Ilga kelionė studijų link
Mano kelias į studijas ir studentavimo laikus buvo sudėtingas: į teatro režisūrą Maskvoje įstojau tik iš trečio karto. Tėvai labai nenorėjo, kad išvažiuočiau į Rusiją ir įgaučiau profesiją, kuri jiems atrodė nenormali. Tuo metu moteris režisierė buvo tolygi kosmonautei... Įstoti nebuvo jokių šansų, o pati Rusija jiems asocijavosi su tarybiniu baubu. Lietuvoje režisūros studijų tuo metu nebuvo.
Tėvai slapčia tikėjosi, jog galbūt tapsiu žurnaliste, nes dar mokykloje nemažai didelių leidinių buvo spausdinę mano darbus, tiesa, pasirašytus dažniausiai slapyvardžiu, be to, mokyklą baigiau penketais. Jie labai pyko, gerą pusmetį net nebendravome, o aš vis viena nuėjau pas tuometinę Jaunimo teatro vadovę Dalią Tamulevičiūtę ir verkiau tol, kol ji mane priėmė į darbą. D. Tamulevičiūtė man buvo idealas moters, kuri įveikė visuomenės, sistemos nusistatymą ir įgyvendino savo svajonę - kūrė spektaklius.
Egzaminai į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS) Maskvoje buvo beprotiškai sunkūs. Gyventi neturėjau kur, iš pradžių bandžiau bendrabutyje, bet devyniolikos metų prastai rusiškai kalbančiai mergaitei perpildyti žmonėmis kambariai, nesibaigiantys lėbavimai atrodė šokiruojančiai. 7 egzaminai, atrankos turai, konkurse į vieną vietą stoja 496 žmonės, vietų studentams iš Tarybų sąjungos - 5! Kokios šventės!
GITIS‘o senovinis pastatas turėjo kiemelį ir senus nutriušusius suolus, ant kurių atkalčių visi sėdėjo ir rūkė, diskutavo, repetavo. Man tai buvo magiškas pasaulis - bohema, cool. Tuo metu ir aš buvau „blatna“: rūkiau, rengiausi tik juodai ir stojamiesiems buvau pati pasisiuvusi juodą suknelę su vašeliu nertu baltu drugeliu, kaip sėkmės simboliu. Kai vyksta toks intensyvus konkursas, tu negali dairytis į kitus, čia aš jau turėjau dviejų metų patirties, nors vis viena buvau jauniausia. Po kiekvieno egzamino šimtai žmonių atkrisdavo, o aš vis likdavau.
Kai mūsų liko vienuolika, paskirtą valandą stovėjome ir laukėme, kada pakabins ant lentos tas penkias laimingųjų pavardes. Aplink - vien vyrai, gerokai vyresni už mane, daug kas jau baigę vieną aukštąjį... Išnešė popieriuką, pamačiau savo pavardę ir... nualpau. Atsibudau dekanate apsupta šokiruotų dėstytojų, – jų nusistatymas buvo, jog tie, kurie yra silpni ir jautrūs buvo netinkami šiai profesijai. Niekada net sirgti negalėjome, jei būtum susirgęs kelias dienas, matyt, būtų išmetę ir pasakę, jog esi netinkamas. Sistema buvo tokia: dirbti beprotiškai daug valandų tam, kad įdiegtų ištvermę, išugdytų kovotoją su išgyvenimo instinktu, kad po to mes galėtume atlaikyti viską. Pirmas sakinys, kurį man pasakė mano režisūros dėstytojas žymusis Markas Zacharovas: „Moterų režisierių nebūna, bet jūs galite pabandyti“. Supratau, kad reiks dirbti be galo daug ir tam, kad mane pastebėtų, kad būčiau geriausia man reikės įdėti žymiai daugiau pastangų negu kitiems.
Pirmieji įspūdžiai meno šventovėje
Nuo pat rugsėjo mus išvežė kasti bulvių į Rusijos gilumą. Važiavome autobusu ilgai, apgyvendinti buvome dideliame bendrabutyje. Visi viename. Režisūros fakultete buvau vienintelė mergina, todėl kolūkis man atskiro kambarėlio neturėjo. Jie net nežinojo, kad reikia. Juk moterų režisūroje nebūna. Vaikinai buvo nuoširdūs, mane saugojo, net užuolaidėlę aplink lovą nupirko. Visi nuo ryto gėrė degtinę, kad nesušaltų pažliugusiame purvyne. Nors atrodė, kad mano paauglystė buvo audringa, bet tokių dalykų nebuvau mačiusi! Po poros savaičių susirgusi supratau, kad gerti degtinę būtina tam, kad nesirgtum.
Darbui laukuose mums išdavė „vatinkas“ – šimtasiūles striukes ir tokias pat kelnes, gal net su numeriais, atrodėme kaip iš Sibiro kalėjimų. Kerzinių batų mano dydžio, aišku, nebuvo, o purvas kilogramais klijavosi prie batų ir nuo sunkumo aš negalėdvau pakelti kojos. Vaikinai mane pernešdavo, aš aplink save aprinkdavau bulves ir vėl reikėjo nešti, kol visiems neatsibodau ir manęs nepadarė brigadininke. Brigadininko pareigos buvo stovėti lauko gale, skaičiuoti maišus ir suveikti traktorių. Stoviu kolūkio administracijoje, o ten visi pusgirčiai rėkia, keikiasi. Aš taip kultūringai, su lietuvišku akcentu, paprašiau. Niekas negirdi. Prasistumdžiau, pasiklausiau ir pradėjau šaukti trijų aukštų rusiškais keiksmažodžiais. Pagrindinis vadas atsisuko ir pasakė: „Tai ko tu man anksčiau apie tą traktorių nesakei?“. Tada aš supratau, kad norint išgyventi Rusijoje, reikės labai daug šaukti. Praleidusi pirmąsias šešias režisūros mokslų savaites bendrabutyje supratau ir kitą tiesą, jog man reikės tapti vyru - reikės mąstyti ir elgtis kaip vyrui.
