėlė, bet te ir tavo širdyje Jis prisikelia.“ Nustebusiam kunigaikščiui paaiškino: „Valdove, šis Turkijos karys, kai pasveiks, bus teisiamas ir, kiek žinau, bus sušaudytas, kad pasidavęs vėl stvėrė už ginklo.“ Valdovą tie žodžiai paveikė ir jis dovanojo belaisviui gyvybę. Pasveikęs tas perėjo krikščionybėn, krikšto tėvas buvo pats Basanavičius. Atsivertėlis patraukė iš Turkijos į Ameriką, kur pradėjo prekybos verslą.

Po devynerių metų šį pasakojimą pakartojo Marijampolėje leistas "Šaltinis". Tik pradžia labiau intriguojanti, nes istoriją paporino Radviliškyje atostogaujantis Amerikos lietuvis, o Bulgarijos valdovas pakeistas tiesiog karininku.

Vidikausko siužetas, kuriame pateiktas bulgarų musulmono laiškas, sudomino Antaną Smetoną. 1930 m. sausio 4 d. sakydamas kalbą mokytojų sąjungos, pavadintos J. Basanavičiaus vardu, suvažiavime „Tautiškumas ir religija – nelyginami dalykai“, prezidentas apibūdino daktaro poelgį kaip kilnų krikščionišką žingsnį, kuriuo šis nesigyrė, grįžęs į Lietuvą, bet parodė, kaip reikia tarnauti Dievui ir Tėvynei, nes tiedu abu idealai yra aukšti.

1892 m. kovo viduryje Basanavičius dalyvavo naujokų šaukimo komisijos darbe Berkovicuose ir Ferdinando mieste, o rugsėjo 29 d. Lom Palankos apygardos valdyba, pranešdama, kad jis pervedamas į Varnos ligoninės terapijos skyrių vyriausiuoju gydytoju, padėkojo už nuoširdų ir nenuilstamą jo, apygardos gydytojo, darbą.

Bulgarijos kunigaikštis Ferdinandas I Lomo apygardos gydytoją „Ivaną Basanovičių“ 1892 m. vasario 14 d. aktu apdovanojo IV laipsnio ordinu „Už pilietinius nuopelnus“ – tai aukščiausias apdovanojimas, kokį galėjo gauti tokio statuso valstybės tarnautojas. Taip įvertintas ne tik aktyvus daktaro dalyvavimas bulgarų konflikte su serbais 1885 m., bet ir tai, kad jis rūpinosi modernios tiems laikams ligoninės Lom Palankoje (Lome) statybomis, vėliau puikiai sutvarkė jos veiklą, kad nestigtų nei medikamentų, nei medicininės įrangos. Aišku, daug lėmė ir daktaro nuopelnai tiek bulgarų etnografijai, tiek sanitarijai.