Keistai, įmantriai atrodančio jaunimo arba hipsterių dažnai sutiksi kultūros renginiuose, alternatyvių filmų premjerose, teatruose ir visur, kur minimas žodis „nekomerciška“. Tačiau ir brangios didžiųjų miestų kavinės vakarais beveik sprogsta nuo to paties stilingo jaunimo.

Apibrėžti kultūrinį hipsterių reiškinį tikrai nelengva. Prieš kelerius metus atgaivinta dar bytnikų laikus menanti sąvoka dabar skamba gan dažnai, tačiau neaišku, kas tai – judėjimas, stilius, o gal nauja subkultūra?

Keblus subkultūros klausimas

Vytauto Didžiojo universiteto sociologė, daktarė Egidija Ramanauskaitė–Kiškina teigia, kad apibrėžti subkultūrą be specialių tyrimų yra labai sudėtinga. „Galbūt jie ieško alteratyvų aplinkai, kurią mato, trūksta dvasino gilumo, per daug pragmatizmo, racionalumo“, - teigė sociologė, paklausta, kodėl Keruako knygos iš lentynų ištraukiamos būtent dabar.

Tačiau toks susidomėjimas močiučių garderobu ir bytnikų laikais nebūtinai yra naujas judėjimas. „Gal patys juos ir vadiname hipsteriais be reikalo? Iš socialinės antropologijos požiūrio, galvojame, kad grupė yra tada, kada ji pati save laiko grupe“, - pastebi E. Ramanauskaitė-Kiškina. Tačiau vargu ar Lietuvos hipsteriai turi bendrų komunikavimo platformų, leidžiančių manyti, kad jie yra vieninga kultūrinė grupė.

Hipsteriai, "Membershop" nuotr.

„Iš principo subkultūrą atpažinti galima pagal tai, ar ji ką nors kuria. Jeigu žmonės turi tam tikras vertybes, kuria kažką naujo, galima sakyti, kad tai subkultūra“, - įsitikinusi sociologė.

Pasak E. Ramanauskaitės- Kiškinos, vien naujas apsirengimo stilius nėra priklausymo subkultūrai rodiklis, kadangi pagrindą sudaro unikali vertybių sistema.
Nežinia, ar hipsterių kultūrą galima pavadinti unikalia, net jei dauguma jais vadinamų jaunuolių vaikšto su vienetiniais iš sendaikčių turgaus sužvejotais megztiniais.

Klaipėdos universiteto Sociologijos katedros socialinių mokslų daktaras Liutauras Kraniauskas mano, kad hipsteriai dėlioja savotišką koliažą iš kitų subkultūrų skolindamiesi savitumą.

„Hipsteriai bando iš dalies imituoti, truputį priartėti prie subkultūrinio vartojimo, bet iš tikro nedalyvauja jokioje subkultūroje“, - teigė sociologas. Pasak L. Kraniausko, nenorą būti priskirtam kokiai nors grupei lemia postmodernistinė pozicija būti išskirtiniu, individualistu.

Tokį socialinių mokslų daktaro požiūrį patvirtino ir bibliotekoje sutiktas studentas Andrius: „Jei pavadinsi hipsterį hipsteriu, jis toks jau nebebus, tokia ir esmė“, - dėstė lyg iš mados žurnalo nužengęs jaunuolis.

Nemeilė hipsteriams – dar 50-taisiais

Stengiantis išsiaiškinti dabartinę nemeilę „hipsterio“ sąvokai, taip pat pravartu pasikapstyti giliau ir išsiaiškinti, kas ir kodėl buvo taip vadinami dar dvidešimto amžiaus viduryje.
Pirmųjų hipsterių gimimą būtų galima datuoti 4-5 dešimtmečiais, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose baltieji pradėjo imituoti specifinės juodaodžių kultūros, daugiausiai susijusios su džiazu, gyvenimo stilių. L. Kraniauskas pasakoja, jog baltieji stengėsi perimti savitą jų kalbėjimo būdą, vartojo narkotines medžiagas, gyveno neįpareigojantį seksualinį gyvenimą. Patys baltieji negrojo, o sukiojosi po pagrindines džiazo žvaigždes, todėl juodaodžių buvo laikomi netikrais jų subkultūros sekėjais ir todėl vadinami hipsteriais.

„Ta pati konfliktinė situacija buvo su repu, kai baltieji pradėjo dainuoti repą“, - primena hipsterių reiškiniui analogišką situaciją L. Kraniauskas. Pasak jo, baltieji iš reperių perėmė kalbos, stiliaus bruožus, todėl baltieji čia užima žemesnes pozicijas socialinėje hierarchijoje (turbūt visi prisimena šį reiškinį iliustruojantį filmą „Aštuntoji mylia“ (2002) su garsiuoju repo atlikėju Eminemu).

Gatvėje vargiai sutiksi jaunuolį, kuris save pavadintų hipsteriu. Tačiau neigiamų žodžių jiems negaili daug kas: „Hipsterių mintys šabloniškos, banalios, daugiausia kocentruojamasi į išvaizdą. Ir mėgsta tą patį – Tarkovskį, Keruaką ar Paulo Coelho“, - komentavo gatvėje sutikta studentė Simona.

Hipsterė, "Membershop" nuotr.

Kita vertus, negalima iš kelių gatvėje sutiktų žmonių spręsti apie šį ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje paplitusį reiškinį. Interneto tinklapio Apklausa.lt duomenimis, tik apie 5% iš beveik šimto apklaustųjų vertina hipsterių judėjimą neigiamai. Be to, hipsteriai taip pat gali būti kūrėjai, tačiau individualizmo troškimas skatina neidentifikuoti savo kūrybos su kokia nors grupe.

Dabartinių hipsterių piniginės pilnesnės

O kuo gi skiriasi juodaodžių stilių kopijuojantys hipsteriai ir dabartiniai stileivos? Socialinių mokslų daktaras Liutauras Kraniauskas pastebi pakitusią hipsterių finansinę situaciją. Pasak jo, pirmieji hipsteriai ateidavo iš žemesnių socalinių sluoksnių, kiek vėliau atsirado bytnikai iš viduriniosios klasės.

„Bytnikai bandė konceptualizuoti juodaodžių gyvenimo būdą ir parodyti, kad ten galima pasisemti įdomesnių egzistencinių reikšmių“, - pasakojo sociologas, pažymėdamas, kad dabar hipsteriai dar labiau pasiturintys.

Nesunku pastebėti, kad dauguma šiuolaikinių hipsterių – ne kokie indus už grašius baruose plaunantys vargšeliai, o jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų. Jie gali leisti vakarus prabangiose pasisėdėjimo vietose, studijuoti užsienyje ar rinktis meniškas specialybes, nebijodami dėl ateities. „Tie hipsteriai - tai turtingų mamyčių sūneliai, aišku, kad gali visą laiką skirti išvaizdai“, - atsiliepė studentė Justė.

Hipsterė, "Membershop" nuotr.

L. Kraniauskas išskiria dabartinius hipsterius ir dėl kiek pakitusio kultūros vartojimo. Pasak sociologo, dabartinis vartotojiškumas rafinuotesnis, jaunimas ieško alternatyvių daiktų, kitokių nei įprasta susibūrimo vietų. Turbūt kiekvienam gatvėje yra tekę matyti, atrodo, nuo caro laikų užsilikusius dviračius minančių jaunuolių, Sinatros laikų skrybėles dėvinčių nepilnamečių ar net pypkutę traukiančių paauglių. Finansinis užtikrintumas hipsteriams leidžia rūpintis mada, kultūra ir daug laiko užimančiomis stilingo laisvalaikio paieškomis.