- Pristatyk savo vaikus.
- Vyresnėlis sūnus Darijus - 10 metų, jaunėlė Adrija - aštuonerių.
- Kaip išrinkai vardus?
- Oi, labai paprastai. Manau, vardai patys vaikus išsirinko. Ilgai nežinojau, kokį vardą duosiu pirmagimiui, bet beprotiškai norėjau sūnaus. Ir štai vieną vakarą per Discovery kanalą žiūrėjau kažkokį istorinį dokumentinį filmą apie Persijos karalių Darijų ir man labai patiko šitas vardas. Tą pačią naktį išvažiavau gimdyti (juokiasi). O kai laukiausi antrą kartą, viduje buvau tikra, kad bus mergaitė ir svajojau, kad mano vaikai vienas kitam būtų patys geriausi draugai gyvenime. Taigi, galvojau, būtų šaunu, jei jų vardai rimuotųsi! Tai tuomet tiesiog sukeičiau pirmąsias sūnaus vardo raides vietomis ir gavosi Adrija. Tik vėliau atkreipiau dėmesį, kad čia jūros pavadinimas...
- Kelerių susilaukei pirmojo?
- Man buvo dvidešimt. Tada nesijaučiau per jauna gimdyti - mano mama manęs taip pat susilaukė būdama tokio paties amžiaus ir, pamenu, visada ja didžiavausi, kad ji pati jauniausia ir gražiausia mama!
- Ką tau reiškia būti jauna mama?
- Neplanavau vaikų, abu jie į mano pasaulį atėjo labai netikėtai. Puikiai atsimenu tą išgąstį ir begalinį sumišimą, sužinojus, kad laukiuosi... Niekada negalvojau apie vaikus - kada ir kiek jų turėsiu. Atsimenu, vaikystėje kiemo mergaitės žaisdavo su lėlėmis „namus“ arba didžiulė pramoga joms būdavo padėti mamoms vežioti vežimėlius su „lėliukais“. Tuo tarpu aš karsčiausi po medžius ir spardžiau kamuolį su kiemo bernais. Natūralu, jog supratus, kad nuo šiol esu mama, mano viduje kilo siaubingas sąmyšis ir pasipriešinimas. Tačiau visada pati save drąsindavau, kad bet kokie sunkumai ugdo stiprų charakterį ir tik grūdintas plienas yra pats tvirčiausias ir patikimiausias. Buvau fatalistė, tikėjau, kad likimas siunčia man išbandymus, kuriuos turiu atlaikyti ir dėl to drąsiai, pakelta galva, laukiau tų išmėginimų, kokie bauginantys ar nepatogūs jie bebūtų. Pabėgti iš sudėtingos situacijos arba pasirinkti lengvesnį kelią būtų buvę mažų mažiausiai gėdinga, juk pati iš prigimties esu kovotoja ir šventai tikiu riteriais bei visais kitais romantiniais idealais. Tarp kitko, šita savybė man dažnai padeda scenoje - juk be galo sunku išeiti iš komforto zonos ir nebijoti eksperimentuoti, žaisti su medžiaga. Ilgainiui stresas man tapo tarsi savotiškas adrenalinas ir dabar esu laiminga, kad turėjau tokią asmeninę gyvenimo patirtį - juk tai yra neįkainojami dalykai kūryboje.
- Ar tu – griežta mama?
- Ar yra kokie nors auklėjimo ypatumai, kurios jauti, kad perėmei iš savo mamos?
- Jokių. Vaikus auginau pati ir labai tuo džiaugiuosi. Kaip vėliau supratau, vaiko supimas ant rankų ir bemiegės naktys yra vienas gražiausių gyvenimo momentų. Gaila, kad mes, būdami jauni ir pašėlę, per vėlai tai suprantame... Apskritai reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, kokia ji bebūtų - ar džiugi, ar liūdna. Reikia kvėpuoti gyvenimu, sugerti į save visas patirtis iki paskutinio lašo, tik tada ateina tikrumo jausmas. Vaikus mokau to paties. Svarbiausia - nieko nebijoti. Jei bijai, išsiaiškink nerimo priežastis ir jas pašalink. Įvairios baimės žmogų sukausto ir tarsi užrakina jį iš vidaus - jis tampa nenatūralus ir įsijungia negatyvūs gyvenimo mechanizmai. Todėl ir griežtumo mano auklėjime nėra, kad neslopinčiau vaiko psichikos. Galbūt jis pasireiškia kitais būdais - tam tikromis elgesio modelio konstantomis, kurių privalu laikytis ne tik vaikams, bet ir tėvams. Mano manymu, geriausias auklėjimas yra nuoširdi draugystė. Juk vaikai yra mažieji žmonės, kurie ateityje nuveiks daugybę reikšmingų darbų ir mūsų užduotis yra padėti jiems pažinti pasaulį, užaugti bei sustiprėti.
- Kaip sekasi derinti karjerą ir mamos darbą? Ar jau turėtum kokių patarimų jaunoms mamoms?
- Na, derinti du ir daugiau darbų visada yra sudėtinga. Tačiau, esant dideliam norui, viską įmanoma sustyguoti. Kai vaikai buvo maži, buvo kur kas sunkiau. Niekur jų vienų nepalikdavau, vesdavausi su savimi į paskaitas, arba neidavau į paskaitas visai (juokiasi). Praktiškai lankydavau tik dainavimo pamokas, o kitas praleidinėdavau kaip koks nepažangus mokinys, kas paprastai buvo man visiškai nebūdinga, juk mokykloje visuomet buvau pirmūnė. Tačiau stengiausi maksimaliai skirti dėmesio vaikams, kol jie dar maži - juk ne paslaptis, kad būtent ankstyvoje vaikystėje suformuoti santykiai su tėvais yra patys svarbiausi ir ilgiausiai išliekantys. Tad griežtai laikiausi šios nuostatos ir dėl to simuliavau kai kuriuos akademinius dalykus. Sunku buvo, neslėpsiu. Na, bet vaikai paaugo ir, baigusi mokslus, pilnu pajėgumu kibau į savo užleistus darbus. Kūrybinis alkis bei scenos ilgesys suteikia profesiniam progresui didžiulio pagreičio - jis yra kur kas spartesnis, nei siekiant karjeros nuosekliai.
Mano patarimas jaunoms mamoms - nenukabinti nosies, nepulti į depresiją, o visada tikėti, kad ateis metas ir karjerai. Prarastas laikas yra tik tas, kurio metu nesimėgauji tuo, ką darai. Tad, jei esate jaunos ir auginate vaikus, mylėkite ir džiaukitės jais, nes ateityje viskas atsipirks su kaupu - turėsite didžiulį įkvėpimą karjerai ir per trumpą laiką lengvai įveiksite bet kokius profesinius sunkumus, o šalia šypsosis jūsų laimingi vaikai.
