Scenoje išvysime talentingiausius mūsų kartos dainininkus: Asmik Grigorian, Kristian Benedikt, Laimoną Pautienių, Tadą Girininką, Aušrinę Stundytę ir kitus. Išgirsime ir vieną itin išskirtinį balsą, - sopraniną Viktorą Gerasimovą. Pastaruoju metu daug dirbantis, neseniai televizijos projekte „Auksinis balsas“ dalyvavęs jaunas solistas savo moterišku, aukštu balsu nuolat stebina, bet, kaip pats sako, ir pratina muzikos megėjus tapti atviresniais naujovėms.
- Ar paskutiniu metu daug dirbi?
- Negalvoji išvykti į užsienį?
Į šį klausimą žvelgiu jau kitaip negu anksčiau. Labai norėjau išvažiuoti, teko studijuoti Anglijoje ir tada pajutau, kaip smarkiai norėjau grįžti atgal. Dabar tikrai nesinori galvoti apie tai, kaip pradėti viską iš pradžių svečioje šalyje, kuomet čia, Lietuvoje yra tiek žmonių, kurie nori kartu bendradarbiauti. Kol kas tame nematau jokios prasmės. Žinoma, bet kuri patirtis man yra brangi.
- Ar tik įstojus buvo nuojauta, jog tavo balsas bus reikalingas, ar daugiau buvo baimės, jog jis per daug specifinis?
- Ar studijuoti Anglijoje buvo jaukiau? Galbūt ten nebuvai tos išskirtinis?
Tuo metu, kai studijavau, antro tokio balso nebuvo, bet žinau, kad prieš mane tikrai studijavo kontratenoras. Iš tiesų, ten nejutau jokio išskirtinumo, mano balsas buvo kaip konstanta, duotybė, lygiai tokia pati, kaip ir sopranas ar bosas. Dėstytojams buvau toks kaip ir visi studentai, su kuriais galima nudirbti darbų. Iš šios pusės buvo tikrai paprasčiau.
- Tau teko mokytis pas operos solistę Sigutę Stonytę, kiek ji tau padėjo formuotis, kaip atlikėjui ir asmenybei?
- Atrodytų, kad operos solistui praverstų ne tik profesinis, bet ir psichologinis paruošimas, juk tai – sunki profesija?
Be abejo. Bendrai, manau, kad gyvenime tu dažnai galvoji, jog mokaisi, jog jau išmokai, kaip ir ką reikia daryti, bet vis susiduri su situacijomis, kuriose tave visiškai „išmaudys“, kur suprasi, jog klydai ir kad galbūt reikia priimti kitokius sprendimus. Būna juk kažkur įpuoli ir perdegi, bet nesigaili, nes gyvenime reikia visokių patirčių ir negali būti pasiruošęs kiekvienai situacijai.
- Taip, kaip tik norėjau klausti, ar manai, jog pats savo pasirodymais, darbu jau šiek tiek pralaužei ledus, kad žmonės jau ima suprasti, žino, ką girdi?
O ta edukacija, apie kurią kalbame... Na, nežinau aš pats iki šiol susidūręs su nauja, kitokia muzika pašiurpstu. Ir ne blogąja prasme, tiesiog tai, kas nauja, visuomet yra labai paveiku. Kita vertus yra ir tokių, kurie susidūrę su nepažįstamais, kitokiais dalykais, jų nesupranta ir dėl to automatiškai atsiliepia tik blogai. Niekada nesiimu daryti to, kas man atrodo neteisinga, neprofesionalu ir panašiai. Dėl to visada žinau, ką darau, kad man tai patinka ir tame nėra nieko blogo. Apkalbos, nuogirdos, kandūs žodeliai visada liks tik tam tikro tipo žmonių veikla. Vadovaujuosi posakiu: pro vieną ausį įėjo, pro kitą – įšėjo.
- Kuo tau labiausiai skiriasi patirtis dainuojant koncertuose ir spektakliuose?
- Kaip scenoje kuri personažą?
Personažas atsiranda iš tavęs paties, iš muzikos, emocių, jausmų. Yra personažų, kuriuos jauti iš karto, o būna, kada tenka savyje kapstytis. Pavyzdžiui man didžiuliu atradimu buvo Margarita operoje „Faustas“. Režisieriai dažnai ieško iššaukiančių sprendimų arba galvoja, kaip geriau išnaudoti išskirtinius balsus ir jei jų sprendimas pasiteisina, - tai tampa puikia patirtimi ir malonumu. Drąsiai galiu pasakyti, kad geriau jaučiu Margaritą nei Kerubiną.
- Ar lengva buvo sutikti dalyvauti VCO ROCK projekte?
- Ar esi pats domėjęsis roko muzika?
Artimiau roko muziką pažinau per tėtį, jis man vis pasiūlydavo ką nors pasiklausyti, atrasti kažką naujo. Iš esmės jis buvo didesnis šio žanro gerbėjas. Vėliau jis atrado klasikinį žanrą per mane. Taip ir apsikeitėme. Dabar galiu pabuvoti ir jo pasaulyje.
- Kokį įspūdį paliko praėjęs Vilnius City Opera projektas „XYZ“ elektroninė fantazija?
O! Tai buvo labai įdomu. Tada savo skambesiu man labiausiai įsiminė duetai, pavyzdžiui „Gėlių duetas“. Manau, jog tai net buvo sudėtingesnis projektas, nei dabartinis roko. Juk čia bus gyvi muzikantai, dirbdamas su jais supranti, kad mūsų muzikos logika ne taip ir skiriasi, - galime viską išrašyti ir skaityti natomis. O elektronikoje... Tikrai manau, jog tuomet tai buvo didelis žingsnis link kažko absoliučiai naujo ir neapčiuopiamo. Galvojau: kaip galima taip dainuoti, juk kaikur nebuvo nei aiškios tonacijos, sunkiai suvokiama, kur įstoti, pradėti dainuoti. Tai buvo iš tiesų įspūdinga, todėl ir dabar yra labai įdomu, kas gausis bendraujant su roko muzika.