Per keturis darbo dešimtmečius J. Vaitkus pastatė daugiau kaip 80 spektaklių – daugiausia Kauno ir Vilniaus scenose, taip pat Šiauliuose, kur pradėjo savo režisūrinę veiklą, ir užsienyje – Stokholmo, Sankt Peterburgo, Oslo, Tokijo teatruose.

„Kultūros fronte priešas traukiasi. Išglebimo, biurokratinio sustingimo ir senatviškos apatijos pozicijos braška“ – šią entuziastišką, binkišką nuotaiką spektaklyje perteiks didžiulė komanda: dvi jaunos menininkės – scenografė Lauryna Liepaitė ir kostiumų dalininkė Dovilė Gudačiauskaitė, amžina jaunyste spinduliuojantis kompozitorius Algirdas Martinaitis ir trisdešimt devyni įvairių kartų aktoriai: Diana Anevičiūtė, Vytautas Anužis, Saulius Balandis, Aidas Barkauskas, Edgar Bechter, Eimutis Braziulis, Remigijus Bučius, Povilas Budrys, Neringa Bulotaitė, Adrija Čepaitė, Marius Čižauskas, Jolanta Dapkūnaitė, Ieva Delininkaitytė, Dainius Jankauskas, Mindaugas Jusčius, Dovilė Karaliūtė, Petras Kuneika, Viktorija Kuodytė, Eglė Lekstutytė, Gabrielė Malinauskaitė, Karolis Matuliauskas, Dalia Michelevičiūtė, Indrė Pivoraitė, Rasa Rapalytė, Eglė Raustė, Ramutis Rimeikis, Džiugas Siaurusaitis, Arūnas Sakalauskas, Gediminas Sederevičius, Ramunė Skardžiūnaitė, Arūnas Smailys, Artūr Svorobovič, Adelė Teresiūtė, Žilvinas Tratas, Martynas Vaidotas, Eglė Valadkevičiūtė, Justas Vanagas, Arūnas Vozbutas, Justė Zinkevičiūtė.

Drama „Atžalynas“ atspindi etines ir moralines dramaturgo vertybes, sugebėjimą kurti paprastą veiksmo intrigą. „Atžalyną“ yra statę Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Žemaičių teatrai. Šis kūrinys dėmesio susilaukė ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos teatruose. Ypač populiari XX a. viduryje ir antroje pusėje, ši penkių veiksmų pjesė anuometiniame Vilniaus miesto teatre (dabar – Lietuvos nacionalinis dramos teatras) pirmą kartą buvo suvaidinta 1940 m. spalio 17 d. (1938 m. Valstybės teatre režisuotą Boriso Dauguviečio spektaklį į Vilniaus sceną perkėlė režisierius Kazys Jarašiūnas; spektaklio dailininkas – Stepas Žukas). Ypatingo dėmesio susilaukė Juozo Miltinio Panevėžio teatre režisuotas „Atžalynas“ (1941) – čia, kaip ir kituose pirmuosiuose pastatymuose, J. Miltinis siekė vaidybos paprastumo, vengė jausmų nenuoširdumo.

Kazys Binkis (1893 m. lapkričio 16 d. Gudeliuose (Biržų apskritis) – 1942 m. balandžio 27 d. Kaune, palaidotas Petrašiūnų kapinėse) – poetas, dramaturgas, vertėjas, publicistas. Buvo avangardistinės keturvėjininkų literatūrinės grupuotės iniciatorius ir vadovas. 1922 m. išleido „Keturių vėjų pranašą“, 1924 m. kartu su kitais bendraminčiais įkūrė žurnalą „Keturi vėjai“. „Nesaugojo, netaupė Binkis tos savo jaunatvės, tų kišenėse pūpsančių pavasariškų šimtinių, o švaistėsi jomis į visas puses, išvilkęs iš skrandos, „leido savo sielą ant vėjo“, į visus keturius vėjus“, – rašė Julius Greimas. Nors kūrybinis jo palikimas nėra didelis, tačiau visuose žanruose jis pasiekė didelių aukštumų. Svarbesni kūrybos leidiniai: poezijos rinkiniai „Eilėraščiai“ (1920), „100 pavasarių...“ (1923, 1926), humoristinės poemos, feljetonai „Tamošius Bekepuris ir kitos Alijošiaus dainuškos“ (1928), pjesės „Atžalynas“ (1937), „Generalinė repeticija“ (1940, išsp. 1958). Nepakartojami Binkio impresionistiniai trioletai, jo paties vadinti „utomis“ (terminas iš japonų poezijos). Išleido poezijos knygų vaikams, sudarė lietuvių poezijos antologijas „Vainikai“ (1921), „Antrieji vainikai“ (1936). K. Binkis parengė lietuvių poezijos ir liaudies dainų antologijas, išvertė Aleksandro Puškino, Aleksandro Bloko, Stefano Zweigo, Luigi Pirandello ir kt. kūrinių.

K. Binkis apie „Atžalyną“ sakė: „Berašydamas šį veikalą aš teatrą šiek tiek apgavau ta prasme, kad veikalas išėjo jaunimui, kurio amžiaus sąvoka labai plati – maždaug nuo 12 iki 60 metų amžiaus ir daugiau. Tai išėjo visai nenorint. Jaunimas, atitrauktas nuo aplinkumos, darosi bespalvis. Jaunuolio tipą ir psichiką galima suprasti tik tada, kai parodoma ta aplinka, kurioje jis bręsta, auga ir savo būdą formuoja. Tad iškilo reikalas pjesėje paliesti jaunuolio gyvenimą šeimoje, jo auklėtojus, globėjus, mokslo ir praktiškojo darbo mokytojus. Pjesėje lygiomis teisėmis dalyvauja moksleiviai, darbo jaunimas, auklėtojai, mokytojai ir nagingi dirbtuvių meisteriai – mokytojai. Be to, paimtas jaunimas lietuviškas, išaugęs mūsų aplinkumoje. Tai buvo rėmai, iš kurių išaugo visi „Atžalyno“ personažai.“

Dalis naujojo „Atžalyno“ kūrybinės grupės dar birželio mėnesį lankėsi pas Kazio Binkio sūnų Gerardą Binkį, kuris tuo metu laukė savo devyniasdešimties metų jubiliejaus. Tai buvo ypatinga asmenybė – kaip ir daugelio jo kartos žmonių, jo jaunystę atėmė okupacijos, jis įsitraukė į rezistencinį judėjimą, buvo ištremtas ir kalintas. Deja, vos po dviejų mėnesių (2013-08-25) G. Binkis iškeliavo Anapilin. Urna su jo palaikais lapkričio 9 d. bus pervežta į Kauną ir palaidota tėvo kape.

Paskutinio susitikimo metu G. Binkis, realiai jausdamas savo silpstančias jėgas, sakė: „Premjeros aš jau nebesulauksiu.“ Jo laidotuvės vyks antrosios „Atžalyno“ premjeros dieną – lapkričio 9 d. G. Binkis labai laukė naujosios „Atžalyno“ premjeros, su didele aistra pasakojo apie idealizmu ir pasiaukojimu gyvenusią „Atžalyno“ kartą: „Jau slenka aštuntoji dešimtis metų nuo to laiko, kai mano tėvas Kazys Binkis sukūrė savo dramą „Atžalynas“. Jaunimas, galima sakyti, buvo mano Tėvo meilės objektas. Labai juo domėjosi, netgi mylėjo. Jam buvo svarbi auganti naujoji karta. Man tada buvo šešiolika metų. Gerai prisimenu, kaip tėvas mus stebėdavo, visai mūsų nevaržydamas (o tą jis labai mokėjo), klausydavosi mūsų kalbų, kartais paklausdamas, ką reiškia koks žodis, kai pavartodavom gimnazistišką žargoną. Kaip žinia, šis spektaklis turėjo didžiulį pasisekimą ne tik premjeros metu, bet ir daugelį metų po jos. To priežastis visai paprasta ir aiški, išreikšta paskutinėje šio spektaklio frazėje: „Gražus atžalynas auga.“ Tikrai, neperdedant galima teigti: tai buvo nuostabi atžalyno karta. Tuo nereikia stebėtis – šį atžalyną augino nuostabūs tėvai. Gimę dar spaudos draudimo laikais, „Aušros“ ir „Varpo“ pažadinti, iškentę dvi okupacijas ir karą, jie sugebėjo pakelti galvas ir apsiginti nuo tų, kurie norėjo tas galvas vėl nulenkti. „Dabar jūs galite gyventi pakeltomis galvomis, – dažnai sakydavo mano tėvelis. – Galite mokintis savo gimtąja kalba. Išeisite universitetus ir užbaigsite Lietuvos kūrimo darbą, kurį mes taip sunkiai pradėjome.“

Tėtis tikėjosi, kad šitas jaunimas atkurs Lietuvą. Jis sakydavo: „Kai užaugsite, Lietuva pasijus gerose rankose.“ Kai dabar žiūriu, tai matau, kad tas atžalynas, tas jaunimas, išaugintas to laikotarpio, išžudytas. Išžudyti patys narsiausi. 30 000 jaunimo – tai labai daug. Vėliau prasidėjo bėgimas iš Lietuvos. „Atžalyne“ aprašoma karta žlugo. Jai toks teko likimas. Liko pavieniai, kurie didelės įtakos jau negali padaryti. Pabėgusių jaunuolių šeimos – vaikai ir anūkai – šiandien jau yra ne Lietuvos piliečiai. Vadinasi, Lietuvai jie yra žlugę,“ – tai buvo paskutinės G. Binkio mintys apie tėvą Kazį Binkį.

Ėmęsis „Atžalyno“ temos, režisierius Jonas Vaitkus sakė: „Yra prasmė grįžti prie tam tikrų dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Gal ji iš mūsų taško žiūrint gali pasirodyti ir paprasta, per nuoširdi, primityviai sentimentali, bet už tų žodžių, kurie ištariami „Atžalyne“, yra kažkokio spindėjimo. Manau, kad destrukcijos analizavimas, ėjimas link jos, neigimas tampa jau neįdomus, savotiškai net atgrasus. Noriu grįžti prie tos švaros, kuri yra šiame kūrinyje. Bet jame yra ir destruktyvaus prado. Šioje pjesėje jis paliestas labai nežymiai, bet tai rodo, koks yra progreso ir antiprogreso – techninio progreso ir dvasinio antiprogreso – „žengimas“, o kaip tik tai mes dabar matome. Šitos „žirklės“ rodo, kad dabar būtent tos užuominos į destruktyvumą taip suklestėjo, kad „Atžalynas“ šiandien scenoje gali būti kaip pavasarinis lietus.“

Po dviejų premjerinių spektaklių Vilniuje „Atžalynas“ pradės kelionę per Lietuvą: lapkričio 13 d. viešės Kauno nacionaliniame dramos teatre, 15 d. – Šiaulių dramos teatre, 16 d. – Panevėžio bendruomenių rūmuose, gruodžio 3 d. – Alytaus kultūros ir komunikacijos centre, 5 d. – Ukmergės kultūros centre.