Spektaklyje ypač svarbų vaidmenį kartu su jauniausios kartos kolegom kuria Lietuvos teatro Metras, Vilniaus Mažojo teatro aktorius Regimantas Adomaitis – jo įkūnijamas pasakotojo personažas idėjiškai apjungia visas „Dėdžių ir dėdienių“ siužetines linijas.
Spektaklio kompozitorius Giedrius Puskunigis, vaidina aktoriai: Regimantas Adomaitis, Miglė Rimaitytė, Vainius Sodeika, Agnė Šataitė, Mindaugas Capas, Gintarė Latvėnaitė, Daumantas Ciunis. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre Vaižganto „Dėdžių ir dėdienių“ premjera planuojama 2014 vasario mėnesį.
Spektaklio režisierė Gabrielė Tuminaitė teatro režisūros studijas baigė LMTA. Menininkė sukūrė ne vieną savitu kūrybiniu braižu ir idėjinių brandumu išsiskiriantį teatrinį pastatymą. Gabrielė Tuminaitė inicijavo ir jau 5 metus sėkmingai įgyvendiną Tarptautinį teatro debiutų festivalį "Tylos!", tarp naujausių režisierės pastatymų T.Kavtaradzės „Namisėda“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, E.Lesingo „Emilija Galoti“ Sovremeniko teatre Maskvoje, Rusijoje. Šiais metais Druskininkuose vykusiame tarptautiniame teatro festivalyje „Vasara“ Gabrielė Tumėnaitė apdovanota už pastarojo spektaklio režisūrą. Pasak žiuri, prizas skirtas „už nesentimentalią sentimentalios aštuonioliktojo amžiaus pjesės interpretaciją“.
Režisierės Gabrielės Tuminaitės pasirinkimas pristatyti publikai savo kūrinį etapais žiūrovą paverčia savotišku būsimo spektaklio bendraautoriumi. Gabrielei Tuminaitei ypač svarbus kiekvienas susitikimas su žiūrovu.
„Šviesios ironijos kupinoje apysakoje – be galo aistringas siužetas, čia poetinis lyrizmas persipina su seksualumu, grubiu ir įtemptu įvykių montažu. Visa tai pulsuoja pirmojoje kūrinio dalyje „Mykoliukas ir Severiutė“, kurią pristatinėsim. Ir vis dėl to Vaižgantas dabar yra pasmerktas išankstinei nuomonei, sąmonė iškart nurašo šį kūrinį, kaip viską , kas Lietuvoje vyksta, vystosi auga ar yra. Daugelis rimtai išsigąsta graudenimo klumpakojo fone, sumišę stereotipai apie savo literatūra trukdo žmonėms patikėti ar įvertinti šią globalią istoriją.
Todėl norisi panaikinti žiūrovo apatiją, siekti, kad jis įsijungtų emociškai, sustabdytų laiką, prisimintų, galų gale, kad gyvenimas nepersiristų per jį neužkliudydamas. Tikslas, kad žiūrovui, grįžusiam po spektaklio, knietėtų tą kūrinį dar kartą perskaityti. Juk apysakoje tiesiog skamba pamatinės – etinės ir net etninės vertybės. Bet kūriniu nepamokslaujama, tos vertybės ten tiesiog yra. Pasakoti, atradinėti šią istoriją šiandien yra iššūkis ir kelias ne iš lengvųjų, bet jį reikia įveikt, norint grįžti namo, – pasakojo G. Tuminaitė.
Kiekvienam lietuviui iš privalomos mokyklinės programos lyg ir puikiai pažįstamame Vaižganto kūrinyje vaizduojamas liūdnas bedalių šeimos narių likimas. Dėdės ir dėdienės, pasak Vaižganto, reiškia ne tiek giminystės ryšį, kiek socialinį santykį tarp ūkį paveldėjusių šeimininkų ir čia pasilikusių dirbti ir vargti "dėdžių", kurių padėtis yra kažkas mišraus tarp tarno, samdinio ir šeimos nario, bet sunkesnė už samdinio, nes dirbama be atlyginimo, dažniausiai tik už pavalgymą ir menką drabužį“.
Pagal Vaižganto apysaką rašomoje režisierės Gabrielės Tuminaitės inscenizacijoje ir vaizduojami būtent tokie „dėdės“ ir tokios „dėdienės“: Mykoliukas – aktorius Vainius Sodeika, Severiutė – aktorė Agnė Šataitė ir Rapolas – aktorius Mindaugas Capas. Meistriška Vaižganto ranka sukurti personažai nors ir įstatyti į grubias baudžiavinio kaimo aplinkybes, sugeba labai giliai jausti, stebėti ir suvokti save, patirti aukščiausias būties akimirkas.
„Vis graudindavomės Mykoliuko istorija, o kai pradėjome dirbti, suskambėjo lyrinė ir pati graudžiausia Severiutės nata. Manau, kad šis kūrinys yra paminklas jai, būtent Severiutė yra jos centras“, - svarsto režisierė.
Pasak Gabrielės Tumėnaitės: „Kai aplinkui tiek daug informacijos ir šokiruoti siekiančios naujosios kūrybos, klasikinis Vaižganto kūrinys tampa priebėga nuo triukšmo ir chaoso. Tai lyg prisėsti ir taip iki ryto užsisėdėti ant suolelio prie lietuviškų marių, stebint paprastą, bet gražų vaizdą, giliai kvėpuojant, neskubant – visa tai klasika leidžia. Keldami į sceną „Dėdes ir dėdienes“ mes nesiekiame atstatyti kaimo turizmo sodybos. Aktoriai stengiasi išsaugoti kalbą, ją pateisinti, tačiau tai daro natūraliai.„
