Antra – pirmą kartą parodos atidarymo metu paskelbus nugalėtoją beveik nesigirdėjo rezultatais nusivylusių balsų. Priešingai – mažutis paveikslas renginio metu buvo nuolat apsuptas žiūrovų, kurie apžiūrėjo, aptarinėjo ir fotografavo konkursą laimėjusį paveikslą.

Nežinantiems priminsiu, kad konkursui savo paveikslus gali pateikti menininkai iki 30 metų. Šių metų komisija iš 92 portfolio internetu, reitingavimo būdu atrinko 15 finalistų. Parodos atidarymo dieną Vilniuje susirinkusi komisija po ilgų diskusijų išrinko ir paskelbė nugalėtojus. Pagrindinis prizas, 2.500 EUR ir dviejų mėnesių rezidencija Norvegijoje, su kasmėnesine 8.000 NOK (972 EUR) stipendija atiteko Zanei Tuča iš Latvijos. Dvi antrosios lygiavertės 300 EUR vertės premijos atiteko Mykolei Ganusauskaitei iš Lietuvos ir Elo-Mai Mikelsaar iš Estijos.

Šio konkurso nugalėtoja daugeliui tapo netikėtumu – mažo formato paveikslas itin nefotogeniškas – blizgus paviršius ir iš dvidešimties permatomų sluoksnių susipynęs subtilus koloritas neleidžia deramai įvertinti kūrinio iš nuotraukos. Tačiau pamačius jį „gyvai“ intriguoja tiek paveikslo turinys, tiek atlikimo technika. „Tapymas yra mano kalba ir stengiuosi ja kalbėti kaip galima aiškiau,“ – rašė tapytoja pristatydama savo paveikslą. Zane Tuča sutiko atsakyti į keletą klausimų.

 - Gyveni Rygoje, mokaisi Latvijos dailės akademijoje, tapybos katedroje. Kaip sužinojai apie Jaunojo tapytojo konkursą ir kodėl nusprendei jame dalyvauti?

 - Apie Jaunojo tapytojo prizą perskaičiau mūsų tapybos katedros „Faceboook“ puslapyje. Pamačiusi informaciją ir nuotraukas iš praėjusios parodos pagalvojau, kad dalyvavimas tokiame renginyje būtų labai įdomi patirtis. Taip pat norėjosi pačiai pamatyti jaunų tapytojų iš Baltijos šalių darbus. Taigi, šiais metais konkursui išsiunčiau ir savo anketą.

 - Jaunojo tapytojo prizo parodoje Tavo darbas ryškiai išsiskyrė bent vienu aspektu – savo nedideliu dydžiu. Kodėl pasirinkai tokį neįprastą formatą? Ar tokie yra visi Tavo paveikslai?

 - Kuriu skirtingų formatų paveikslus. Prieš pradėdama dirbti galvoju ne tik apie idėją – dažniausiai galvoje turiu ir rezultatą. Pagal tai renkuosi paveikslo dydį. Taigi, esu nutapiusi ir didelio formato darbų. Šiuo metu tapau 110x220 cm paveikslą.

 - Gal galėtum papasakoti, kas be studijų dailės akademijoje daro Tau įtaką ar įkvepia?

 - Įtakos ir įkvėpimo šaltinių galima rasti bet kur. Didžiausias įkvėpimo šaltinis – gyvenimas. Sunku įvardinti ką konkretaus. Man labai patinka Latvijos tapytojo Bruno Vasilevskis natiurmortai ir Amerikoje kuriančios latvių menininkės Vija Celmins kūryba. Pirmiausiai į galvą ateinantis filmas – Andrejaus Tarkovskio „Andrejus Rubliovas“. Mane įkvepia ir tokių rašytojų kaip Jorge Luis Borges, Albert Camus, Fyodor Dostoevsky, J. D. Salinger kūryba, taip pat Šventojo Augustino „Išpažintys“. Tai labai skirtingi autoriai, tačiau visų jų kūriniuose randu gilių ir man svarbių idėjų. Kalbant apie muziką – šiuo metu mane įkvepia jauno britų muzikanto James Blake dainos. Jo muzika – šiuolaikiška, tuo pat metu paprasta ir gili. Žinoma, mane įkvepia ir mano bendramokslių ir draugų kūryba. Mūsų diskusijos ir pokalbiai man labai reikšmingi ir svarbūs.

 - Kaip ir kada atradai savo dabartinį stilių?

 - Pradėjusi studijuoti Latvijos dailės akademijoje ėmiau suvokti, kad menas nėra tik vizualioji išraiška, jame labai svarbi ir konceptualioji dalis, kurioje koncentruojasi autoriaus idėjos, nuostatos, klausimai. Tai suvokusi ir atradau dabartinę savo stilistiką. Žinoma, mano paveikslai vis dar keičiasi, aš vis dar ieškau savo kelio, noriu kuo aiškiau suformuluoti tai, ką darau.

- Minėjai, kad tavo paveikslų erdvė yra tarsi žemėlapis. Gal galėtum smulkiau pakomentuoti, kaip pasinaudoti kaip žemėlapiu šiuo, prizą laimėjusiu Tavo paveikslu? 

 - Tiesą pasakius, žodžiai „paveikslo erdvė kaip žemėlapis“ labiau taikomi man pačiai darbo ir mąstymo procese, mėginant nuspręsti, kaip įkūnyti vieną ar kitą idėją. Kalbant metaforiškai, idėjas, motyvus, jausmus traktuoju tarsi realias erdves, kurių žemėlapiais tampa mano paveikslai. Man svarbu skatinti žiūrovą laisvai interpretuoti mano tapybą, tikiu, kad kiekvienas ją supras savaip, priklausomai nuo asmeninių patirčių.

 - Daugelį žiūrovų stebino kiek neįprasta paveikslo technika. Gal galėtum trumpai papasakoti, kokiomis priemonėmis pasieki norimo efekto?

 - Paveikslas „Ramuma“ (Stillness) kiek skiriasi nuo kitų mano kūrinių, tačiau manau šią kryptį tęsti ateityje. Praeitą vasarą buvau mokymuose, kur mums parodė tapymo ant medžio kiaušinine tempera techniką. Ši senovinė technologija mane labai suintrigavo, tad po mokymų pasiruošiau savarankiškai medžio lentą. Tapiau ne su kiaušinine tempera, o aliejiniais dažais, tačiau naudojau tą pačią techniką, kurios mus tuomet mokė. Skirtingos medžiagos turi skirtingas jų taikymo galimybes. Parengiau toninį piešinį pieštuku, toliau modeliavau formas dažais. Šiame paveiksle yra apie 20 skirtingų atspalvių dažų sluoksnių. Kiekvienas jų – beveik permatomas, sekantį sluoksnį dėdavau tik ankstesniam išdžiuvus.

 - Pagrindinis tavo paveikslų motyvas – peizažas. Minėjai, kad tirdama peizažą, sužinai kažką naujo apie žmogų. Ką Tau asmeniškai apie žmones atskleidžia peizažai?

 - Tai sakydama turėjau galvoje, kad gyvename nuolat besivystančių technologijų aplinkoje. Tai keičia mūsų žvilgsnį į pasaulį. Akivaizdu, kad šiuo metu į mus supančius objektus dažnai žvelgiame netiesiogiai – per mobiliojo telefono ar kompiuterio ekraną. Paveiksle „Ramuma“ naudojau nuotrauką benzino kolonėlės lango, kuriame atsispindi peizažas. Šis vaizdas man asocijuojasi su vienatve, bet tuo pačiu kalba apie gyvenimišką išmintį ir ramybę.

„Jaunojo tapytojo prizo“ finalininkų paveikslus galima pamatyti Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g. 2) iki 2014 m. sausio 19 dienos, antradieniais–sekmadieniais, 12–20 val.