10-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje vos ne kiekviena stambesnė institucinė „šiuolaikinio meno“ paroda marindavo kokį nors „seną“ arba gimdydavo „naują“ išraiškos būdą. Daugiausia kalbėta apie „tapybos mirtį“.

Mirtis reiškia medijos, pasaulėžiūros, socioestetinės sistemos pasidavimą konjunktūrai. Pavyzdžiui, „tyliojo modernizmo“ atstovai ir atstovės, baigiantis 9-ajam dešimtmečiui, vis dar, nors ir sąlygiškai, užėmė maištingą poziciją (prisiminkime skandalingąjį grupės „24“ steigimąsi ir „atsiskyrimą“ nuo Dailininkų sąjungos). Tačiau situacija staiga pasikeitė ir „tylieji modernistai“ vos per keletą metų tapo naująja konjunktūra.

Antras „mirties“ požymis – naujos „jėgos“, kuri „alsuoja į pakaušį“, atsiradimas. Yra požymių, kad XX a. 10-uoju dešimtmečiu tarpdisciplininkai ir tarpdisciplininis menas iš tikrųjų tapo naująja konjunktūra (bent jau Vilniuje). Taigi, savotiškas déjà vu tiek meno, tiek dailės kritikos plotmėse. Tarsi nuolat kartojamos mąstymo ir veikimo klišės.

Jaunimui, debiutavusiam prieš keletą metų ar debiutuojančiam dabar, XX a. 10-ojo dešimtmečio „revoliucinis tarpdisciplininis menas“ po truputį tampa kanonu, gal netgi konjunktūra, pavyzdžiui, VDA medijų ar skulptūros katedrose. „Tarpdiscipliniškumo“ sąvoka jau beveik praradusi radikaliai revoliucinį turinį. Tačiau kol kas jaunimui peržengti ar paneigti „tarpdiscipininį meną“ nėra kaip, nes kol kas vyrauja „tarpdisciplininis mąstymas“. Maža to, jauniausi neotradicionalistai, užuot neigę šią sąvoką, mieliau ją interpretuoja ir net įtvirtina.

Pasak kuratorės Danutės Gambickaitės, skirtumai gali skleistis kaip daugiau ar mažiau ideologiniai, – tai (ne)institucinė įvairių grupių saviidentifikacija. Panašu, kad jauniausieji (bent jau tie, kurie labiausiai matomi pastarojo meto didesniuose projektuose) bando „dematerializuoti“ tarpdisciplininę formą. Tai savotiškas grįžimas prie 9-ojo dešimtmečio pabaigoje – 10-uoju dešimtmečiu tarpdisciplininkų puoselėto jausmingumo ir intuityvumo, akcentuojant kūrinio formą, tačiau jau be patoso, be mesianizmo ir radikalaus avangardo „auros“. Anksčiau buvęs „masyvus“, „agresyvus“, „objektinis“ tarpdiscipliniškumas dabar beveik praranda (fiziškai) apčiuopiamą formą, darosi subjektyvesnis, intuityvesnis, labiau įsijautęs (dažniausiai į savo paties būseną).

Jauniausiųjų taktikas bene geriausiai atskleidžia Igno Krunglevičiaus ir Sauliaus Leonavičiaus kūriniai. Krunglevičius atlieka tam tikrus (mentalinius) veiksmus, nekurdamas beveik jokio apčiuopiamo produkto. Maža to, tie veiksmai – tai paradoksu grįstų sąvokinių ir vizualinių transformacijų virtinė, ne kurianti, bet naikinanti prasmę, atverianti paradokso vidų. Autorius kvadratiniais metrais išmatuoja tam tikrą erdvę (pvz., salę, kurioje eksponuojama paroda), suskaičiuoja, kiek reikėtų A4 formato baltų lapų „užkloti“ šiam plotui, tada jų kiekį konvertuoja į svorio kategoriją ir eksponuoja atitinkamai sveriančią balto popieriaus kaugę. Atitinkamas operacijas atlikęs su Niujorko moderniojo meno muziejumi, gavo 929 kilogramus A4 lapų. Šį skaičių įvedęs į Google paiešką, atsitiktine tvarka išsirinko keletą informacijos nuotrupų. Pavyzdžiui, tiek pat sveria kažkoks kažkur pagautas ryklys, didelė kiaulė, koks nors namų seifas arba robotas.

Parodoje eksponuojami tų „objektų“ paveikslėliai. Šiuos iš pažiūros beprasmiškus veiksmus susieja paaiškinimai (beje, autorius labiau gerbtų save ir žiūrovus, jei komentarus pateiktų ne tik anglų, bet ir gimtąja kalba). Tačiau čia nėra nei „moralo“, nei aiškaus turinio. Svarbus vaidmuo tenka subjektyviai intuicijai ir/ar emocijoms.

Saulius Leonavičius panašiai sutrauko performatyvumo logiką, perkeldamas ją į (a)kontekstualią subjektyvių intencijų erdvę. Nukeliavęs į Angliją, ant kalvos, kur kadaise vyko Artūro Railos projekto „Žemės galia“, tyrinėjusio naujųjų pagonių sąjūdį, paskutinė dalis (čia aukota baltų dievams), Leonavičius išbuvo tris paras be maisto, vandens ir priedangos. Tada, perlipęs per tvorą į privačią teritoriją, fotografavo savąją „išbandymų“ kalvą.

„Emocinis konceptualizmas“, nežymios „intervencijos“ arba neįpareigojantis žaidimas sąvokomis, prasmės ir veiksmo atskyrimas, jų loginio ryšio sutraukymas būdingas bene visiems jauniausiems parodos dalyviams.

Vsevolod Kovalevskij eksponuoja „teiginį“ ar „sakinį“, kuris ne „uždaro“ prasmę, bet paverčia nepagaunama, ji išsineria iš teiginio apibrėžties tarsi kokia skysta masė, vis praslystanti tarp pirštų. Nematerializuota ir radikaliai subjektyvizuota „skulptūra“ – Arno Anskaičio ir Marijos Šnipaitės kūrinių „esencija“. Anskaitis eksponuoja savo diplominio darbo fotografiją – ant VDA balkono marmurinės atbrailos jis iškalė žodį ỹrà, kurį galima kirčiuoti dvejopai ir suprasti skirtingai. Beveik nepastebima intervencija į VDA architektūrinę/ideologinę sistemą čia irgi svarbi. Beje, ji netikėtai primena, kad, pavyzdžiui, Galina Petrova savo diplominį darbą – freskas (nežinau, ar jos išlikusios) gūdžiu sovietmečiu sukūrė ant Valstybinio dailės instituto senųjų rūmų Tapybos katedros koridoriaus sienos. Skirtingi laikai, režimai, skirtingos išraiškos ir intencijos, tačiau šis tas bendra vis tiek yra.

Marijos Šnipaitės „Svečias“ – dar vienas pavyzdys, kai „objektas“ subtiliai tirpdomas, žinoma, ne tik (ar ne tiek) fiziškai ir tarsi perkeliamas į emociškai subjektyvų erdvėlaikį. Jis psichologizuojamas, tačiau kiek kitaip, negu moko XX a. 8–9 dešimtmečių poetinė, metaforiška mūsų skulptūros tradicija. Čia buvo galynėjamasi su akmeniu, betonu, medžiu, kol juos nugalėdavo psichologizuota, supoetinta estetika. O Šnipaitės (ir kitų jos kartos autorių), „objektai“ yra tarsi emocijų atplaišos, kurios trumpam, vos akimirkai materializavosi. Čia niekas su niekuo nesigalynėja. Skulptūrinis, objektinis ir performatyvusis pradai virsta tarsi minkštu psichoestetiniu „skiediniu“, kuriuo galima „užpilti“ kokį nors komunikacinį „plyšį“, tačiau tas skiedinys vis tiek nesukietės, liks toks pat „skystas“.

Net Lino Jusionio tapyba tarsi nieko konkretaus nesako. Žiūrovai atsitrenkia į intelektualų, bet šaltą ir abejingą paveikslo paviršių, tarsi tai būtų koks nors pramoninio dizaino objektas. Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, po juo slepiasi emocinis, o ne loginis sąvokinis, turinys.
Vitalijaus Červiakovo (kartu su Ainars Slakers, Esame, Jorge Bonaventura Ter-Dobranian, Kaitos ir Nežinoma autore) sukurtas projektas „Exibition untitled“ apima daug anoniminių ir neanoniminių kūrinių, veiksmų, (pa)pildymų. Tai ištrina autoriaus, kūrinio, apibrėžto veiksmo, prasmės ir priežasties, kaip loginės sekos, ribas. Performatyvumas metaforiškai išplečiamas iki totalaus psichoemocinio, psicholingvistinio, psichoestetinio erdvėlaikio. Veiksmas, kūrinys ar jų visuma gali būti suprantamas kaip (spekuliatyviai) retrospektyviai projektuojamas iš ateities. Tam tikros estetinės-teorinės-subjektyvios spekuliacijos futurologinėmis, utopinėmis kategorijomis – būdingas jauniausios kartos meno bruožas. Šios estetikos atstovai dažnai (galbūt nesąmoningai) klausia – kas gi (į)vyko ateityje?

Vyresniems tarpdisciplininkams priskirtinas Mindaugas Gapševičius dirba išimtinai su internetinėmis medijomis, todėl metaforiškai tampa nešališku „mediumu“ tarp skirtingų tarpdiscipliniškumo sampratų. Jo projektas remiasi „dirbtinio gyvenimo“ arba „dirbtinio intelekto“ idėja. Keletas kompiuterių, prilyginamų skirtingoms asmenybėms, sujungiami į bendrą tinklą, kuriame tos „asmenybės“ savarankiškai keičiasi informacija. Kompiuterių ekranuose matyti šių dirbtinių „organizmų“ vizualizacijos, jų „evoliucija“, nesunku nustatyti, kuris „organizmas“ yra prisijungęs prie kitų, kaip vyksta komunikacija. Pasak Gapševičiaus, remiantis viena iš freenet teorijų, kompiuteriai turėtų pradėti grupuotis į „klasterius“, nes jų saugoma informacija linkusi supanašėti.

Parodoje dalyvauja ir daugiau vyresnės kartos tarpdisciplininkų, jų kūriniai sklidini ironijos, sarkazmo. Tai pasakytina apie Dainiaus Liškevičiaus, Paulinos Pukytės, Jurgos Barilaitės videoperformansus, siekiančius „globalaus apibendrinimo“ (jauniausieji to vengia), objektus, fotografijas (kaip performansų dokumentaciją).

Kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Danas Aleksa, derina vyresniųjų ir jauniausiųjų tarpdisciplininkų meno sampratas. Aleksos videoperformansas tuo pat metu ir sarkastiškas, ir beprasmiškas, įsiterpiantis į pastaruoju metu suaktyvėjusį „institucinės kritikos“ meną.

Vasarą jis perplaukė Nerį nuo Goštauto gatvės iki Nacionalinės dailės galerijos. Sakyčiau, šiame performanse atsiranda užuominų į Robinzoną Kruzą, tiksliau tariant, ironiškai apeliuojama į kolonijinę Apšvietos epochos ideologiją. Aleksa šiuo atveju tampa tarsi Kruzu, o NGD – „negyvenamąja sala“, kurioje reikia „įsigyventi“, kad išliktum. O gal menininkas yra laukinis Penktadienis, kurį NDG, šiuo atveju Robinzonas Kruzas, pavers „civilizuotu“, „rafinuotu“, kitaip tariant, – tikru žmogumi? Šio plaukimo videodokumentaciją Aleksa demonstruoja šalia akvariumo su Neries vandeniu.

Grįžtant prie parodos visumos, reikėtų pasakyti, kad ne vieną 10-ojo dešimtmečio tarpdisciplininką erzinantis, net įžeidžiantis (girdėjau ir tokių priekaištų, pavyzdžiui, iš Evaldo Janso) jos pavadinimas provokuoja turbūt ne tiek siekiu imti ir „palaidoti“ tarpdisciplininį meną, kiek paties „teiginio“ ar klausimo paradoksalumu, neveiksnumu. Kuratorių ir autorių karta, kuri, kaip minėjau, nesistengia kalbėti „globaliai“, priminė 10-ajam dešimtmečiui būdingą klausimą, išryškindama jo pretenzingumą, gal net absurdiškumą dabartyje. Ko gero, daugelį provokuoja, erzina tai, kad jauniausioji karta tiesiai sako, atseit „mirtis“ ar „mirtys“ jai nė kiek nerūpi. O vyresnieji tarpdisciplininkai, įpratę prie „revoliucinės tarpdiscipliniškumo retorikos“ ir patoso, niršta dėl tokio „abejingumo“.

Iš tikrųjų, kai perbėgau parodą greitu žvilgsniu, ji pasirodė pernelyg formali, negyva. Suerzino jaunimo „neturėjimas ką pasakyti“, net „infantilumas“. Tačiau iškart, kai labiau pasigilinau, mano požiūris pradėjo keistis. Atsirado naujas lygmuo, psichoemocinis posluoksnis, atveriantis kai kurias psichoestetines jaunųjų intencijas, kitaip tariant, logiką, būdingą jų estetikai. Žinoma, čia yra nemažai infantilumo, paviršutiniškumo, ne visada pamatuotos bravūros. Tačiau jaunystėje tai būdinga visoms be išimties kartoms. Ši paroda kaip tik ir sako, kad „karta“ – viso labo abstrakcija, nors interpretuoti tai, ką čia matome, labiausiai norisi pasitelkiant būtent „kartų dialogą“…